captcha

Jūsų klausimas priimtas

C. Rice: Ukrainai – trys geros naujienos

Svarbu kuo skubiau parodyti, jog tolimesni Rusijos veiksmai nebus toleruojami, pabrėžti, jog Ukrainos teritorinis vientisumas – šventas ir neliečiamas, įsitikinusi Condoleezza Rice, kuri 2005-2009 metais ėjo JAV valstybės sekretorės pareigas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Svarbu kuo skubiau parodyti, jog tolimesni Rusijos veiksmai nebus toleruojami, pabrėžti, jog Ukrainos teritorinis vientisumas – šventas ir neliečiamas, įsitikinusi Condoleezza Rice, kuri 2005-2009 metais ėjo JAV valstybės sekretorės pareigas.

Pateikiame C. Rice nuomonę, kuri publikuota washingtonpost.com tinklalapyje:

„Susipažinkite su Viktoru Janukovyčiumi, kuris sieks Ukrainos prezidento posto“. Svečiavausi Vladimiro Putino darbo kambaryje, jo prezidentinėje viloje, buvo 2004 metų pabaiga. Iš kito kambario prie mūsų netikėtai prisijungė V. Janukovyčius. V. Putinas norėjo, kad aiškiai suprasčiau, ką tai reiškia: „Jis mano žmogus, Ukraina mūsų – nepamirškite to“.

Ukrainos problema tarp Vakarų ir Rusijos brendo jau seniai. Nuo tada, kai Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija, JAV ir Europa bandė įtikinti Rusiją, jog didžiulio ploto šalies nederėtų velti į konfliktą dėl įtakos, Maskvą norėta įtikinti, jog Kijevas gali pradėti savarankišką gyvenimą. V. Putinas su tuo niekada nesutiko. Jam Kijevo sukimasis Vakarų pusėn – skaudus smūgis Rusijai, aiškus įrodymas, jog buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos nebenori ir nebegali būti jam lojalios. Invazija ir galimas Krymo autonominės respublikos prisijungimas, argumentuojant nerimu dėl rusakalbių saugumo teritorijoje – aiškus atsakymas visiems, kurie abejoja Rusijos ketinimais.

Svarbu kuo skubiau parodyti, jog tolimesni Rusijos veiksmai nebus toleruojami, pabrėžti, jog Ukrainos teritorinis vientisumas – šventas ir neliečiamas. Diplomatinė izoliacija, lėšų įšaldymas ir draudimai keliauti – visos šios priemonės skirtos oligarchams ir valdantiesiems yra labai teisingas pasirinkimas. Žinia apie oro gynybos pratybas Baltijos šalyse ir JAV karinio laivo perkėlimas į Juodąją jūrą – dar viena gera žinia mūsų sąjungininkams. Trečia puiki naujiena – ekonominė pagalba bent kol kas netvirtai besijaučiančiai Ukrainos naujajai valdžiai, kuriai patariama kuo skubiau atsisakyti vidinių nesutarimų ir didžiausią dėmesį skirti šalies valdymui.

Ilgalaikė užduotis – deramai reaguoti į V. Putino teiginį apie Europos ateities perspektyvas, kurios turėtų prilygti laikotarpiui po šaltojo karo. Ukraina niekada nebus laisva spręsti pati – ši žinutė iš Rusijos prezidento lūpų skirta skambiai nuaidėti visoje Rytų Europoje ir Baltijos šalyse. Dar svarbu nepamiršti, jog Rusija turi ypatingų interesų ir ketina juos ginti bet kokia kaina. V. Putinui šaltasis karas baigėsi „tragiškai“. Jis bandys laikrodį atsukti atgal – tiek, kiek jam leis turima karinė galia, ekonomikos svertas ir Vakarų neveiksnumas.

2008 metais Rusijai įžengus į Gruziją, JAV į Juodąją jūrą pasiuntė laivų, į bazes namuose parsiuntė Gruzijos karius iš Irako, suteikė humanitarinės pagalbos. Rusijai nepavyko įgyvendinti tikslo – nuversti demokratinės šalies valdžios, tai man pripažino pats Rusijos užsienio reikalų ministras. O JAV ir Europai pavyko sutarti vos dėl kelių veiksmų, kaip politine prasme izoliuoti Rusiją.

Tačiau neilgai galiojo ir tos nuosaikios auklėjimo priemonės. Nors Rusija ir toliau neatsisakė Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijos, diplomatinė izoliacija išnyko kaip dūmas, o JAV prezidentas Barackas Obama „perkrovė“ dvišalius santykius. Po to sekė staigus ir neapgalvotas planų dislokuoti priešraketinės gynybos elementus Čekijoje ir Lenkijoje permąstymas. Nutilo ir kalbos dėl Ukrainos ir Gruzijos ateitį NATO. Maskva trynė rankas.

Šį kartą viskas privalo būti kitaip. V. Putinas pasirengęs ilgai kovai, išmintingai pasinaudoja kiekviena pasitaikančia galimybe. Tad, jeigu norime jį sustabdyti, kantrybę ugdyti nebeturime kada. Maskva vieną dieną bus priversta pasiduoti spaudimui – imuniteto ji neturi. Dabar ne 1968 metai, o Rusija – ne Sovietų Sąjunga.

Rusams reikia investicijų iš užsienio, oligarchams patinka keliauti į Paryžių ir Londoną, užsienio bankuose guli nemažai ne itin teisėtais būdais uždirbtų rusų pinigų. Mažesnių dujų kainų toleruoti negali ne tik Rusiją valdantis sindikatas, bet ir Kremliaus biudžetas, dosniai dalinantis subsidijas apygardoms, palaikančioms V. Putiną. Labai greitai Šiaurės Amerikos turimos naftos ir dujų atsargos pranoks Maskvos pajėgumus šioje srityje. „Keystone XL“ dujotiekio projekto palaimintinas ir gausus gamtinių dujų eksportas – įrodymai, jog būtent tai mes ir ketiname daryti, o Europai derėtų pagaliau diversifikuoti energijos tiekimą ir tiesti vamzdynus, kurie Rusiją apeitų iš tolo.

Daug pačių kūrybingiausių ir produktyviausių rusų, ypač puikų išsilavinimą gavęs jaunimas, su Kremliumi neturi ir nenori turėti nieko bendro. Jie puikiai žino, jog jų šalis neturėtų būti vien gavybos pramonės gigantė. Jiems reikia politinių ir ekonominių laisvių, galimybių kurti žinių ekonomiką. Turime bendradarbiauti su Rusijos jaunimu, ypač studentais ir jaunais profesionalais, nemažai kurių mokslus kremta JAV universitetuose ir dirba Vakarų bendrovėse. Demokratinės jėgos pačioje Rusijoje nori išgirsti kad Amerika neabejinga jų ambicijoms ir siekiams. Jie, o ne V. Putinas, yra Rusijos ateitis.

Svarbiausia tai, jog Amerika privalo susigrąžinti savo poziciją tarptautinėje bendruomenėje, kuriai skaudžiai pakenkė per daug Vašingtonui ištiestų godžių rankų. Buvo atvejų, kai nauji abejotini draugai išstūmė patikimus senuosius. Užsitęsęs neveiklumas Sirijoje, suteikęs puikią progą Maskvai sustiprinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose, ir ženklai, jog mums verkiant reikia branduolinės sutarties su Iranu, taip pat negali būti atriboti nuo pastarųjų V. Putino sprendimų.

Radikaliai sumenkęs JAV gynybai skirtas biudžetas – akivaizdus įrodymas, jog nebeturime noro ir ryžto rūpintis tvarka ir taika visame pasaulyje. Apie tai byloja ir karių išvedimas iš Afganistano – ar saugumo situacija minėtoje šalyje leidžia priimti tokį drastišką sprendimą, kitas geras klausimas. Neturime suklysti, kaip kad suklydome Irake. Bet koks sprendimas, menkesnis nei 10 tūkst. karių, būtų per menkas, siekiant galutinai stabilizuoti padėtį šalyje.

Įsitikimas, jog JAV gali atsitraukti, sušvelninti toną demokratijos ir žmogaus teisių klausimu ir savo vietą užleisti kitiems, sudarė apgaulingą įspūdį, jog likusią tuščią vietą užims kitos demokratiją ginančios sąjungininkės, draugiškai nusiteikusios šalys ir visiems draugiškai priimtinos „tarptautinės bendruomenės normos“. Tačiau taip neatsitiko. Vakuumą užpildė ekstremistai (tokie kaip Irake ir Sirijoje naujam gyvenimui prisikėlusi „Al Qaeda“), diktatoriai (tokie kaip Basharas al Assadas, kuris, palaikomas Irano ir Rusijos, žudo savo žmones). O kur dar nacionalistinė Pekino retorika ir veiksmai, supykdę mūsų sąjungininkę Japoniją, bei tokie veikėjai kaip V. Putinas, kurie supranta, jog sunki ranka valdžioje vis dar svarbu.

Tokie įvykiai pasaulyje nėra atsakas į griežtą JAV užsienio politiką: užsienio šalys nesistengia nusverti JAV įtakos. Jie susiję su įsitikinimais, jog esą pavargome ir nustojome domėtis, kas vyksta už mūsų sienų. Situacija Ukrainoje turėtų būti tarsi šaltas dušas visiems, manantiems, jog Amerikai derėtų susilaikyti nuo atsakomybės. Jeigu Vašingtonas nekreips dėmesio, tai bus padrąsinimams diktatoriams ir ekstremistams visame pasaulyje. Mums patiems teks skaudžiai sumokėti už tokiu atveju neabejotinai gresiančius nuostolius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po V. Janukovyčiaus

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...