captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas pakeis Gruzijos prezidentą M. Saakašvilį?

Kad ir kas laimėtų šį savaitgalį Gruzijoje rengiamus prezidento rinkimus, tai bus istorinis įvykis – pirmasis prezidentinės valdžios perdavimas demokratinio proceso numatytu būdu.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kad ir kas laimėtų šį savaitgalį Gruzijoje rengiamus prezidento rinkimus, tai bus istorinis įvykis – pirmasis prezidentinės valdžios perdavimas demokratinio proceso numatytu būdu.

Dabartinis prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris baigia antrąją kadenciją ir nebegali būti renkamas trečią kartą, pakeitė savo pirmtaką Eduardą Ševardnadzę, kurį nuvertė 2003-aisiais kilusi Rožinė revoliucija. Prieš tai Zviado Gamsachurdijos, pirmojo posovietinės Gruzijos prezidento, kadencija buvo nutraukta kruvino karinio perversmo.

Šįkart nuotaikos Gruzijoje daug ramesnės, netgi palyginti su pernai vykusiais parlamento rinkimais. Būtent tada Tbilisyje ir regionuose tyvrojo įtampa, lyg būtų sprendžiamas šalies likimas. Šių metų prezidento rinkimai teatrodo kaip anuomet prasidėjusių pokyčių tęsinys, tad ir dabar dažniau minimi ne kandidatų vardai, o dviems pagrindinėms politinėms stovykloms atstovaujantys lyderiai – premjeras Bidzina Ivanišvilis ir prezidentas M.Saakašvilis – kurių nė vienas nesivaržo dėl valstybės vadovo posto.

Apklausose pirmauja Georgijus Margvelašvilis, kurio kandidatūrą iškėlė valdančioji „Gruzijos svajonės“ koalicija. Ji, vadovaujama premjero B.Ivanišvilio, į valdžią atėjo po pernai spalį vykusių rinkimų, išstūmusių prezidento M.Saakašvilio Vieningąjį nacionalinį judėjimą (ENM).

Nacionalinio demokratinio instituto atliktoje apklausoje G.Margvelašvilį palaiko 39 proc. apklaustųjų. Jo artimiausią varžovą, dabartinio prezidento remiamą Davitą Bakradzę – 18 procentų. Trečioje vietoje yra buvusi parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė, už kurią balsuoti žada 7 procentai (22 proc.i apklausos dalyvių sakė dar neapsisprendę, už kurį iš 23 kandidatų balsuoti)

Pernykščių rinkimų tęsinys

Sekmadienio prezidento rinkimai Gruzijoje turėtų tik užbaigti valdžios perėjimą į kitas rankas, kuris prasidėjo jau pernai, kai daugumą parlamente laimėjo B.Ivanišvilio „Gruzijos svajonė“. Tad, pasak stebėtojų, dabartinis priešrinkiminis laikotarpis nepasižymi nė dalele tos politinės įtampos, kuri buvo jaučiama prieš metus.

Galbūt dėl tos priežasties, bijant vangaus rinkėjų aktyvumo, kandidatai imasi net šoko taktikos – pirmaujančio G.Margvelašvilio komanda buvo pareiškusi, kad jei jis nebus išrinktas pirmajame rinkimų ture, iš antrojo pasitrauks.

„Tik problema, kad tokiu atveju niekas nežinotų, ką daryti, – sako rinkimus Gruzijoje stebinti Rytų Europos studijų centro direktorė Kristina Vaičiūnaitė. – Komisija yra sakiusi, kad vis vien organizuotų antrą turą su vienu kandidatu, nes rinkimų kodeksas teigia, kad į jį išeina tik du daugiausia balsų gavę kandidatai.“

Vis dėlto G.Margvelašvilis atsiėmė grasinimus ir, pasak K.Vaičiūnaitės, pripažino, kad tai veikiau būta gudrybės siekiant mobilizuoti rinkėjus. Daug kas mano, kad Gruzija išsirinks prezidentą jau pirmajame ture.

Kas bus su Rožių revoliucija?

Dabartinis prezidentas M.Saakašvilis ir jo partija save tapatina su naują demokratizacijos etapą Gruzijoje pradėjusia Rožine revoliucija. Ar rinkėjų nusisukimas nuo Vieningojo nacionalinio judėjimo kartu reiškia ir nusivylimą 2003-aisiais prasidėjusiomis permainomis?

VU TSPMI dėstytojas Vytis Jurkonis nesutinka: „Neteisinga sakyti, kad M.Saakašvilis lygu Rožių revoliucijai ir atvirkščiai. Tiesa, jis buvo jos priešaky, bet tuometės permainos buvo visų Gruzijos žmonių pasiekimas. Niekas negali pasisavinti Rožių revoliucijos idealų.“

K.Vaičiūnaitė sako, kad gruzinai veikiau nepatenkinti tuo, kad per dešimt metų šalies padaryta pažanga ir jos atnešti privalumai ne visus pasiekė vienodai.

„Iš tiesų pernai metų parlamento rinkimų rezultatai buvo visuomenės protestas, ypač regionų, nes žmonės dėjo daug vilčių, kai atėjo M.Saakašvilis. Kai esi paprastas pilietis, turi savo gyvenimą, neretai yra sunku atsitraukti ir įvertinti, kas šalyje yra padaryta ir kiek šalis pažengė į priekį. Iš tiesų matėsi, kad infrastruktūra keičiasi, kad šalis tikrai vystosi, tačiau žmonės savo buityje nepajuto tokio greito pokyčio, kokio tikėjosi, ir jie nebuvo patenkinti.“

Ji priduria: „M.Saakašvilis tikrai padarė labai daug savo šaliai, ištraukė ją už ausų daugelyje sričių, bet dar tiek pat darbų yra nepadarytų – ir tie nepadaryti darbai pasirodė parlamento rinkimuose.“

Be to, ilgą laiką realios opozicijos neturėjusi M.Saakašvilio partija galėjo užmigti ant laurų. „Pernai atsirado realus priešininkas, – sako K.Vaičiūnaitė apie ministrą pirmininką B.Ivanišvilį. – Iki tol nebuvo tikro pasipriešinimo ar realaus kandidato su savo politine darbotvarke, su savo finansais, pažadais. Ir matėsi pernai, kai aš irgi čia buvau, kad valdančioji partija nesitikėjo tokios konkurencijos. Jie nebuvo pasiruošę atsakyti į jiems užduotus klausimus.“

Užsienio politikos balansavimas

Nors M.Saakašvilis mėgsta save pristatyti kaip provakarietišką lyderį, o konkurentus kaltinti dairymusi į Rusiją, Gruzijos siekis suartėti su ES ir NATO vargu ar sumažės pasikeitus valdžiai. „Nepaisant skirtingos retorikos, politinis elitas supranta, kad Europa yra Gruzijos ateitis, – sako V.Jurkonis. – Žinoma, Kremlius stengsis kišti pagalius į ratus ir daryti įtaką kai kuriems politikams. B.Ivanišvilio aplinka yra pažeidžiamesnė šiuo atžvilgiu, bet turint omenyje valdininkus ir apskritai biurokratinę inerciją, reikia tikėtis, jog kelias Europos link išliks.“

E.Vaičiūnaitė patvirtina, kad užsienio delegacijos Gruzijoje iš visų kandidatų girdi tą patį – jog šalis savo kurso nekeis. Tiesa, sako ji, gruzinai kalba ir apie tai, kad norėtų „labiau subalansuotos užsienio politikos“ – t.y, geresnių santykių su Rusija. „Bet mes čia juokaujame, kad šokti tango galima tik dviese – dar nėra aišku, ar išties Rusija norės kalbėtis su B.Ivanišviliu ar jo kandidatu.“

Kol kas B.Ivanišvilio „Gruzijos svajonės“ koalicijai pavyko sutarti su Maskva, kad būtų panaikintas septynerius metus trukęs gruziniškų vynų embargas, tačiau daugiau realių pokyčių Rusijos-Gruzijos santykiuose nematyti.

Nedarbas ir regionai

Pasak E.Vaičiūnaitės, vienintelis D.Bakradzė, remiamas ilgai valdžioje buvusio Vieningojo nacionalinio judėjimo, savo kampanijoje šiek tiek daugiau dėmesio skiria užsienio politikai. Vis dėlto lemiami klausimai, apie kuriuos kalba visi kandidatai, yra socialiniai: bedarbystė, netolygus regionų išsivystymas, ekonominė padėtis. „Vienas pagrindinių klausimų yra dujos, nes yra daug miestelių ir kaimų, kuriuose žmonės neturi dujų,“ – sako E.Vaičiūnaitė.

Pasak jos, visi kandidatai kalba beveik tą patį, tik skirtingais kanalais. „Daug diskusijų kelia žiniasklaidos situacija, – pasakoja ji. – Kaip tik rugpjūtį B.Ivanišvilis uždarė savo televizijos kanalą, kuris buvo vienas pagrindinių ruporų pernai per rinkimus, bet savo darbą atliko ir buvo uždarytas. Sudėtinga situacija ir nacionalinėje televizijoje, kur vidiniai nesutarimai trukdo dirbti. Dar nepasibaigęs senosios valdybos terminas, bet jau paskirtas naujas generalinis direktorius, kuris yra palankesnis B.Ivanišvilio partijai.“

Taip pat tarptautinei bendruomenei nerimą kelią radikaliai pakeista rinkimų komisijos sudėtis. Pasak E.Vaičiūnaitės, pernai dirbusi komisija savo darbą atliko labai profesionaliai ir už tai sulaukė daug pagyrimų. Tačiau šiemet 70 procentų komisijos pakeista naujais nariais, turinčiais mažiau patirties rengiant nacionalinius rinkimus. Be to, kalbama ir apie tai, kad naujoji komisijos sudėtis yra palankesnė valdantiesiems.

Tačiau apskritai, sako E.Vaičiūnaitė, Gruzijos prezidento rinkimų kampanija atrodo gana nuobodžiai palyginus su pernai metais. Kas greičiausiai reiškia, kad šalyje prigyja demokratiniai procesai.

Nauja konstitucija – daugiau demokratijos ar chaoso?

Po rinkimų Gruzijoje pasikeis ne tik prezidentas, bet ir konstitucija. Prieš trejus metus priimti konstitucijos pakeitimai, smarkiai pakeisiantys galios pusiausvyrą tarp prezidento ir vyriausybės, įsigalios prisaikdinus naują valstybės vadovą.

Iki šiol Gruzija buvo laikoma prezidentine respublika, o naujasis konstitucinis modelis daugiau vykdomųjų galių perduos ministrui pirmininkui ir vyriausybei, atskaitingiems parlamentui.

Naujasis prezidentas nebegalės be vyriausybės pritarimo leisti teisės aktų, vesti derybų su užsienio šalimis, paskirti bei atšaukti kariuomenės vadų, jis negalės pateikti įstatymų projektų.

„Pataisos prezidentą padaro visiškai nominalų, jis negali nė žingsnio žengti neatsiklausęs vyriausybės ar ministro pirmininko“, – apibendrina E.Vaičiūnaitė, pridurdama, kad netgi dabartinei vyriausybei toks galių perskirstymas atrodo kiek per radikalus, tad jie planuoja sušvelninti konstitucijos pakeitimus.

Vis dėlto tolygiau paskirstyta galia galėtų būti demokratijos ženklas. „Ta konstitucija, kuri galiojo iki šiol, bet buvo pakeista, manau, atspindėjo to meto šalies poreikius, – sako E.Vaičiūnaitė. – Galios koncentracija prezidento rankose tuo metu išties buvo reikalinga, mano galva, nes šalį reikėjo pakelti iš visiško nuosmukio.

Kaip pamatėm bėgant metams ir ypač pernai, žmonėms balsavus, galios vienose rankose matyt buvo per daug. Demokratijos principas yra galios balansas. Ir todėl jos perskirstymas iš principo neturėtų reikšti nieko blogo.“

Vis dėlto pasikeitimus reikėtų vertinti ir iš nacionalinio saugumo perspektyvos, priduria ji. Gruzija turi agresyvių kaimynų, kurie kėsinasi į jos teritoriją.

„Daugiau valdžios parlamentui atrodo tarsi žingsnis didesnės demokratijos link, bet turint omenyje sudėtingą Gruzijos politinę situaciją bei išorės veikėjus, tai gali būti tik dar didesnio chaoso priežastimi, – mano V.Jurkonis. – Daug kas priklausys nuo pilietinės visuomenės, kuri turėtų būti tarsi saugiklis šiame procese, bet neramu, jog Gruzijos pilietinė visuomenė nėra tam pasiruošusi. Bent jau ne šiandien.“






 

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...