captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Melagingos naujienos“ – terminas, tinkamas viskam ir netinkamas niekam?

Terminas „melagingos naujienos“ arba fake news pradeda netekti prasmės, darosi tuščias, pernelyg supaprastina itin sudėtingą problemą, CNN naujienų portale rašo Hosseinas Derakhshanas ir Claire Wardle.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Prieš metus buvo kitaip: šis terminas iš tiesų kai ką reiškė. Jis buvo vartojamas kalbant apie tam tikro tipo interneto svetaines – tokias, kurios savo dizainu praktiškai niekuo nesiskiria nuo profesionalių naujienų svetainių, tačiau turinio atžvilgiu yra visiškai nepatikimos.

Terminas netenka prasmės

Deja, neilgai trukus terminas tapo kone bereikšmis. Melagingomis naujienomis pradėta vadinti bet kokia kam nors neįtikusi informacija. Palaipsniui šiuo terminu kaip ginklu pradėjo naudotis ir politikai, mėgindami sumenkinti nepriklausomos žiniasklaidos įvaizdį ir patraukti auditorijos dėmesį tiesiogiai per savo pačių kanalus.

Pasak straipsnio autorių, šis reiškinys būdingas ne tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Žurnalo „Columbia Journalism Review“ atlikto tyrimo duomenimis, ir kitose šalyse kalbinti žmonės vis dažniau teigia manantys, kad tradicinė žiniasklaida užsiima sufabrikuotų naujienų sklaida.

Tose šalyse, kuriose žiniasklaidos laisvė gerokai apribota, o laisva mintis anaiptol nėra garantuota, terminas „melagingos naujienos“ dažnai pasitelkiamas ieškant priekabių tiek prie vienos, tiek prie kitos. Terminai turi būti tikslūs, taigi toliau vartoti šį terminą tik todėl, kad jis girdimas visur aplink, darosi beprasmiška.

Maža to, terminas „melagingos naujienos“ yra visiškai netinkamas apibūdinamos padėties kompleksiškumo požiūriu. Ar, pavyzdžiui, „Facebook“ įrašai iš Rusijoje registruotų paskyrų per JAV prezidento rinkimus apskritai yra laikytini naujienomis? O ką pasakytume apie atseit uragano „Harvey“ metu darytą nuotrauką, kurioje – Teksaso greitkeliu plaukiantis ryklys? Ryklys juk tikras, tik fotografuotas ne Hjustone ir ne per uraganą.

Gyvename tokiu laiku, kai informacijos srautai yra smarkiai užteršti, o jos rūšių – labai daug. Informacija srūva ir kinta. Vieni informacijos šaltiniai yra aiškiai matomi, kiti – sunkiau apčiuopiami. Kai kurie iš jų, niekas neprieštaraus, pateikia tendencingai iškreiptą vaizdą – tokį, kuris skubiai sukuriamas kokiu nors svarbiu momentu, siekiant auditoriją supainioti ir apgauti. Kaip tuomet reikėtų vertinti satyros svetaines? O ką sakytume apie klaidinančias antraštes, kuriomis tik siekiama išprovokuoti skaitytojų antplūdį?

AFP/Scanpix nuotr.

Išskyrė tris terminus

Neseniai pagal Europos Tarybos užsakymą parengtoje ir Harvardo Shorenstein centro svetainėje paskelbtoje H. Derakhshano ir C. Wardle ataskaitoje „Information Disorder“ (pažod. vert. – „Informacijos painiava“) siūlomi trys terminai, vartotini kalbant apie šį reiškinį: klaidinanti (arba klaidinga) informacija, dezinformacija ir kenkėjiška informacija.

Klaidinanti arba klaidinga informacija (angl. misinformation) – tokia informacija, kurią pateikiant netyčia įsipainioja klaida, pavyzdžiui, nurodomi netikslūs statistiniai duomenys ar įterpiama netiksli citata. Šiam tipui priskirtini ir sumontuoti vaizdai (kaip minėta nuotrauka su greitkeliu plaukiančiu rykliu).

Dezinformacija (angl. disinformation) – netikra arba tendencingai sufabrikuota informacija, kurios paskirtis – kam nors pakenkti. Tokio tipo informacijos pavyzdys galėtų būti į JAV rinkėjų auditoriją nukreipti „Facebook“ skelbimai, kuriuos vykstant prezidento rinkimų kampanijai platino Rusija.

Kenkėjiška informacija (angl. malinformation) – neišgalvota informacija, kuria siekiama kam nors pakenkti, pavyzdžiui, intymių detalių viešinimas norint atkeršyti.

Gandai, konspiracijos teorijos ir sufabrikuota informacija – nieko nauja. Kaip prieš pustrečio tūkstančio metų sakė Sun Tzu, karas visada yra grįstas apgaule. Pramanai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, visiškai nesvarbu, kas juos skleidžia – melu savo reputaciją siekiantis išgelbėti asmuo, tuščiais pažadais per rinkimų kampaniją besišvaistantys politikai, konkurentus melagingais pareiškimais siekiančios sutriuškinti korporacijos ar daugiau auditorijos klaidinančiais pranešimais besitikinti pritraukti žiniasklaida.

Socialinių tinklų vaidmuo

Socialinė žiniasklaida šiam reiškiniui suteikė visiškai naują matmenį – ji reikšmingai pakeitė jo galios dinamiką. Dabar tiesos neatitinkančią informaciją gali kurti ir skleisti praktiškai bet kas, o įvairūs botai, organizuotos grupės ir tikslinė reklama padeda gerokai padidinti jos matomumą.

Atsižvelgiant į tai, kad mūsų informacijos vartojimo įpročius socialinė žiniasklaida perkėlė į viešą lygmenį, nelabai tikėtina, kad daugeliui dabar norėsis plaukti prieš srovę ir pulti įrodinėti savo tiesas. Vietos bendravimui mūsų gyvenime ir taip darosi vis mažiau – kas gi norėtų jaustis dar vienišesnis?

Neseniai paviešinta informacija apie užsienio kišimąsi į JAV prezidento rinkimų reikalus atskleidė, kad esame taikiniai intensyviame informaciniame kare. Anksčiau tokio pobūdžio kampanijos buvo vykdomos pasitelkiant įmantrias, brangiai kainuojančias ryšių technologijas, kaip antai trumpųjų bangų radiją ar palydovinę televiziją.

Dabar pakenkti didelėms įstaigoms ar žinomiems asmenims gali net ir gerokai mažiau galios bei išteklių turintys subjektai. Šis karas – asimetrinis karas.

AFP/Scanpix nuotr.

Grėsmė atstovaujamajai demokratijai?

Pasak straipsnio autorių, žaidimo taisykles iš esmės pakeitė du nauji socialinės žiniasklaidos aspektai. Pirma, dezinformacija gali būti pernelyg neišlaidaujant platinama per idėjai ištikimus savanorius, mokamus paslaugų teikėjus arba botus. Antra, vis daugiau mūsų informacijos šaltinių yra socialinio lygmens, todėl jie ne tik kur kas labiau matomi, bet ir emociškai ir kitaip paveikūs. Visuomenės pasitikėjimui valdžios institucijomis mažėjant, žmonės linksta informacijos semtis iš artimųjų ir draugų, o tai sukuria itin palankią terpę sklisti dezinformacijai.

Socialinė žiniasklaida pamažu tapo galingiausiu viso pasaulio politikų įrankiu kovoje su tradicine žiniasklaida, o tai, pasak straipsnio autorių, griauna pačią atstovaujamosios demokratijos idėjos esmę: iš konteksto pašalinamas objektyviai padėtį suvokiantis rinkėjas.

Sensacijų besivaikantiems politikams, kurie daugiausia naudos gauna didindami politinį, ekonominį, religinį, rasinį ir etninį visuomenės susiskaidymą, nėra patogesnės priemonės už socialinės žiniasklaidos ir televizijos eterio derinį.

Įvairūs pažangesni metodai, pavyzdžiui, į siaurą tikslinę auditoriją nukreipta reklama socialinėje žiniasklaidoje, sėkmę rinkimuose praktiškai garantuoja, ir tai galioja visame pasaulyje.

Deja, paprastų šios problemos sprendimo būdų, pasak straipsnio autorių, nėra. Vyraujančios tendencijos byloja apie visame pasaulyje vykstančius reikšmingus socialinius ir ekonominius poslinkius. Nuo manipuliacijų šiais laikais galima apsisaugoti tik apsiginklavus griežta logika ir kritiniu mąstymu.

Tyrimai rodo, kad kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo mažesnė tikimybė jiems tapti informacinio karo aukomis. Technologijų kūrėjai, politikos formuotojai ir tyrėjai aktyviai dirba ieškodami greitų šios problemos sprendimų. Vis dėlto, jei nebus skiriama pakankamai dėmesio visuomenės švietimui, o ypač – jos informacinio raštingumo didinimui, nei vieno iš šių sprendimų poveikis nebus ilgalaikis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...