captcha

Jūsų klausimas priimtas

Euronacionalizmas – kaip tautinė tapatybė dera su ES integracija?

Airiai garsėja kaip vieni didžiausių Europos nacionalistų. Ilgai kentę „vyresniojo brolio“ anglo priespaudą, jie brangina vos prieš šimtą metų iškovotą nepriklausomybę ir todėl gali pasirodyti keista, kad airiai taip pat yra vieni didžiausių Europos Sąjungos entuziastų. Dublino universitetinio koledžo profesorius Johnas Coakley laikraštyje „The Irish Times“ svarsto, kad galbūt už „euroskepticizmą“ galingesnis yra „euronacionalizmas“.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Airiai garsėja kaip vieni didžiausių Europos nacionalistų. Ilgai kentę „vyresniojo brolio“ anglo priespaudą, jie brangina vos prieš šimtą metų iškovotą nepriklausomybę ir todėl gali pasirodyti keista, kad airiai taip pat yra vieni didžiausių Europos Sąjungos entuziastų. Dublino universitetinio koledžo profesorius Johnas Coakley laikraštyje „The Irish Times“ svarsto, kad galbūt už „euroskepticizmą“ galingesnis yra „euronacionalizmas“.

Jei domiesi nacionalizmo prigimties tyrimais, Europos Sąjungos evoliucija gali užminti šiokią tokią mįslę. Jos institucijoms plečiant savo galias ir prie sąjungos prisijungiant vis daugiau valstybių, nenuostabu, kad ES stengiasi skatinti stipresnį europinės tapatybės jausmą.

Tačiau tautinių valstybių Europoje tai yra unikalus iššūkis. Kai gyventojų masės socializuojamos į galingą nacionalinę tapatybę – jos tampa vokiečiais, suomiais arba airiais – tą labai sunku išjudinti. Jei dėl to stiprios nacionalinės tapatybės žmonės jaučiasi mažiau įsipareigoję Europai, tai stabdo efektyvių viršvalstybinių struktūrų kūrimą. Vis dėlto institucinė integracija vyksta. Kaip tai įmanoma?

Nėra jokių abejonių, kad ta Europos Sąjunga, kurios nare Airija yra 2013-aisiais, gerokai skiriasi nuo Europos Ekonominės Bendrijos, į kurią ji įstojo 1973-aisiais. Nors dauguma galutinį Europos „projekto“ tikslą dažniau priima kaip savaime suprantamą dalyką, o ne jį apibrėžia, tačiau jei šis tikslas yra Europos valstybių federacija, šia linkme padaryta ženkli pažanga.

Europos Sąjungą valdo politinių ir biurokratinių institucijų sistema, kuri yra neįprasta, tačiau gana panaši į federalinės valstybės aparatą.

Jai vis dar trūksta dviejų esminių federacijos bruožų: ji nekontroliuoja karinių ir saugumo pajėgų, kurios užtikrintų jos nurodymų vykdymą ir išorinių interesų apsaugą, o jos užsienio politikos funkcijos padalintos narėms, o ne vykdomos nepriklausomai.

ES taip pat trūksta daugybės elementų, kurie formuoja tapatybę tautiniu lygiu. Ji neturi vienos kalbos, o veikiau yra lingvistinis kaleidoskopas.

Tiesa, bendros kultūros elementų ji ieško savo religijos istorijoje – nepaisant gilių sektantinių antipatijų, kurios paženklino krikščioniškąją tradiciją bent jau Vakarų Europoje – tačiau religijos svarba Europoje jau kurį laiką silpsta.

Galingas mitas

Vis dėlto ES turi iš ko sukurti galingą praeities mitą, siekiantį Romos imperijos laikus. Esama ir kitų bruožų, kurie paprastai priklauso tautinei ideologijai: simboliai, tokie kaip himnas ir vėliava; išsikelta kolektyvinė „misija“ – taikos siekimas; ir greičiausiai pats svarbiausias elementas kuriant kolektyvinę tapatybę – „kitas“, kurio vietą anksčiau užėmė Sovietų Sąjunga, o dabar esama net kelių galimų kandidatų.

Suderinti šią viziją su skirtingomis Europos valstybėmis negali būti lengva. Daugeliui jų „kitas“, kuris vaidino esminį vaidmenį formuojantis jų tautoms, dabar yra kolega svarbioje politinėje struktūroje. Ypač airiams, kurių kova už nepriklausomybę paliko gilią žymę kolektyvinėje sąmonėje, vėl apriboti šią nepriklausomybę gali pasirodyti ypač didelė auka.

Vis dėlto įmanoma, kad nacionalistinės vertybės kaip tik ir padėjo Airijai priimti Europą. Juk Europos Ekonominė Bendrija buvo svarbi atsvara airių tradiciniam priešui, Didžiajai Britanijai, o narystė ES leido sustiprinti Airijos nepriklausomybę bent jau nuo šios kaimynės. Jei ne ES, Airija vis dar naudotųsi sterlingu, tačiau jos vadovai neturėtų įtakos valiutos valdyme.

Airių rinkėjams atmetus Lisabonos ir Nicos sutartis galėjo susidaryti įspūdis, kad airiai nėra entuziastingi europiečiai, o šį įspūdį tik iš dalies pakeitė pakartotinių referendumų rezultatai. Tačiau verta prisiminti, kad pasiūlytąją Europos konstituciją atmetė ir prancūzai bei olandai ir kad jie būtų balsavę prieš kitas Europos integracijos gilinimo priemones, jei tik būtų gavę progą.

Apklausų rezultatai rodo, kad airių palankumas Europos Sąjungai pranoksta daugelio kitų šalių. Galbūt airių entuziazmas dėl narystės ES pastarąjį dešimtmetį ir mažėjo, tačiau jis mažėjo ir kitur, ir jie vis dar stipriai lenkia Europos vidurkį.

Visuomenės nuomonė

Gali būti, kad pamatai, ant kurių praeityje laikėsi airių nacionalizmas – senoji kalba, ryšys su katalikiška tradicija ir kovingas separatistinis istorijos traktavimas – pastaraisiais dešimtmečiais susilpnėjo, tad atsirado vietos formuotis platesniems lojalumo modeliams.

Bet greitis, kuriuo keitėsi visuomenės nuomonė, vis dar užmena mįslę. Kodėl Airijos – kaip ir kitų ES šalių – piliečiai sutiko atsisakyti savo išskirtinių žalių pasų, įsivesti eurą vietoje svaro ir galbūt net priimti Europos užsienio ir gynybos politikos prioritetus? Ir kodėl Airijos elitas, lygiai kaip ir elitas kitose šalyse, sutiko atsisakyti dalies sprendimų priėmimo galių?

Šie klausimai sudėtingi ir kelia daug bendresnę problemą, susijusią su minėta mįsle. Užuot tyrinėję „euroskepticizmą“, kurio atsiradimas tautinių valstybių sąjungoje nieko nestebina, galbūt mums verta patyrinėti „euronacionalizmą“ – jėgą, kuri atliko tokį nepaprastą vaidmenį Europos integracijos procese?

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...