captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Matulionytė: Vokietijoje patyriau didesnį kultūrinį šoką negu Irane

Vietoj priešiškumo Vakarams – nepamirštamas svetingumas, nepaisant sunkumų – skardus ir džiaugsmingas iraniečių juokas, vietoj piktų musulmonų – geraširdiškumas, islamo ir krikščionybės panašumai. Tokius stereotipus sugriovė metus Irane praleidusi dr. Rita Matulionytė.
R. Matulionytė, ELTA nuotr.
R. Matulionytė, ELTA nuotr.

Vietoj priešiškumo Vakarams – nepamirštamas svetingumas, nepaisant sunkumų – skardus ir džiaugsmingas iraniečių juokas, vietoj piktų musulmonų – geraširdiškumas, islamo ir krikščionybės panašumai. Tokius stereotipus sugriovė metus Irane praleidusi dr. Rita Matulionytė.

Šis Persijos didybės kraštas siejamas su garbinga ir galinga istorija, dykumomis, architektūra, kilimais, kokliais, tačiau R. Matulionytė knygoje „Kerintis Iranas: tolimas ir artimas“ parodo, kad Irano veidas dar įvairiapusiškesnis.

„Egzistuoja stereotipas, jog visi iraniečiai nusistatę prieš Vakarus. Tačiau iš tiesų jie be galo myli svečius, tarp jų ir iš Vakarų, ir netgi iš tos pačios Amerikos, Europos, nesvarbu, kokiai religijai ar tautai priklausai“, – interviu Eltai sakė R. Matulionytė.

- Jūsų knyga, galima sakyti, yra naujiena. Knygų apie Iraną, kaip ir pasiryžtančių aplankyti šią šalį, Lietuvoje nėra per daugiausiai. Kaip kilo idėja ją rašyti?

- Idėja kilo dėl to paties, apie ką visi čia (Irano kultūros vakare, vykusiame liepos 10-ąją Vilniuje – ELTA) kalbėjo – dėl nepaprasto iraniečių svetingumo ir geraširdiškumo. Važiuodama į Iraną negalvojau rašyti knygos, tačiau, kai buvau taip šiltai priimta, nuolatos manimi buvo rūpinamasi ir kai pamačiau žmones, kenčiančius nuo blogų stereotipų apie Iraną, tiesiog negalėjau nerašyti, nepapasakoti kitiems. Nuotraukomis pasakoti nemoku, nusprendžiau papasakoti tekstu. Iš to, ką girdėjau, mačiau, kažką pasiskaičiau, pasiklausiau ir parašiau knygą.

Į Iraną buvau pakviesta draugo, gyvenau metus. Keliavau sąlyginai mažai, ten važiavau gyventi – gyvenau vienoje iraniečių šeimoje, viename mieste ir stengiausi gyventi kartu su jais, patirti, stebėti, kuo žmonės gyvena, ką jie galvoja, kaip elgiasi, ar iš tiesų taip skiriasi nuo mūsų, kaip mes manome. Tiesiog stengiausi pažinti pačius žmones, kultūrą, papročius.

- Ir jūs, ir jau keliavusieji į Iraną pabrėžia stereotipus. Ar iš tikrųjų ten nuvykus tie stereotipai subliūkšta?

- Tikrai praktiškai visi stereotipai subliūkšta. Pavyzdžiui, manoma, kad ten yra nesaugu, pavojinga. Tai yra absoliuti netiesa, visiškai sudūžtantis stereotipas. Iranas yra viena saugiausių šalių keliauti, net vienai moteriai nėra problema. Vagių, plėšikų tikrai ne daugiau nei pas mus, gal net mažiau, nėra nei teroristų, nei pagrobėjų, kaip daugelis mano.

Kitas stereotipas: visi iraniečiai nusistatę prieš Vakarus – vėlgi yra visiškai priešingai. Jie myli svečius, o ypač iš Vakarų, ir netgi iš tos pačios Amerikos, Europos, nesvarbu, kokiai religijai priklausai.

Yra stereotipas dėl beteisių moterų. Moterys yra daug laisvesnės negu galime įsivaizduoti. Jos gali vairuoti automobilį, jos mokosi, studijuoja, dirba, yra įvairiausių profesijų – mokytojos, profesorės, gydytojos, teisininkės, labai daug inžinierių, netgi mašinų pardavėjų. Moterys gali keliauti, eiti daryti ką nori.

Aišku, pagal įstatymus yra nemažai apribojimų, ir moterys dėl jų kenčia, tačiau praktikoje daugeliu atvejų jų mąstymas, gyvenimo būdas yra toks pats kaip mūsų, tie įstatymai praktiškai dažnai nėra įgyvendinami arba yra apeinami.

Didžiausia problema yra hidžabas. Didelė dalis moterų jam nepritaria ir stengiasi tai kompensuoti, pavyzdžiui, privačioje aplinkoje, kur moterys save tikrai labai prižiūri, ypač išsigražina.

- Kas, Jūsų nuomone, tuos stereotipus suformuoja – žmonės ar, kaip neretai linkstama kaltinti, žiniasklaida?

- Matyt, kad visi stereotipai ateina iš masinės informacijos, iš ko mes visa tai girdime. Tiesa, problema yra ir patys žmonės, kurie dažnai nediferencijuoja viso regiono – pavyzdžiui, ką išgirsta apie Saudo Arabiją, taiko visam regionui. Jeigu išgirsta apie musulmonų teroro aktą, mano, kad visi musulmonai yra teroristai, absoliutina. Žiniasklaida visą laiką stengiasi pabrėžti egzotiškus, mums baisius dalykus, kurių irgi pasitaiko, tačiau tai yra išimtis ir patys vietiniai žmonės baisisi tam tikrais vykstančiais dalykais.

Tiesą sakant, ir patys iraniečiai turi labai daug stereotipų apie Vakarus, ypač mažiau išsilavinę ir besiklausantys vietinės žiniasklaidos. Tarkime, neretai manoma, jog visos moterys Europoje labai laisvai žiūri į santykius, kad šeima nėra vertybė, žmonės nieko nedirba, švenčia, geria alkoholį, šoka ir paleistuvauja, pinigai Europoje krinta iš dangaus. Jie mano, kad mes apskritai neturime jokių moralinių vertybių, kad šeima yra absoliučiai nevertinamas vienetas – visi eina su kuo nori ir skiriasi kada nori.

Iraniečiai galbūt yra atviresni tuos stereotipus pakeisti, domisi atvykėliais, juos priima šiltai, o ne užsitveria pilkais žvilgsniais ir sienomis, kaip pasitaiko Lietuvoje. Iraniečių svetingumo kultūra leidžia jiems lengviau su tais stereotipais kovoti.

- Tai tokio labai ryškaus kultūrinio skirtumo nepatyrėte, ar vis dėlto iš pradžių jis buvo, o vėliau niveliavosi?

- Tiesą sakant, bendraujant su žmonėmis tų kultūrinių skirtumų iš tiesų nepatyriau. Nustebino, kad kai gyvenau Vokietijoje, patyriau didesnį kultūrinį šoką negu nuvykusi į Iraną. Irane žmonės yra tokie atviri ir taip tave šiltai ir paprastai priima, kad tikrai jautiesi kaip grįžęs namo. Visas buvimas Irane priminė mūsų šeimas prieš keletą kartų – stipresnį šeimos ryšį, svetingumą, vaišingumą.

Aišku, skirtumų yra, jų negali nebūti. Vienas iš skirtumų yra, kad tai yra vis dar labai kolektyvinė visuomenė. Žmonės būna labai didelėmis grupėmis, visą laiką kartu, labai daug tarpusavyje bendrauja, dalijasi savo džiaugsmais ir skausmais, nerimais. Mes visgi jau esame labiau suindividualėjusi visuomenė. Tai, jog visą laiką esi masėje tarp dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimties žmonių, ir visi kažką daro kartu, galbūt iš pradžių vargina. Buvimas dviese arba vienatvė iraniečiams yra labai baisus dalykas.

Kitų skirtumų taip pat galima pamatyti, bet jie tikrai nėra tai, dėl ko turėtume bijoti ar formuotis blogą įvaizdį. Manau, jog skirtumus turime pažinti ir iš jų mokytis. Viena iš vertybių yra jų gebėjimas džiaugtis, didžiuotis savo šalimi. Kita vertybė – artimas ryšys tarp šeimos ir draugų bei gebėjimas dalytis savo skausmu, problemomis. Žmonės neužsigniaužia savyje, išsisako, iš tos problemos nepadaro didelio dalyko, apie kurį niekam negalima sakyti, o išsisakę problemą sugeba lengviau ją priimti. Irane, priešingai nei Lietuvoje, savižudybių problemos, atsirandančios dėl vienišumo, nėra. Ten vienišam būti, manau, praktiškai neįmanoma.

- Su kokia šalimi galėtume palyginti Iraną, ar šiai šaliai sunku rasti atitikmenį?

- Manau, kad daugiau keliavę Vidurio, Rytų Azijoje galbūt galėtų geriau atsakyti į šį klausimą. Iraniečiai sako turį kultūrinių bendrumų su Turkija, nors man iraniečiai pasirodė kultūringesni, subtilesni. Šalys, kur pati keliavau, buvo kiek kitokie regionai. Tai nepalyginama. Pavyzdžiui, Japonija, kurioje gyvenau, Vokietija, Afrika. Važiuodama į Iraną galvojau, jog tai panašu į Afriką, bet tai buvo tokie nepalyginami išsivystymo, kultūros, išsilavinimo skirtumai. Irane jautiesi kalbantis lygus su lygiu, kai tuo metu Afrikoje kalbi ta pačia kalba, tačiau labai sunku suprasti vienas kitą.

- Nejaugi Irane taip viskas idealu? Atrodo, kad šią šalį romantizuojate ar idealizuojate. Kas kėlė nuostabą, baugino?

- Žinoma, ten tikrai nėra idealu. Rašydama knygą turėjau dilemą, ar rašyti tiktai gerą ar ir blogą. Visgi nusprendžiau, kad reiktų rašyti daugiau gero, nes esame girdėję tiek daug blogo. Norint atsverti negatyvius stereotipus reiktų pabrėžti, kas Irane yra gera.

Nuošalyje paliekant politinę situaciją, Irane man sunkiausia buvo tai, kad ten nėra viešo gyvenimo. Visas viešas gyvenimas yra labai apribotas, gatvėje jaučiamas laisvės trūkumas, baimė, įtampa, sąlygota sudėtingos politinės, ekonominės situacijos. Žmonės tik eina iš vieno taško į kitą, vienas sau nepasivaikščiosi atsipalaidavęs. Tarsi jauti nerimą: bus karas ar nebus, kainos kyla nežmonišku tempu, yra didelis nedarbas, hidžabo taisyklės – eini į gatvę ir nežinai, ar prie tavęs prisikabins policija, ar ne, todėl, kad tavo rankovės nepakankamai ilgos ar skarelė netinkamai užrišta.

Kartu kartais gali pasitaikyti, kad einant užkalbins koks vyriškis ir pasiūlys tapti jo „drauge“. Tai maloniai tikrai nenuteikia. Tačiau kadangi prostitucija Irane oficialiai draudžiama, vyrai trumpalaikių partnerių ieško tiesiog gatvėje – užkalbina vienišas merginas, ir jei ji sutinka pasivažinėti, vadinasi, prostitutė. Tad per daug įsižeisti irgi nereikia, tiesiog suprasti situaciją ir aiškiai vienprasmiškai pasakyti „ne“.

Viešoji erdvė, jeigu esi viena užsienietė, yra ne tai, kad pavojinga, bet ja Irane nepasimėgausi. Nebent su turistų grupe dairysiesi į gražius objektus – jų čia taip pat netrūksta. Šiaip gyvenimas vyksta privačioje erdvėje, būtent ten atsiskleidžia visas Irano žmonių ir jų kultūros grožis. Jaunimas skundžiasi, kad šeima per daug kišasi į jų gyvenimą – sprendimai priimami tik jai pritarus.

- Per pristatymą minėjote, kad islamas ir krikščionybė panašūs. Patikslinkite šią savo įžvalgą...

- Yra daugybė panašumų. Islamas yra religija iš tų pačių šaknų kaip ir krikščionybė, ir iš judaizmo, ir iš krikščionybės ji atsinešė labai daug dalykų: daugybė apaštalų, kurie pripažįstami krikščionybėje, pripažįstami ir islame, tas pats Jėzus Kristus, nors jis nėra pripažįstamas kaip Dievo sūnus, yra vienas svarbiausių apaštalų ir, pavyzdžiui, paskutiniąją teismo dieną (kas taip pat yra islame kaip ir krikščionybėje) ateis visų teisti ir atlyginti pagal nuodėmes.

Islame, kaip ir krikščionybėje, viena didžiausių skatinamų vertybių yra meilė, pagalba artimajam. Vienas iš penkių islamo įstatymų yra, kad kiekvienas musulmonas turi paaukoti dalį savo pajamų skurstantiesiems. Švenčiamos šventės, nors, atrodo, kad turi kitą įprasminimą, pažiūrėjus giliau, turi tą pačią prasmę.

Dabar prasidėjęs ramadanas yra kaip mūsų adventas prieš Kalėdas, kuris atlieka fizinio ir dvasinio apsivalymo funkciją. Mane labiausiai sužavėjo vienas tikintis gydytojas, pasakęs, jog islame svarbiausia yra būti geru žmogumi – juk iš esmės to paties moko ir krikščionybė. Tad iš esmės manau, kad abi religijos išpažįsta tas pačias vertybes, o skirtumas tik tas, kaip, kokia forma visa tai išreiškiama. Ar tu klaupiesi, ar lankstaisi, kiek poterių kalbi ir kokias bei kaip šventes šventi, yra tik formos klausimas.

Kartu tiek krikščionybė, tiek islamas skirtingais istoriniais laikotarpiais skirtingų žmonių buvo naudojami politiniams ar savo tikslams siekti (karams ar mobilizuoti žmones prieš kitas tautas) – tačiau tai nėra religijos kaltė, tiesiog žmonės pasitelkia religiją kaip instrumentą manipuliuoti kitais žmonėmis.

- Praėjusią savaitę Irane pasikeitė prezidentas, juo išrinktas Hassanas Rouhani. Kaip manote, ar naujos valdžios pokyčiai turės įtakos Irano visuomenei?

- Visi iraniečiai to tikisi. Manau, ir pasaulis to tikisi, nes prieš tai buvo labai konservatyvi valdžia, dabar atėjo liberali, kol kas sugebanti rasti kompromisų tarp labai skirtingų vertybinių klasių. Tiesą sakant, politika nesidomiu, bet Irano žmonės tikrai turi labai daug vilčių, kad bus stabilizuota ekonominė situacija, pagerinti santykiai su Vakarais ir Irano įvaizdis pasaulyje, o tiek vilties jau seniai neturėjo.

Ši valdžia turi palaikymą iš ankstesnės liberalios Khatami valdžios, kuri padarė nemažai gero. Taigi, jeigu jie sugebės išlaikyti kompromisą tarp labai skirtingų sluoksnių, gal jiems pavyks. Nes problema yra ta, kad visuomenė labai išsisluoksniavusi: yra liberalioji visuomenė, kuri propaguoja praktiškai visas vakarietiškas vertybes ir nepritaria konservatyviai religinei valdžiai, bet yra ir ta konservatyvioji, kuri tikrai yra labai religinga, ekonomiškai stipri ir nenori, kad kažkas iš esmės keistųsi.

- Ar žadate sugrįžti į Iraną?

- Artimiausiu metu nevyksiu, bet kada nors – galbūt.

- Tai antrosios knygos dalies skaitytojas gali tikėtis?

- Nei šios knygos neplanavau, nei dabar ką nors planuoju. Manau, kad bus tų knygų, parašys kiti žmonės iš savo perspektyvos. Aš tai, ką pamačiau, pažinau – pasakiau. Dabar tegu kiti kalba.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...