captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tikroji padėtis Ukrainoje – kas meluoja, o kas sako tiesą

Palyginus pažadus, duotus Ženevoje balandžio 17 dieną pasirašant susitarimą dėl krizės Ukrainoje sprendimo, ir praktikoje per tas dienas žengtus žingsnius, tampa aiškiau nei aišku, kas meluoja, o kas sako tiesą, rašo „The Daily Beast“ apžvalgininkas Jamie Dettmeris.
State Department/Sipa USA/Scanpix nuotr.
State Department/Sipa USA/Scanpix nuotr.

Palyginus pažadus, duotus Ženevoje balandžio 17 dieną pasirašant susitarimą dėl krizės Ukrainoje sprendimo, ir praktikoje per tas dienas žengtus žingsnius, tampa aiškiau nei aišku, kas meluoja, o kas sako tiesą, rašo „The Daily Beast“ apžvalgininkas Jamie Dettmeris.

Vašingtono ir Maskvos žodžių kare – agresyvi retorika neretai nusirita net iki asmeninių įžeidimų – abi pusės pasiryžusios bet kokia kaina įrodyti, jog informaciniame kare, daugiausia vykstančiame socialiniuose tinkluose (nuo duomenų perdavimo greičio ir tempo Šaltojo karų laikų politikams jau būtų prasidėjusi migrena), tiesa yra būtent jų pusėje. Tačiau kas iš tikrųjų sako tiesą? Vienintelis patikimas būdas išsiaiškinti, kas yra kas, ir puikus atspirties taškas – Ženevos susitarimas, kuriuo remiantis ir parengta ši apžvalga.

Balandžio 17 dieną diplomatams iš Rusijos, Ukrainos, JAV ir Europos Sąjungos pavyko pasiekti susitarimą. Jie sutarė „imtis konkrečių veiksmų, kaip sumažinti įtampą“ Ukrainoje – visos šalys pažadėjo „susilaikyti nuo bet kokios agresijos, grasinimų ir provokacijų“. Bendrame oficialiame pareiškime raginama „nuginkluoti neteisėtas ginkluotas grupuotes, neteisėtai užimtus valstybinius pastatus grąžinti teisėtiems jų savininkams, o visos neteisėtai okupuotos Ukrainos miestų ir miestelių gatvės, aikštės ir kitos viešos vietos privalo būti atlaisvintos“.

Remiantis pasiektu susitarimu, savo noru pasidavusių separatistų laukia amnestija – išskyrus tuos, kurie bus pripažinti kaltais dėl rimtų nusikaltimų. ESBO, susitarimo įgyvendinimo procese, skirtas pagrindinis vaidmuo.

Taigi kas į susitarimą žvelgia pagarbiau, o kas stengiasi išvengti atsakomybės?

Susilaikymas nuo bet kokių grasinimų

Kijevo valdžios siųstoms pajėgoms pradėjus antiteroristinę operaciją, skirtą išvaikyti prorusiškai nusiteikusius separatistus iš postų, kuriuose jie buvo įsirengę Slovjansko mieste ir jo prieigose, Rusija pranešė pradėjusi gąsdinančias karines pratybas – kariniai manevrai vyko vos už kilometro nuo sienos su Ukraina, netoliese Luhansko miesto. Prie sienos karinėje parengtyje iš viso budi daugiau nei 40 tūkst. Rusijos karių, tvirtina JAV ir Ukrainos pareigūnai. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir Rusijos gynybos pareigai vienbalsiai perspėja – jeigu Kijevo valdžios inicijuota operacija prieš ginkluotus separatistus nebus nutraukta, Maskva bus priversta pradėti karinę intervenciją.

Anot JAV pareigūnų, balandžio 24 ir 25 d. Rusijos kariniai lėktuvai net kelis kartus pažeidė Ukrainos oro erdvę.

Vakarų valstybės į Rusijos surengtus plataus masto karinius manevrus atsakomųjų karinių mokymų organizuoti nepanoro. Balandžio 22 dieną amerikiečių fregata „USS Taylor“ įplaukė į Juodąją jūrą, o Pentagonas paskelbė apie planus į Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją kariniams mokymams pasiųsti 600 šalies karių. Prancūzų fregata „Dupleix“ taip pat turėjo pasiekti Juodąją jūrą, o balandžio 30 dieną į regioną pajudės Prancūzijos žvalgybos laivas „Dupuy de Lome“.

Iki prasidedant krizei Kryme, Rusijos Juodosios jūros flotilę sudarė du kreiseriai, vienas eskadrinis minininkas, devynios korvetės, vienas dyzelinis povandeninis laivas ir šeši raketiniai kateriai, tačiau dabar šios pajėgos pastebimai sustiprintos ir papildytos perimtais Ukrainos karo laivais. Karinės galios disbalansas regione bado akis. JAV prezidentas Barackas Obama ir kiti Vakarų šalių lyderiai Rusijos poziciją įvardija kaip keliančią grėsmę ir grasinančią – Maskva raginama atsitraukti.

Praeitą penktadienį Rusija paklausė ir dalį karių nuo Luhansko patraukė, tačiau kariniai mokymai vyksta ir toliau.

Susilaikymas nuo bet kokios agresijos ir provokacijų

Po susitarimo Ženevoje pasirašymo prorusiškai nusiteikę separatistai Slovjanske, vadovaujami buvusio sovietų kario Viačeslavo Ponomariovo, pagrobė daugiau nei kelias dešimtis žmonių – tarp kurių ir miesto meras, žurnalistas iš Amerikos Simonas Ostrovskis (jis įkaitu išbuvo dvi dienas), du Maidano aktyvistai, penki oficialios ESBO karinės misijos nariai bei penki juos lydėję Ukrainos kariuomenės pareigūnai. Be to, V. Ponomariovas prisiėmė atsakomybę už sėkmingą išpuolį prieš karinį Ukrainos sraigtasparnį, per kurį buvo sužeistas jo pilotas.

Kramatorske buvo pagrobtas milicijos vadovas, o miesto mero pavaduotojas gydomas ligoninėje, kur atsidūrė užpultas prorusiškai nusiteikusių maištininkų. Pastariesiems jis neįtiko atsisakęs jiems perleisti miesto valdžios pastatą. Informacija apie pagrobimus plūsta iš visos rytinės Ukrainos dalies.

Pats žiauriausias separatistų demonstruojamo šaltakraujiškumo įrodymas dienos šviesą išvydo praeitą savaitę, kai buvo rastas žiauriai nukankinto vietinio Kijevą palaikančio politinio Vladimiro Rybako lavonas, kartu buvo ir kol kas neatpažinti vyro palaikai. Ukrainos pareigūnai dėl nužudymų kaltina V. Ponomariovą ir Rusijos karinės žvalgybos pareigūnus – konkrečiai Igorį Strielkovą ir Igorį Bezlierį. Ukrainos saugumo tarnybos pareigūnai tvirtina, jog rusai politiko atsikratyti nusprendę po to, kai jis prie Horlivkos miesto valdžios pastato pabandė iškelti Ukrainos vėliavą. Politikas buvo nuvežtas į Slovjanską, kur nukankintas – lavonu atsikratyti nurodęs pats V. Ponomariovas.

Šeštadienį V. Ponomariovo žmonės sučiupo tris asmenis, kurie esą dirba Ukrainos saugumo tarnybai. Skelbiama, jog sulaikytieji agentai tyrė V. Rybako nužudymą. Sekmadienį įkaitai išdidžiai pristatyti žiniasklaidai (konkrečiai, Rusijos žiniasklaidai) – išrengti, užrištomis akimis, akivaizdžiai kankinti.

Prorusiški aktyvistai vis primena prieš savaitę vykusį išpuolį Slovjansko pakraštyje, per kurį žuvo trys maištininkai. Dėl išpuolio separatistai apkaltino Ukrainos nacionalistinio judėjimo „Dešinysis sektorius“ kovotojus. Minėtasis judėjimas, anot Rusijos šalininkų, pasirengęs reikalus perimti į savo rankas ir išvalyti Ukrainos rytus nuo maištininkų – jeigu tik to padaryti nesiryš Kijevas. Faktas, jog incidentas įvyko, nekelia abejonių – žuvusieji praeitą savaitę atgulė amžinojo poilsio (karstai buvo atviri, mišios laikytos pagrindinėje miesto bažnyčioje), tačiau, kas įvyko iš tikrųjų, taip ir lieka neaišku.

Vienas maištininkas – kresnas raudonveidis separatistas, prisistatęs Antonu ir teigiantis, jog incidento metu buvo įvykio vietoje – primygtinai tvirtina, jog vyko net valandą trukęs susišaudymas, nors po išpuolio incidento vietoje nebuvo rasta nei vienos gilzės, nei vieno kulkų paliesto medžio. Vaizdo reportaže, kurį parengė Kremliaus kontroliuojamas kanalas „Life News“ ir balandžio 19 dieną patalpino svetainėje „YouTube“, maištininkai teigia, jog susišaudymas vyko balandžio 20-osios 2 valandą nakties. Neatitikimai akivaizdūs.

Be to, „Dešiniojo sektoriaus“ atributika ir nauji šiugždantys 100 dolerių banknotai, demonstratyviai rodyti separatistų, turėjo nepalikti abejonių – juos užpuolė ultranacionalistai. Įdomus pastebėjimas: visus įrodymus sukilėliai tvirtina surinkę iš dviejų sprunkančių agresorių padegtų automobilių. Jeigu daiktai buvo degančiuose automobiliuose, kodėl ugnis jiems nedarė nei menkiausios žalos?

Neteisėtų ginkluotų grupuočių nuginklavimas

Maskva į tariamą „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistų surengtą išpuolį rodo pirštu kaip į Kijevo valdžios nesugebėjimo sutramdyti ginkluotų grupuočių, veikiančių prieš separatistus, įrodymą. Rusijos valdžia primygtinai tvirtina, jog Ukrainoje viešpatauja anarchija. Chaoso apimtos Ukrainos vaizdinys, kurį entuziastingai piešia Maskvos propagandos mašina, neatitinka tikrovės: iš tikrųjų šalies žmonės miestuose ir miesteliuose stengiasi gyventi įprastu ritmu – viešasis transportas atvažiuoja laiku, privatus verslas dirba kaip dirbęs. Nors žmonės ir sunerimę, stengiasi nepasiduoti ir išsaugoti tai, kas liko iš Ukrainos ekonomikos.

Faktas lieka faktu: po liūdnai pagarsėjusio nusikaltėlio ir nacionalisto Aleksandro Muzyčkos nužudymo (jis arba buvo pašautas Ukrainos vidaus reikalų ministerijos milicijos, arba, nenorėdamas pasiduoti, nusižudė), oficialusis Kijevas daugiau veiksmų prieš „Dešinįjį sektorių“ ir kitas šešėlines ultranacionalistų grupuotes nesiėmė.

Nors pareigūnai balandžio pradžioje ir nutraukė šalies parlamento apgultį, prasidėjusią po A. Muzyčkos mirties (akcijos iniciatorius buvo „Dešinysis sektorius“), daugiau nedarė nieko, jo uždrausti nesidrįso (nors apie tai per saugumo pareigūnų susirinkimus ir buvo kalbėta). Dalis Ukrainos valdžios pareigūnų padarė esminę klaidą ir pritarė idėjai, jog agresyvūs ultranacionalistai prisijungtų prie Nacionalinės gvardijos. Toks sprendimas tapo puikiu pretekstu Maskvai viešai pareikšti, jog Kijevas buria fašistines pajėgas.

Kijevo politikai pasirinko nereaguoti ir į praeitą savaitę „Dešiniojo sektoriaus“ lyderio Dmitrijaus Jarošo paviešintą pareiškimą, jog jis perkelia judėjimo būstinę iš sostinės į pietryčiuose esantį Dniepropetrovską, iš kur bus patogiau stebėti įvykius šalies rytuose. „Tikslas – užkirsti kelią infekcijos iš Kremliaus plitimui“, – per spaudos konferenciją pareiškė judėjimo lyderis. Priminė ir buriantis 800 vyrų būrį „Donbasas“, kuris kovos su separatistais.

Dauguma propagandos, besisukančios apie „Dešinįjį sektorių“, tikrai kelia siaubą – grupuotės veikla ir galimybės vaizduojamos, švelniai tariant, perdedant. „Neįtikėtina, kaip veiksmingai „Dešinysis sektorius“ paverstas didžiausiu blogiu – Maskvai tai pavyko per itin trumpą laiką. Puikus įrodymas, kaip puikiai veikia rusų propaganda ir psichologiniai triukai“, – teigia vienas Ukrainos žvalgybos šaltinis.

Ženevos susitarime skelbiama, jog privalu pažaboti „neteisėtas ginkluotas grupuotes“ – šiuo metu „Dešinysis sektorius“ nėra oficialiai draudžiamas judėjimas, tad negali būti laikomas neteisėtu. D. Jarošas kaip tik bando jį įregistruoti kaip politinę partiją. Taigi oficialiai, nebandant judėjimo išformuoti, susitarimas nepažeidžiamas, tačiau Kijevo nenoras pažaboti „Dešinįjį sektorių“ gali būti interpretuojamas kaip prieštaravimas paties susitarimo idėjai ir netiesioginių įgaliojimų Maskvai ir toliau niekinti dabartinę Ukrainos valdžią suteikimas.

Kalbant apie prorusiškai nusiteikusių separatistų nuginklavimą, Rusijos pozicija dviveidiška. Ukrainos vykdoma antiteroristinė operacija, kurios metu buvo nukauta 10 maištininkų, Maskvos smerkiama kaip oficialaus Kijevo išpuolis prieš etninius rusus. Penktadienį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, jog Kijevo veiksmai prieš Maskvos remiamus ginkluotus separatistus Ukrainos rytuose – „kruvini nusikaltimai, už kuriuos jie bus priversti atsakyti“.
Ženevos susitarime nurodyta, jog ginkluotas grupuotes būtina nuginkluoti (galima suprasti, jog to reikia atvejais, kai jos pačios atsisako sudėti ginklus). Susitarime neteigiama (nei anglų, nei rusų kalba), jog grupuotės turi sudėti ginklus – jos bus nuginkluotos.

Tokia formuluotė leidžia numanyti ir veiksmą, ir jo vykdytoją – kitaip tariant, Jungtinės Tautos dabartinę Ukrainos valdžią pripažįsta kaip teisėtą ir priimtiną. Kas, jeigu ne teisėta valdžia, turėtų būti tokio nuginklavimo vykdytoja?

Neteisėtai užimti pastatai turi būti grąžinti teisėtiems jų savininkams, visos neteisėtai okupuotos Ukrainos miestų ir miestelių gatvės, aikštės ir kitos viešos vietos privalo būti atlaisvintos
Maskva nesutinka. S. Lavrovas deda lygybės ženklą tarp palapinių miestelio Kijevo Maidane ir besitęsiančios operacijos daugumoje valstybinių pastatų aplink sostinės Nepriklausomybės aikštę bei fakto, jog separatistai kontroliuoja mažiausiai 30 valstybinių pastatų net dešimtyje Rytų Ukrainos miestų.

„Maidanas iš Kijevo niekur nesitraukia, niekas neketina jo palikti. Dabar ten vietoj senų padangų sukrauti betono blokai, niekas neketina skirstytis“, – teigia Rusijos diplomatijos vadovas. Ukrainos valdžia šį argumentą bando atremti faktu, jog miesto valdžia suteikė leidimą Maidano aktyvistams likti aikštėje, su jais sutarta dėl nuomos, tad jokia okupacija Kijeve nevyksta.

Oficialiai, nors ir nėra akivaizdaus susitarimo pažeidimo, Ukrainos valdžiai būtų žymiai palankiau, jeigu Maidano aktyvistai išsiskirstytų ir atlaisvintų aikštę bei aplinkines gatves.

Populiariausieji Ukrainos valdžios politikai ir parlamento deputatai su tuo sutinka, netgi bandė priversti aktyvistus trauktis, tačiau suvokė, kaip patys teigia, jog pirmiausia privalo pažaboti nepasitenkinimą ir sunkiai dirbti, bandydami kategoriškiausius protestuotojus (mačiusius, kaip kovoje prieš liūdnai pagarsėjusį Maskvos bičiulį V. Janukovyčių žūsta jų bendražygiai) įtikinti trauktis.

Jie prieštarauja S. Lavrovo norui visur ir visada mesti Maidano kortą ir pažymi, jog Rusija, bent jau kiek jiems žinoma, viešai ar aplinkiniais būdais tikrai nebandė įtikinti prorusiškai nusiteikusių separatistų apleisti užimtų valstybinių pastatų, kuriuos jie okupavo Rytų Ukrainoje. Greičiau priešingai – Kremlius kursto aistras per infiltruotus žvalgybos agentus bei specialiųjų pajėgų kovotojus, kurie separatistams visokeriopai padeda (tiek pinigais, tiek konsultacijomis, tiek instrukcijomis).

Kaip praeitą savaitę pažymėjo JAV ambasadorė Jungtinėms Tautoms Samatha Power, Kremlius nei kartelio viešai nepareikalavo separatistų apleisti kontroliuojamus pastatus.

Visos šalys griežtai smerkia ir atsisako bet kokių ekstremizmo, rasizmo ir religinės diskriminacijos, įskaitant ir antisemitizmą, apraiškų.

Ženevos susitarimu visos suinteresuotos šalys taip pat raginamos pažaboti retoriką – „liautis pilti alyvą į ugnį“. Tačiau Maskva pasakoti istorijos apie chaosą Ukrainoje ir represijas prieš etninius rusus nesiliauja.

S. Power 24 valandas per parą Maskvos transliuojamą propagandą ir tokius Kremliaus šauklius kaip „Russia Today“ ir „LIfe News“ įvardijo kaip „puikiai sumanytos ir įgyvendinamos profesionalios neapykantos programos vykdytojus“. Praeitą penktadienį Johnas Kerry taip pat pasmerkė „Russia Today“ transliuojamą propagandą.

Objektyvūs vertintojai nieko panašaus į Maskvos piešiamą paveikslą Ukrainoje nemato. Jungtinių Tautų stebėtojų misijos parengtoje ataskaitoje apie žmogaus teises visi kaltinimai, esą etninių rusų mažuma regione gyvena nuolatinėje baimėje ir pavojuje, atmetami. „Nors tikrai būta pavienių išpuolių prieš etninių rusų bendruomenę, jie nepaplito ir neįgavo tęstinumo“, – teigiama ataskaitoje.

Nieko keisto, jog diplomatai iš Rusijos ataskaitą atmetė kaip šališką. Galbūt S. Lavrovas turėtų gerai įsiklausyti į savo paties neseniai ištartus žodžius: „Tiesos nenuslėpsi, o bandymai tai padaryti neduos nieko gero“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Situacija Ukrainoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close