captcha

Jūsų klausimas priimtas

Politinių ir ekonominių sunkumų kamuojamam Kosovui suteiktas visiškas suverenumas

Praėjus daugiau nei ketveriems metams po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, Vakarų šalys, priklausančios Tarptautinei Kosovo valdymo grupei (ISG), prižiūrėjusiai šią šalį nuo 2008-ųjų, kai ji vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, oficialiai pranešė nuo trečiadienio užbaigiančios savo misiją ir suteikiančios šaliai visišką suverenumą
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Praėjus daugiau nei ketveriems metams po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo, Vakarų šalys, priklausančios Tarptautinei Kosovo valdymo grupei (ISG), prižiūrėjusiai šią šalį nuo 2008-ųjų, kai ji vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, oficialiai pranešė nuo trečiadienio užbaigiančios savo misiją ir suteikiančios šaliai visišką suverenumą

Pirmadienį Kosovo užsienio reikalų ministras E. Hoxajus pareiškė, kad visiškas suverenumas yra „naujas tarpsnis“ valstybės istorijoje, pridūręs, jog nuo šiol „mūsų šalis bus kaip kitos šalys“.

„Tikimės, kad šis veiksmas sustiprins mūsų tarptautinę padėtį, padės tapti visų tarptautinių mechanizmų visaverte nare“, – pažymėjo diplomatijos vadovas.

Pirmadienį vykusiame ISG susitikime dalyvavo Nyderlandų diplomatas Pieteris Feithas, pirmininkaujantis Tarptautiniam civilinių reikalų biurui (ICO), kuris taip pat bus uždarytas, Kosovo premjeras Hashimas Thaci ir daugelis kitų valstybių, tarp jų ir Lietuvos bei pačios Prištinos vyriausybės pareigūnų.

Prieš nusprendžiant suteikti Kosovui visišką nepriklausomybę, šalies prezidentė Atifete Jahjaga sakė, kad jos šalis nusipelnė tapti lygi su kitomis.

„Dabar Kosovas yra šalis, atitinkanti visas sąlygas tapti valstybe su aiškia euroatlantinės integracijos perspektyva. Mes esame laisva šalis“, – sakė ji, kreipdamasi į tautą prieš ISG susitikimą.

Panašiai akcentus dėliojo ir Kosovo premjeras teigdamas, kad šalis gali tapti tikru demokratinių vertybių galios pavyzdžiu, ir kartu pabrėžė, kad jai būtina aiški ir tvirta, nors ir ilgalaikė, narystės ES perspektyva, nes kitaip šalies gyvenimą vėl imtų temdyti praeities šešėliai.  

Ir nors ISG ataskaitoje, pagrindžiančioje visiškos autonomijos suteikimą, nurodoma, jog Kosovas jau yra „moderni, daugiatautė demokratinė valstybė“, tiek vietos spauda, tiek ir užsienio ekspertai pažymi, kad Kosovo laukia dar labai ilgas kelias bei daug politinių bei ekonominių iššūkių siekiant įtvirtinti ir išlaikyti realų šalies suverenumą.

„Deutsche Welle“ kalbintas Balkanų šalių ekspertas Norbertas Mappes-Niediekas kiek ironizuodamas sakė, jog vargu ar įmanoma nesutikti su faktu, kad Kosovas jau yra nepriklausoma valstybė, nes „tampi nepriklausomas tada, kai toks pasiskelbi. Ir Kosovas tai padarė. Jie patys save išlaisvino.“

Tačiau tuoj pat pridūrė, kad formali nepriklausomybė – dar ne viskas: „Ekonominiu požiūriu Kosovas niekaip negali išsilaikyti savarankiškai, be pagalbos iš išorės. Šalis vis dar išlieka viena pačių skurdžiausių regione, be to, patiria didžiulį protų nutekėjimą – jauni žmonės tiesiog masiškai emigruoja. Tad tokiomis aplinkybėmis formalus nepriklausomybės paskelbimas neturi labai daug reikšmės, nes kaipmat susiduriama su ekonominiais bei politiniais apribojimais.“

Statistika padeda kuo puikiausiai įsivaizduoti, kokie šie apribojimai kartais gali būti stiprūs: šalyje 43 proc. gyventojų neturi darbo, o 40 proc. gyvena skurde. Vidutinės dirbančiųjų metinės pajamos vos viršija 2 tūkst. eurų. Plačiai paplitęs ir visoje Europoje gerai žinomos Kosovo organizuoto nusikalstamumo grupuotės bei korupcija.

Kosove profesoriumi dirbantis Arsimas Bajramis savo ruožtu pabrėžė, kad su organizuotu nusikalstamumu bei korupcija iš tiesų geriausiai galėtų susidoroti tik pačios šalies institucijos, nes tarptautinės organizacijos esą ne kartą įrodė esančios neįgalios tai padaryti. Tačiau, jo teigimu, Kosovo Šiaurėje situacija iš esmės skiriasi, ir ten jau būtina NATO vadovaujamų taikdarių pajėgų KFOR, kurios atsakingos už saugumo padėtį Kosove, taip pat ES teisinės valstybės misijos EULEX pagalba. Tiesa, šių institucijų veikla šalyje ir toliau bus vykdoma nepaisant pasikeitusio tarptautinio statuso.

Būtent situacija šalies šiaurėje lieka politiniu požiūriu didžiuliu galvos skausmu tiek vietos valdžiai, tiek ir tarptautinei bandruomenei. Nestabilumas su Serbija besiribojančioje Mitrovicoje, kurioje daugumą gyventojų sudaro serbai, nepripažįstantys nei Kosovo nepriklausomybės, nei jos valdžios institucijų, apsunkina ne tik šalies gyvenimą, bet ir derybas dėl eurointegracinių galimybių.

Buvęs Serbijos Kosovo reikalų ministras Goranas Bogdanovicius teigia, kad tarp Belgrado ir Prištinos vis dar labai daug įtampos ir stinga abipusės geros valios siekiant išspręsti svarbius, tačiau sudėtingus sienos kirtimo, nuosavybės bei pabėgelių klausimus.

Ir nors abi šalys yra aiškiai deklaravusios, kad norėtų pradėti normalų dvišalį politinį dialogą, jis žlunga net neprasidėjęs, nes, paaiškėja, jog derėtis norima dėl visai skirtingų dalykų. Serbija teigia norinti diskutuoti apie Kosovo statusą, tuo tarpu pats Kosovas teigia norintis kalbėtis apie dviejų nepriklausomų valstybių dvišalių santykių problemas ir griežtai atsisako veltis į kalbas apie šalies politinį statusą.

Tokiomis aplinkybėmis tiek Belgradas, tiek ir Priština, viltingai žvelgia į Europą, kuri galėtų tapti pagrindine konfliktą gesinančia jėga. Galėtų, jei tik pati Kosovo klausimu būtų visiškai vieninga. Deja, taip nėra.

Penkios ES šalys – Ispanija, Kipras, Graikija, Rumunija ir Slovakija – iki šiol nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės. Ir nereikia labai ilgai sukti galvos, kodėl. Visos šios šalys turi didesnių ar mažesnių problemų dėl pasienio regionuose gyvenančių etninių mažumų, todėl pripažindamos Kosovą jos kurtų savo teritoriniam vientisumui grėsmingą politinį precedentą.

Ir, kaip pažymi ekspertai, vienybės pačioje ES stoka gerokai atsiliepia visos Sąjungos įvaizdžiui ir galimybėms pasiekti užsibrėžtų tikslų regione. Balkanai senokai pateikiami kaip pavyzdinė teritorija, kurioje ES minkštosios galios kocepcija davė tikrai gerų rezultatų. Siekdamos realios ar asocijuotos narystės, šalys dėjo didžiules pastangas ir gana kruopščiai stengėsi vykdyti visus iškeltus reikalavimus, net ir tuos, kurių be išorės spaudimo veikiausiai nebūtų įgyvendinusios niekada. Tarkime, į tarptautinio teisingumo rankas atidavusios didžiausius Balkanų karo nusikaltėlius.

Tad kol ES neras būdo su Kosovu ir Serbija kalbėti vienu balsu arba nesugalvos naujo būdo, kaip šios dvi šalys galėtų bendrauti tarpusavyje, kai kurie tarptautiniai sprendimai taip ir liks tik formalūs. Jau nekalbant apie tam daug įtakos turinčius vidinius šalių ekonominius bei politinius sunkumus ir vadinamąją „Maskvos kortą“ – Rusiją su jos kraštutiniu ir net nemaskuojamu nenoru pripažinti Kosovą bei vis didinama ekonomine parama Serbijai. 

 

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...