captcha

Jūsų klausimas priimtas

Karo randai tebedarko Gruzijos veidą. II dalis. Abchazija

„Kol rusai yra čia, tol mes čia taikiai negyvensime. Be Rusijos susitaikytume per pusę metų“, – tikina Nugzaras Džologuja, turėjęs palikti namus Galio rajone, dabar priklausančiame nepriklausomybę pasiskelbusioje Abchazijoje.
Asociatyvinė Reuters/Scanpix nuotr.
Asociatyvinė Reuters/Scanpix nuotr.

Gruzijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, apie 250 tūkst. gyventojų turinčiame regione dislokuota 3,5 tūkst. Rusijos karių ir 1,5 tūkst. šios valstybės Federalinės saugumo tarnybos pasieniečių. Jie atvykę su savo tankais, šarvuočiais, artilerija, raketine ir priešlėktuvine ginkluote.

Jau trečdalis Gruzijos ir Abchazijos vadinamojo pasienio atskirta spygliuotos vielos tvoromis, nuolat uždaromi ir perėjimo punktai – vietoj buvusių šešių liko du. Rusams sustiprinus patruliavimą ir prikabinus stebėjimo technikos, vietiniai nebedrįsta naudotis ir nelegaliais sienos kirtimo būdais.

Pagrindine arterija, jungianti Abchaziją su Gruzija, liko tiltas per Engūrio upę šalia Zugdidžio miesto Gruzijoje. Antras perėjimo punktas – aukštai kalnuose, todėl juo mažai kas naudojasi.

Galiojantis dokumentas – forma Nr. 9

N. Džologuja save vadina pabėgėliu, Gruzijos valdžia jam ir dar tūkstančiams tokio pat likimo broliams yra suteikusi šalies viduje perkeltų asmenų statusą, užtikrinantį tam tikras socialines garantijas.

Vyras gyvena Gruzijoje, tačiau dalis gruzinų liko Abchazijai priklausančiame Galio rajone. Gruzijos vyriausybės duomenimis, ten gyvena apie 35–40 tūkst. gruzinų.

Asociatyvinė Reuters/Scanpix nuotr.

„Iš Galio rajono gyventojų atimtos bet kokios teisės, kurias galima vadinti žmogaus teisėmis, – tvirtina Tbilisyje veikiančios Abchazijos autonominės respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Džamalas Gamacharija. – Paimkite Žmogaus teisių deklaraciją, pradedant pirmu straipsniu, baigiant paskutiniu – visos teisės, kurias normalūs žmonės privalo turėti, jos iš tų žmonių atimtos.“

„Šie žmonės neturi pilietybės, nes yra Gruzijos piliečiai, jie neturi Abchazijos pasų, neturi teisės laisvai judėti, negali imtis verslo, mokytis gimtąja kalba, juos verčia mokytis rusų kalba. Neturint vietinės pilietybės, negalima dalyvauti visuomeniniame gyvenime, negalima dalyvauti vadinamuosiuose rinkimuose, eiti jokių pareigų, išskyrus mokytojo, negalima net registruoti santuokų, vaiko gimimo. Tai reikia padaryti neokupuotoje teritorijoje“, – vardija Dž. Gamacharija.

Jo žodžius patvirtina ir patys Galio gyventojai.

Prie Engūrio perėjimo punkto sutiktas 53 metų Muratas, pavardę atsisakęs nurodyti saugumo sumetimais, teigė šiuo metu turintis Gruzijos pasą, jį Abchazija laiko užsienio piliečio dokumentu, ir naudojasi vietos valdžios išduota vadinamąja devinta forma. Tačiau visą gyvenimą toje pačioje vietoje gyvenantis vyras jau paprašė nuolatinio leidimo gyventi savo kaime ir, kai tik bus galimybė, ims Abchazijos pasą – gyventi juk reikia čia ir dabar.

Kol kas daugelio turima „devinta forma“ paliudija, kad asmuo gyvena Galio rajone, šis dokumentas taip pat suteikia galimybę kirsti vadinamąją „sieną“.

Muratas teigia Zugdidyje apsilankantis du–tris kartus per mėnesį, kai turi reikalų, kai nori aplankyti gimines.

Su žurnalistais vengia kalbėti

Apie 3 tūkst. žmonių kasdien kerta Abchaziją ir Gruziją skiriančia Engūrio upę. Daugiausia tai pirmosios gyventojai, vykstantys į Zugdidį nusipirkti produktų – beveik dvigubai pigesnių.

Per tiltą išvystytas pervežimo verslas. Pilnais krepšiais apsikrovusius žmones ir didesnius krovinius per maždaug puskilometrio ilgio tiltą gabena mikroautobusai bei arklių traukiami vežimai.

Norint čia gauti vežėjo vietą, „stogui“ reikia sumokėti 5 tūkst. larių (apie 1,5 tūkst. eurų).

Šalia tilto veikia maistą parduodantys kioskai, atvažiuoja net mikroautobuse įsikūręs banko skyrius – kad Galyje gyvenantys Gruzijos piliečiai galėtų pasiimti 45 larių perkeltų asmenų išmoką, senjorai – pensiją.

Tačiau dauguma perėjimo punktą kertančių žmonių kalbėti su Lietuvos žurnalistais atsisakė. Purtydami galvas skubėdavo pro šalį, kai kurie net dengė veidą.

Zugdidyje gyvenantys gruzinai paaiškino, kad pagal vietos įstatymus, už antivalstybinę agitaciją gresia išvarymas iš Abchazijos, o bet kokia kritika ar skundai būtent taip ir suprantama. Vietos radijo stotyje dirbanti Maja Fifija pasakojo pašnekovų taip pat randanti tik pažadėjusi užtikrinti jų anonimiškumą.

Pasak vietinių, Abchazijos gyventojai bijo net prisipažinti, kad jiems Gruzijoje buvo suteikta medicinos pagalba. Sveikatos paslaugas šio regiono gyventojai Gruzijoje gali gauti nemokamai. Žinoma, ligoninių yra ir Abchazijoje, bet Gruzijoje geresni specialistai.

„Vykdoma didelė propaganda pradedant žiniasklaida, baigiant mokyklomis, kuriamas gruzinų kaip priešų įvaizdis, o NATO ir Vakarai vaizduojami kaip blogio imperija. Žmonės persekiojami dėl to, kad turi bet kokių kontaktų su kita puse“, – sakė susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrės Ketevan Cichelašvili.

Asociatyvinė Reuters/Scanpix nuotr.

Specialūs mokesčiai gruzinams

Sunkiai rusiškai, juoba angliškai kalbantys Galio gyventojai dabar vaikus priversti leisti į surusintas mokyklas.

Ministrės K. Cichelašvili duomenimis, prieš 2008 -ųjų karą Abchazijoje gruzinų gyvenamame Galio rajone veikė 54 mokyklos su dėstoma gruzinų kalba, po karinio konflikto jų liko trys dešimtys, užpernai visoms nurodyta pereiti prie dėstymo rusų kalba.

Ministrės tvirtinimu, dauguma mokinių tiesiog nesupranta rusiškai, todėl didelis klausimas, kokį išsilavinimą jie įgis. Kelios dešimtys vaikų dėl to persikėlė gyventi į Gruziją.

Abchazijos gruzinai taip pat skundėsi esantys priversti mokėti specialius mokesčius, kurių nemoka abchazai.

„Darbo nėra, o turime mokėti už viską: už elektrą, už žemę, kitus mokesčius, nors jie nemoka“, – teigė Muratas.

Elektra apmokestinta, nepaisant to, kad ją nemokamai regionui teikia Gruzija.

Gruzijos vyriausybės teigimu, Abchazijos valdžia taip pat ėmėsi naikinti gruzinišką tapatybę.

„Galyje buvo paskelbta 71 pavardė, kurią turintys žmonės privalo pakeisti savo tapatybę. Tik pakeitus pavardę, galima gauti Abchazijos pasą, o pasas reiškia tam tikras teises“, – pabrėžė K. Cichelašvili.

Anot jos, neradę kitos išeities apie du šimtai žmonių taip ir padarė.

„Anksčiau kaip virvėmis vieni su kitais buvome surišti – abchazai ir megrelai (Gruzijos teritorijoje gyventi etninė grupė – BNS), nes buvome ne tik kaimynai, giminės, bet ir labai artimi draugai. Taip buvo iki karo. Po karo tapome lyg ir priešais“, – apgailestavo Muratas.

„Neleidžiame sau galvoti, kad niekada ten negrįšime“, – atsidūsta ir nuo dešimtojo dešimtmečio Tbilisyje dirbantis Abchazijos autonominės respublikos vadovas Vachtangas Kolbaja.

Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija su Tbilisio centrine vyriausybe konfliktavo nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ir buvo faktiškai jai nepavaldžios. Daug metų didėjusi įtampa 2008-ųjų rugpjūtį prasiveržė trumpu, bet intensyviu Rusijos ir Gruzijos karu, po jo Maskva pripažino abiejų separatistinių teritorijų nepriklausomybę ir įvedė į jas tūkstančius savo karių.

----------

Dalį BNS žurnalistės kelionės išlaidų apmokėjo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Pranešimo turiniui tai įtakos neturi.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...