captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo ypatingos visos šešios Rytų partnerystės šalys?

Armėnija pakrikštyta daugiau nei prieš 1 700 metų, o Azerbaidžanas ypač daug lėšų skiria išsilavinimui, sako šių šalių atstovai.
 Gruzijos nacionalinio baleto „Sukhishvili“ trupės koncertas. R. Vilimo (BFL) nuotr.
Gruzijos nacionalinio baleto „Sukhishvili“ trupės koncertas. R. Vilimo (BFL) nuotr.

Armėnija pakrikštyta daugiau nei prieš 1 700 metų, o Azerbaidžanas ypač daug lėšų skiria išsilavinimui, sako šių šalių atstovai.

Kuo dar didžiuojasi ir kas svarbu šioms ir likusioms Rytų partnerystės šalims, pasidomėjo LRT radijo laida „Ryto garsai“.

Armėnija – pirmoji pasaulyje pakrikštyta valstybė

Armėnų kilmės dainininkė Justina Arutiunian gieda armėnišką XII a. giesmę „Faraonas su savo vežimais“. Ji apie hebrajams ir krikščionims be galo svarbų įvykį iš Senojo Testamento: žydų tauta bėga iš Egipto, jiems įkandin seka faraono kariuomenė. Kuo viskas baigėsi, žino visi – Mozės vedami izraelitai stebuklingai ir saugiai pereina Raudonąją jūrą, o egiptiečių kariuomenė nuskęsta.

Armėniškos giesmės – vienos seniausių pasaulyje. J. Arutiunian sako, kad Armėnija – pirmoji pasaulyje pakrikštyta valstybė. Tai įvyko 301 m., o krikštijo, anot dainininkės, Tadas ir Baltramiejus – du iš dvylikos apaštalų.

„V a. jau buvo sukurta natų sistema. Tai pačios seniausios natos, jas sukūrė šv. Mesropas Maštocas, gyvenęs IV–V a. Jis – labai svarbus armėnams šventasis, nes sukūrė ir abėcėlę“, – pasakoja J. Arutiunian. Taip pat ji sako, kad labiausiai mėgsta giedoti Mesropo Maštoco atgailos giesmę: „Begalinis tavo gailestingumas nesuskaičiuojamoms mano nuodėmėms, išvaduok mane, Dieve, gelbėtojau mano.“

Anot dainininkės, armėnų giesmės labai įvairios ir melodingos, o lietuviams skamba egzotiškai, nes mūsų dainoms tos dermės nebūdingos.

Ypač remiami azerbaidžaniečiai studentai

Kol viena tauta giria tai, ką per amžius sukūrė jų žmonės, kiti didžiuojasi tuo, kas yra po žeme. Azerbaidžanas – turtingiausia Rytų partnerystės valstybė. Azerbaidžanietis Samiras Musajevas pasakoja, kad jo tauta gyvena labai gerai, o šalies sostinė Baku savo grožiu ir modernumu nenusileidžia Vakarų sostinėms. Viso to nebūtų be naftos ir dujų, kurias šiemet Azerbaidžanas pradėjo tiekti ir naujoms valstybėms, tarp jų ir europiečiams.

„1994 m. rugsėjo 20 d. buvo pasirašyta sutartis, vadinama amžiaus kontraktu. Ją pasirašė šešios valstybės, kurios neseniai išsivadavo iš Sovietų Sąjungos. Tos šalys bendram darbui pasitelkė 11 verslo kompanijų ir pradėjo dalytis bei iš Azerbaidžano eksportuoti naftą ir dujas“, – kalba S. Musajevas.

Tačiau ar ilgai tai tęsis? Juk ne paslaptis, kad nafta ir dujos – neamžini ir vieną dieną jų tiesiog neliks. Tačiau S. Musajevas tikina, kad azerbaidžaniečiai jau apie tai mąsto ir vis daugiau dėmesio skiria žemės ūkiui, kurio produkciją į užsienį veža taip pat sėkmingai, kaip ir dujas bei naftą.

Beje, labai daug dėmesio valstybė skiria jaunimui. S. Musajevas sako, kad daugybė azerbaidžaniečių studijuoja geriausiuose Europos universitetuose studijuoja. O kiekvienas ten besimokantis studentas gauna Azerbaidžano vyriausybės fondo bei Valstybinio naftos fondo finansinę paramą. „Valdžia ir korporacijos remia jaunų azerbaidžaniečių mokslinius tyrimus užsienyje, o po kelerių metų tie studentai grįš atgal į Azerbaidžaną, kur panaudos savo žinias ir įgūdžius“, – pastebi S. Musajevas.

Baltarusijos simbolis – dranikai

Dranikai – savotiškas Baltarusijos prekės ženklas. Valentinas Stechas, baltarusių klubo „Siabryna“ prezidentas, sako, kad juos pasigaminti labai lengva. Tam reikia miltingesnių bulvių, o jei tokių nėra, sultis galima nuspausti. „Be to, įberiame druskos, įpilame aliejaus. Labai paprasta, bet ne visiems pavyksta“, – aiškina V. Stechas.

Taigi dranikai – savotiški bulviniai blynai – nacionalinis Baltarusijos patiekalas. Tiesa, jei nuvyksite į Baltarusiją ir apsilankysite pas vietos gyventojus, dranikų iškart negausite, nes, pasak V. Stecho, šis patiekalas toks paprastas, kasdienis ir būriškas, kad per kuklu juo vaišinti užsieniečius. Tad patarimas – paprašykite šių blynų patys.

Baltarusių kulinarinio paveldo sąraše galima rasti ir kitokių gėrybių, pavyzdžiui, lietinių blynų „mačanka“, padažo „veraščaka“ su mėsa, dešra ir prieskoniais, sako V. Stechas.

Geriant gruzinišką vyną, būtini tostai

Vieni didžiuojasi valgiais, kiti – gėrimais. Gruziniškas vynas – vienas seniausių pasaulyje.

„Gruzija turi išties seną kultūros istoriją, kuri prasideda dar prieš Kristų. O gruziniško vyno istorija prasideda maždaug prieš 8 tūkst. metų. Daugybė archeologų yra radę molinių butelių, kurie ir šiandien naudojami gaminant vyną“, – sako menininkas Georgijus Papalašvilis.

Jo teigimu, lietuviams būtų įdomu sužinoti, kad per Rytų partnerystės susitikimo oficialius renginius svečiams buvo siūlomas gruziniškas vynas. Ir gruzinų valdžia tuo labai džiaugiasi.

Nė vienas pokylis Gruzijoje neapsieina be vietos vyno, o jo gėrimas neįsivaizduojamas be tostų. „Tradicijas saugo ne tik seni žmonės, bet ir jaunoji karta. Tai vadiname supra – pokyliu. Mums ypač svarbūs tostai“, – aiškina Gruzijos menininkas.

Pasak jo, pirmiausia išrenkamas tostų meistras, kuris pasako tostą. Tada po savąją versiją turi išsakyti likusieji. Kartais jie deklamuoja eilėraščius, o kartais dainuoja. „Kiek pamenu, pirmas tostas turi būti už Dievą, kuris sukūrė pasaulį. Bet visa tai nėra iš anksto surašyta, – pastebi G. Papalašvilis. – Kiekvienas, sakydamas tostą, turi improvizuoti.“  

Draugiškiausi žmonės – Moldovoje

Jeigu Jūsų nepriėmė į gruzinišką suprą ar šiaip kas nors įskaudino ar pasišaipė – galite drąsiai keliauti į Moldovą, nes šios šalies žmonės išskirtinai draugiški, malonūs ir tolerantiški. Bent jau taip teigia moldavų kilmės Denisas Ivanovas. Pasak jo, nesvarbu, kokios tautybės, rasės ar įsitikinimų esi – moldavai tave visada priims ir džiaugsis galėdami pabendrauti.

„Moldovoje labai svarbu pabendrauti su žmogumi ir sužinoti viską apie jo praeitį, šeimą, kultūrą. Mes nematome jokių barjerų – nei kalbos, nei kultūros. Mes mėgstame, netgi mylime tą žmogų, kuris ateina į svečius“, – pabrėžia D. Ivanovas.

Jo teigimu, Moldovoje žmonės kalba apie pinigus, nes jų neužtenka, mažiau – apie politiką ir daugiau apie buitį, kasdienį gyvenimą, maistą. Be to, moldavai mėgsta dainuoti ir šokti. Šokti moka absoliučiai visi.

„Mūsų šalis labai maža ir žmonės gyvena skurdžiai. Kadangi gyvename panašiai, išnyksta diskriminacija, atsiranda tolerancija, – tikina D. Ivanovas. – Esame labai maži, todėl išmokome bendrauti tarpusavyje ir Moldovoje iš tikrųjų labai mažai tarpetninių konfliktų. Į savo kaimynus žiūrime labai pozityviai ir mums kito žmogaus tautybė nieko nereiškia.“

Nelaimingiausi – Ukrainos futbolininkai

Pernai Lenkijoje ir Ukrainoje vyko Europos futbolo čempionatas. Jame ukrainiečiai D grupėje užėmė trečią vietą ir kitą etapą nepateko. Ukraina turėjo galimybę pirmąkart patekti į pasaulio čempionatą. Pirmąsias atrankos rungtynes su prancūzais ukrainiečiai netikėtai laimėjo 2:0. Tačiau antrame susitikime „mėlynieji“ atsirevanšavo 3:0.

„Ukrainos rinktinė nelaimingiausia Europoje, nes žaidė penkis kartus, įskaitant ir pralaimėjimą paskutinėje lemiamoje atrankoje, ir vis nepateko. Galima pasakyti, kad futbolas Ukrainoje tapo geru verslu“, – prisimena žurnalistas Aleksas Matvejevas.

Anot jo, daug vadinamųjų oligarchų investuoja į futbolą: pastatyti nuostabūs stadionai, atsirado daugiau futbolo klubų, todėl didėja konkurencija. „Dabartinis čempionatas visai neprognozuojamas, penki šeši klubai pretenduoja į medalius. Taigi auga intriga, žmonių skaičius tribūnose, ir manau, kad perspektyvos geros. Lietuvoje, tikėkimės, jų taip pat atsiras“, – svarsto žurnalistas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...