captcha

Jūsų klausimas priimtas

Latvių politologas A. Sprūdas: NATO 5-asis straipsnis – ne panacėja

Laikui bėgant Rusijos spaudimas Baltijos šalims ir Lenkijai gali didėti, tačiau greičiausiai tai nebūtų tiesioginė karinė intervencija, todėl 5-ąjį NATO sutarties straipsnį reikėtų peržiūrėti ir tiksliau apibrėžti, kas yra agresija, šalies narės užpuolimas. Taip naujienų portalui LRT.lt sako Latvijos Tarptautinių reikalų instituto vadovas Andris Sprūdas.
„Youtube“ stop kadras
„Youtube“ stop kadras

Laikui bėgant Rusijos spaudimas Baltijos šalims ir Lenkijai gali didėti, tačiau greičiausiai tai nebūtų tiesioginė karinė intervencija, todėl 5-ąjį NATO sutarties straipsnį reikėtų peržiūrėti ir tiksliau apibrėžti, kas yra agresija, šalies narės užpuolimas. Taip naujienų portalui LRT.lt sako Latvijos Tarptautinių reikalų instituto vadovas Andris Sprūdas.

„Jei Rusija tikrai norėtų daryt spaudimą Baltijos šalims, greičiau būtų mėginama po truputėlį paimti šalį, paveikti visuomenę, naudojant vadinamąją „Saliamio taktiką“ [agresorius nesistengia išsyk užimti visos šalies teritorijos, joje ima dominuoti po truputį – LRT.lt] arba veikiant „Trojos arklio“ principu, o ne vykdyti aktyvius karinius veiksmus“, – mintimis dalijasi Latvijos politikos ekspertas.

Kalbėdamas apie galimas ekonomines sankcijas Rusijai, politologas pažymi, kad Latvijos verslininkai neabejoja prarasiantys dalį pelno, tačiau pripažįsta, jog sankcijos šioje situacijoje yra reikalingos. „Manau, kad dalis verslo, ypač užsiimančio žemės ūkio veikla ir savo produkciją eksportuojančio į Rusiją, nutyli savo poziciją dėl sankcijų, tačiau joms neoponuoja. Absoliutaus konsensuso nėra, tačiau nėra ir atviro pasisakymo, kad į tai, kas šiuo metu vyksta, reaguoti nereikia“, – tvirtina LRT.lt pašnekovas.

A. Sprūdas taip pat teigia, kad turėtume būti realistai ir pripažinti, jog visiškai nutraukti ekonominių santykių dujų, žemės ūkio pramonėje su Rusija negalime. Tačiau, anot politologo, turime smogti į tas vietas, kurios yra svarbios Vladimiro Putino sistemai ir kur smūgis būtų skausmingesnis Rusijai, o ne Europai. Tai būtų naftos, transporto kompanijos.

– Nemažai analitikų, politologų ir politikų, tarp kurių – ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sako, kad po Ukrainos ir Moldovos V. Putino sąraše ateis Baltijos valstybių ir Lenkijos eilė. Ką manote apie tokį scenarijų?

– Turbūt mano požiūris būtų mažiau dramatiškas. Bent jau vertinant situaciją trumpuoju periodu. Nesu linkęs koncentruotis ties mintimi, kad V. Putinas nori atkurti Sovietų Sąjungą ir okupuoti buvusias šios sąjungos šalis. Tai būtų pernelyg ambicingas planas. Mano galva, pirmasis jo tikslas yra įteisinti savo galią savoje visuomenėje. Palaikančių V. Putiną daugėja, Rusijos gyventojai tokią „gerąją agresiją“, „gerąją aneksiją“ ir „gerąjį karą“ laiko teigiama politinio lyderio savybe.

Tačiau tai, kas vyksta Ukrainoje ir Kryme, yra labai pavojinga. Ilgalaikėje ar vidutinėje perspektyvoje spaudimas Baltijos valstybėms gali padidėti. Pasiekus vieną „pergalę“ gali tapti sunku sustoti, tad po kažkiek laiko vėl kils klausimas, ką V. Putinas darys toliau. Rizika globaliam, regioniniam saugumui egzistuoja, ir ypač tai liečia Baltijos šalis ir Lenkiją.

Tačiau kalbėdamas apie Lenkiją ir Baltijos valstybes, norėčiau pabrėžti skirtumą tarp jų. Lenkija yra visiškai kitoks „žaidėjas“ savo dydžiu, geografine padėtimi ir gyventojų sudėtimi. Lenkijoje nėra tiek daug rusų tautybės žmonių, kuriuos V. Putinas turėtų „ginti“. Todėl Baltijos šalys yra kur kas labiau pažeidžiamos. Ypač išskirčiau Estiją ir Latviją, nes rusų tautinės mažumos šiose šalyse sudaro labai didelę dalį.

– Kaip jau pats minėjote, Latvijoje yra miestų ir apylinkių, kuriose gyvena daug etninių rusų. Ar yra pagrindo nerimauti dėl to, kad tos sritys galėtų tapti latviška Krymo versija, turint mintyje V. Putino ryžtą saugoti ir ginti viso pasaulio rusus?

– Jei į situaciją žvelgtume kritiškai ir dramatiškai, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Baltijos valstybės Rusijos imperijos dalimi buvo ilgiau nei Krymas. Ryga Rusijos imperijos sudėtyje buvo nuo XVIII amžiaus pradžios, Krymas Rusijos žemių dalimi tapo tik XVIII amžiaus pabaigoje.

Kas nors gali pasakyti, kad tai yra „rusiškos žemės“, istoriškai priklausančios Rusijai. Taip pat tikėtina, kad rusai, gyvenantys tose teritorijose, yra išlaikę tam tikrą istorinį identitetą, tad grėsmių esama.

Grėsmių esama ir todėl, kad kai kuriuose šalies regionuose yra itin didelė rusų tautybės asmenų ir rusakalbių koncentracija.

Dar viena problema Latvijos atveju yra jos rytinė dalis – Latgala. Ji yra ekonomiškai prasčiausiai išsivysčiusi visoje šalyje. Ten ne tik kad gyvena rusai: tas regionas yra kur kas labiau pažeidžiamas ekonomiškai, politiškai ir socialiai.

Kita vertus, Kryme rusakalbių populiacija yra kur kas didesnė, tame regione rusų kariniai daliniai buvo visuomet, o istoriškai teritorija nebuvo Ukrainos dalis. Šis skirtumas yra reikšmingas. Be to, Baltijos šalys yra kur kas patrauklesnės, nei Rusija. Krymo atveju nebuvo nieko, kas vietinę bendruomenę trauktų būti palankią valdžiai Kijeve.

Taigi manau, kad Baltijos šalių atveju situacija yra kitokia. Tačiau, žinoma, tai labai priklauso nuo to, kiek gudrią taktiką pasirinktų Rusija. O aš negalėčiau pasakyti, kad ji visuomet pasirenka labai protingą taktiką.

– Sakote, kad rusai yra patenkinti gyvenimu Latvijoje ir blogiausio scenarijaus atveju jie būtų linkę paremti Latvijos valdžią?

– Neteko atlikti visuomenės apklausų, tačiau Latvijoje mes neturime vienos rusakalbės mažumos, mes turime rusakalbes mažumas. Tai yra labai skirtingi žmonės, gyvenę skirtinguose kontekstuose.

Rytinėje Latvijos dalyje gyvena rusų tautybės piliečiai, į šalį atvykę dar XVII amžiuje. Jie kartais yra net didesni patriotai nei latviai. Nemaža dalis rusakalbių, apie 15 proc., nėra Latvijos piliečiai. Taigi tikrai esama ne visai patenkintų žmonių, kurie norėtų Rusijos aneksijos dėl daugybės priežasčių: galimybės priklausyti rusų bendruomenei ir vadovautis ta pačia ideologija, kultūrinio ryšio, rusiškų pensijų, išmokų, pašalpų ir pan.

Latvijos rusai yra kitokie, nei Kryme, tačiau tai nereiškia, kad rizika neegzistuoja.

– Neatmetate galimybės, kad tarp tų žmonių atsirastų norinčių kolaboruoti su Rusija?

– Mūsų prezidentas nėra tiek griežtas, kalbėdamas apie ekonomines sankcijas Rusijai, kaip Dalia Grybauskaitė, tačiau manau, kad daugeliui Latvijos žmonių yra aišku, jog agresorius turi būti suvaldytas ir ekonominių sankcijų pagalba. Tačiau net ne visi latviai taip mano, todėl tarp rusų tautybės gyventojų gali būti žmonių, kurie šiuo klausimu nėra lojalūs Latvijos valstybei. Tai nebūtų absoliuti dauguma, tačiau atsirastų Latvijos valdžiai nelojalių žmonių, kuriais būtų galima manipuliuoti.

– Ar vietos verslas yra linkęs remti Latvijos valdžią ar vis dėto jis yra labiau susirūpinęs dėl savo pelno Rusijos rinkoje praradimo, todėl bando įtikinti politikus nekalbėti apie jokias sankcijas Rusijai?

– Manau, kad dalis verslo, ypač užsiimančio žemės ūkio veikla ir savo produkciją eksportuojančio į Rusiją, nutyli savo poziciją dėl sankcijų, tačiau joms neoponuoja. Verslas pripažįsta, kad jis praras dalį pelno, tačiau taip pat pripažįsta, jog sankcijos šioje situacijoje yra reikalingos. Absoliutaus konsensuso nėra, tačiau nėra ir atviro pasisakymo, kad į tai, kas šiuo metu vyksta, reaguoti nereikia.

– Jei, vis dėlto, Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengtų į Latvijos teritoriją, kiek šalis būtų pajėgi apsiginti?

– Kalbant apie norą ir valią ginti šalį – neabejotinai. Klausimas, kiek veiksmingai galėtume tai padaryti.

Armija, kurią sudaro keletas tūkstančių žmonių, tiesioginei karinei agresijai ilgai priešintis negalėtų. Tačiau manau, kad, Baltijos šalims esant NATO narėms, tiesioginės karinės agresijos rizika nėra didelė. Nes Rusija gali gauti tokį pat ar stipresnį karinį atsaką iš NATO.

Kita vertus, Ukrainoje, Kryme matome, kad Rusija nepuola ir nesistengia pradėti karo, ji naudoja vadinamąją „Saliamio taktiką“. Todėl jei Rusija tikrai norėtų daryt spaudimą Baltijos šalims, tai nebūtų tiesioginė karinė intervencija, greičiau būtų mėginama po truputėlį paimti šalį, paveikti visuomenę, naudojant vadinamąją „Saliamio taktiką“ arba veikiant „Trojos arklio“ principu.

– Politologo Januszo Bugajskio teigimu, 5-asis NATO sutarties straipsnis turėtų būti peržiūrėtas, o sąvoka „ginkluotas užpuolimas“ apibrėžta tiksliau. Situacija Krymo regione parodo, kad yra sunku nusakyti, ar tai, kas ten vyksta, galima laikyti ginkluotu užpuolimu: regione yra Rusijos karinės pajėgos ir katinė technika, tačiau kraujo praliejimo ir susirėmimų nebūta. Ką jūs manote apie 5-ojo straipsnio apibrėžimą?

– Tam tikra prasme turėčiau sutikti su J. Bugajskiu. Buvo keletas atvejų, kai šis straipsnis nesuveikė, bet aš tikiuosi, kad Baltijos šalių atveju dvejojama nebūtų.

Tačiau reikia pripažinti, kad 5-ojo straipsnio apibrėžimas yra keblus, nes agresija yra agresija netgi be šūvio. Situacija, kuomet matoma tiesioginė karinė agresija, yra neginčytina, tačiau tokiu atveju, kai šalyje kuriasi neaiškios kilmės savigynos būriai, yra kebli. Todėl manau, kad šių metų rugsėjį vyksiančiame NATO susitikime apie tai turi būti diskutuojama.

Dar svarbiau, kad tame susitikime būtų diskutuojama apie NATO armijos karinių pajėgų dislokavimą Baltijos valstybėse, kaip jau yra Lenkijoje. Lenkijos gynybiniai pajėgumai ir taip yra didesni nei Baltijos valstybių, tačiau prie viso to jie papildomai dar turi NATO karių savo karinėse bazėse. Manau, Jungtinių Amerikos Valstijų kariai Baltijos valstybių teritorijose būtų reikalingas saugumo garantas.

– Tačiau jei panaši dviprasmiška situacija, kokią galime matyti Krymo regione, susidarytų Baltijos šalyse, kaip, jūsų manymu, reaguotų NATO, turint mintyje tai, kad 5-ojo straipsnio apibrėžtis yra kebli?

– Negalime manyti, kad 5-asis straipsnis yra panacėja, todėl jis negali būti laikomas savaime suprantamu dalyku.  Jis yra diskusijų objektas, kuris turi būti pakartotinai užtikrinamas su tam tikrais papildomais elementais, kad tarp sąjungininkų nebūtų abejonių, jog jei jis kartą nebuvo panaudotas, taip nenutiks vėl.

5-asis straipsnis buvo priimtas 1949 metais, kuomet susirėmimai dažniau buvo konvenciniai,  o XXI amžiuje situacija yra kitokia, ji tampa vis keblesnė, todėl visas mechanizmas turi būti apsvarstytas ir pakartotinai užtikrintas.

– Daugybė politologų, analitikų teigia, kad Europos Sąjungą (ES) yra silpna, nenorinti Rusijai taikyti veiksmingų sankcijų. Ar sutinkate su šia nuomone? Kodėl?

– Nebūčiau toks kritiškas ES atžvilgiu: manau, kad palaipsniui yra judama link visaverčių sankcijų. Tačiau net ir Šaltojo karo metu, kai Rusija okupavo Baltijos šalis, Lenkiją, ekonominė sąveika su Rusija nebuvo sustojusi. Mes negalime visiškai nutraukti ekonominio bendradarbiavimo tarp ES ir Rusijos.

Tačiau manau, kad tai, ką daro Lietuva savo energetikos sektoriuje, siekdama liberalizuoti rinką, ieškoti alternatyvų ir sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų, yra labai teisingas ir geras ėjimas. Šiuo klausimu Latvija, deja, atsilieka.

Ką turėtume padaryti artimiausiu metu – tai nustatyti tas įmones, kurios yra V. Putino sistemos pagrindas ir palaiko ją ekonomiškai gyvą. Pirmasis „taikinys“ yra ne „Gazprom“, o „Rosneft“: 50 procentų Rusijos biudžeto yra iš naftos pramonės. Naftos pramonė yra gyvybiškai svarbi Rusijos stabilumui.

Taigi būkime realistai ir pripažinkime, kad visiškai nutraukti ekonominių santykių dujų, žemės ūkio pramonėje su Rusija negalime, tačiau turime smogti į tas vietas, kurios yra svarbios V. Putino sistemai ir kur smūgis būtų skausmingesnis Rusijai, o ne Europai. Tai būtų naftos, transporto kompanijos. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...