captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlių priėmimo terminas baigėsi: ką vengia pripažinti ES lyderiai?

Išaugusi europiečių baimė dėl islamiškojo ekstremizmo grėsmės, didėjantis seksualinių nusikaltimų skaičius, pabėgėlių negebėjimas ir nenoras įgyti išsilavinimą bei įsilieti į darbo rinką, polinkis vykti į turtingesnes šalis, o ne tas, kuriose tiesiog nėra karo, – reiškiniai, kuriuos pastebi Varšuvos instituto analitikai. Politologė Margarita Šešelgytė sako, kad europiečiai baiminasi terorizmo, kuris nebūtinai turi sąsajų su pabėgėliais, jie reikalinga darbo jėga, o jų judėjimas į turtingesnes šalis esąs paremtas racionalia žmogaus psichologija. 
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Šių metų rugsėjį baigėsi dvejų metų terminas, per kurį ES narės turėjo priimti Europos Komisijos (EK) nustatytą pabėgėlių skaičių, taip išreikšdamos solidarumą su Pietų Europos šalimis, į kurias plūdo ir tebeplūsta atvykėliai iš Afrikos bei Artimųjų Rytų.

Pasak Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nario Lauryno Kasčiūno, pasibaigus terminui, kuris gali būti ir pratęstas, niekas deramai neįvertino, kiek sprendimas priimti pabėgėlius buvo sėkmingas.

Pastebi veidmainišką ES lyderių požiūrį

Savo vertinimus pabėgėlių priėmimo politikos klausimu tekste „Klaidingas moralinis imperatyvaspateikia Varšuvos instituto analitikai, pirmiausia pastebėdami, jų nuomone, veidmainišką ES lyderių požiūrį į pabėgėlių priėmimą.

Kalbėdami apie tai, instituto analitikai pasitelkia bulgarų filosofo, Sofijoje įsikūrusio Liberalių strategijų instituto vadovo Ivano Krastevo mintis. Anot mokslininko, milijonas karo pabėgėlių iš Ukrainos Europoje niekada nesukeltų tokios solidarumo bangos, kaip pabėgėliai iš Afganistano, Sirijos ar Šiaurės Afrikos.

Tokia atjauta rodoma musulmonams, nes jie yra kitokie nei mes. Tai leidžia mums demonstruoti moralinį pranašumą. Pažiūrėkite – šie žmonės taip skiriasi nuo mūsų, bet mes vis tiek padedame jiems. Niekas kitas taip nestiprina savigarbos.

Tokią elgseną lemia ir Vakaruose paplitęs suvokimas, kad vakariečiai yra kalti dėl Artimųjų Rytų šalių gyventojų patiriamų bėdų. Todėl bet kokia pagalba šių šalių žmonėms vakariečiams sukelia pasididžiavimo savimi jausmą, o kitoks, kritiškesnis požiūris į „atvirų durų“ politiką kaipmat laikomas rasistišku ar ksenofobišku, – teigia I. Krastevas.

Pasak L. Kasčiūno, tai verčia susimąstyti, ar Vakaruose paplitęs svetingumo suvokimas nėra veidmainiškas.

„Pirma, jei mes norime būti solidarūs, kodėl taikome dvigubus standartus kariaujančių arabų šalių ir kariaujančios Ukrainos žmonėms? Kodėl Vakarų šalių gatvėse nešurmuliuoja protestuotojai, reikalaujantys savo šalių vyriausybes atverti sienas ukrainiečiams ir kuo daugiau jų pasikviesti pas save?“ – klausia parlamentaras.

Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologė M. Šešelgytė tokius teiginius vertina skeptiškai.

„Nenoriu to komentuoti, nes pasakymas, esą milijonas ukrainiečių nesulauktų tokio solidarumo, kaip milijonas musulmonų, yra pagrįstas emocijomis, tai nėra mokslinis pasisakymas. Mums būtų lengviau integruoti ukrainiečius, nes yra kultūrinių, religinių sąsajų, bet reikia turėti omenyje, kad dabar ir ateityje tarp migrantų į Europos šalis baltieji žmonės nebus vyraujantys.

Artimiausius 10–20 metų, Jungtinių Tautų skaičiavimais, migrantų kiekis augs, o pagrindinis srautas bus iš tų regionų, kuriuose yra didžiausias prieaugis. Šiuo metu tai – Afrika. Tam reikia rengtis. Žinoma, tvari strategija sakytų, kad reikia padėti problemas spręsti ten, kur jos kyla, tačiau tam tikras kiekis migrantų pajudės į Europą“, – teigia pašnekovė.

Europos visuomenėse kyla vis daugiau baimių

Varšuvos instituto teksto autoriai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą – daugelis vakariečių, iš pradžių itin geranoriškai žiūrėjusių į pabėgėlių priėmimą, vėliau, pamatę neigiamas pasekmes Europos stabilumui ir saugumui, ima keisti savo poziciją.

Daugelis vokiečių, iš pat pradžių pasisakiusių už pabėgėlių priėmimą, dabar jau ima kvestionuoti kanclerės poziciją. Tą liudija ir iš Vokietijos gatvių dingę plakatai, keliomis kalbomis kviečiantys pabėgėlius atvykti, ir antiimigracinių partijų augantis populiarumas, ir apklausos, rodančios, kad didžioji dalis Vakarų Europos šalių gyventojų neigiamai žiūri į atvykėlius iš musulmoniškų kraštų“, – rašoma Lenkijos analitikų tekste.

Chatham Houseatlikta apklausa rodo, kad islamiškojo ekstremizmo grėsmę jaučia 67 proc. lenkų, 82 proc. vokiečių ir 87 proc. italų. 61 proc. belgų, 64 proc. prancūzų ir 65 proc. austrų įsitikinę, kad musulmonų antplūdis į Europą turi būti sustabdytas.

Paklausta, ar ES lyderiai, priimdami sprendimus dėl pabėgėlių priėmimo politikos, neturėtų atsižvelgti į iškalbingus skaičius, M. Šešelgytė sako, kad šie skaičiai atspindi baimę, nebūtinai susijusią su pabėgėliais.

„Grėsmėmis yra labai lengva manipuliuoti. Visuomenės nuomonę labai veikia bendras klimatas šalyje, o pagrindinis veiksnys, lėmęs neigiamą požiūrį į migrantus, buvo terorizmo iššūkis, kuris nebūtinai yra su jais susijęs. Potencialiai tarp pabėgėlių gali įsimaišyti tam tikrų asmenų, turinčių kriminalinę praeitį ir galinčių sukelti saugumo problemų, todėl labai svarbu išsiaiškinti, ką priimi.

Taip, yra ir kitų iššūkių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. Kiekviena valstybė turi ribą, kiek gali absorbuoti naujai atvykusių žmonių tam, kad užtikrintų geras gyvenimo sąlygas jiems, nesukeltų socialinių įtampų, kad tie žmonės būtų integruoti, nes jei jie nėra gerai integruoti, tai tikrai yra potencialiai tiksinti bomba, – pažymi politologė.

Tačiau europiečių baimes, akivaizdu, skatina ne tik terorizmo grėsmė. Ypač aktualus, Varšuvos instituto analitikų teigimu, Europoje tampa augantis išprievartavimų skaičius.

Ieško užuovėjos nuo karo ar didesnių socialinių išmokų?

L. Kasčiūnas kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymų sudaryti sąlygas prieglobsčio gavėjams gauti gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dalies kompensaciją.

„Jei norime mažinti ekonominę migraciją, turime mažinti socialinio šiltnamio efektą. Kitaip tariant, nekurti išskirtinių sąlygų. Nes karo pabėgėliams, kurie savo elgesiu rodo, kad yra ekonominiai pabėgėliai, nes bėga ten, kur geriau, o ne ten, kur nėra karo, sukuriamos šiltnamio sąlygos, – LRT.lt sako parlamentaras.

Jo teigimu, lig šiol vykdytos integracinės politikos rezultatai rodo, kad tokie asmenys paprasčiausiai nesieja savo ateities su Lietuva, todėl papildomos finansinės paskatos, kuriomis bandome įtikinti laisvus žmones likti Lietuvoje, praranda prasmę.

Tačiau gardesnio kąsnio pabėgėliai ieško bėgdami ne tik iš Lietuvos. Pašnekovas situacijai iliustruoti pasitelkia ilgą laiką su pabėgėliais iš įvairių kraštų dirbusios amerikiečių analitikės Cheryl Benard aprašytus pastebėjimus. Pasak jo, kalbėdama apie afganų atvykėlius, C. Benard pateikė pavyzdį šeimos, kuri apsigyveno Vengrijoje, ten susilaukė vaikų, tačiau, prasidėjus pabėgėlių krizei, nusprendė išvykti į turtingesnę Švediją. Ten šeima apsigyveno prisistatydama naujais vardais (jie nurodė, kad kelionės pametu pametė savo dokumentus), be to, moteris melagingai nurodė esanti našlė ir dar registracijoje pristatė savo vaikus kaip jaunesnius, nei jie buvo iš tikrųjų.

M. Šešelgytės teigimu, tai – visiškai suprantamas ir pateisinamas žmogaus psichologijos nulemtas elgesys. „Žmogaus psichologija veikia taip, kad, jei jis turi galimybę persikelti ten, kur geriau gyventi, man atrodo, racionalu rinktis tą valstybę, kurioje siūlomos geresnės sąlygos. Dar vienas svarbus veiksnys, kalbant apie migraciją apskritai, – trauka vykti ten, kur yra draugai, šeima, giminės.

Tam tikrose valstybėse yra susiformavusios bendruomenės, ir tikėtina, kad jos pritrauks dar daugiau migrantų, nes jiems ten paprasčiau gyventi, o sąlygos – geros, – teigia M. Šešelgytė.

Savo ruožtu L. Kasčiūnas priduria, kad siekti gerovės nedraudžiama, bet tai nereiškia, kad ES šalys privalo priimti visus ir jiems sukurti gerovę.

Laukiami kaip darbo jėga, tačiau nerodo pastangų deramai įsilieti į darbo rinką

VU TSPMI politologė pažymi, kad migrantai naudingi Europos ekonomikai, nes Europos visuomenės yra senstančios, joms trūksta darbo jėgos.

„Lietuvos požiūriu, galima išskirti du dalykus. Pirma, mums trūksta darbo jėgos, todėl reikia galvoti apie tai. Žinoma, nereikia priimti bet ko, tačiau tam egzistuoja patikrinimo sistemos.

Antra, pabėgėlių priėmimas yra mūsų solidarumo su kitomis ES valstybėmis, kenčiančiomis nuo didelių pabėgėlių srautų išraiška. Kai mums reikia pagalbos kovoje su Rusija įvairiais frontais, mes atsisukame į ES, NATO ir prašome pagalbos, tuo metu kai Italija, Graikija potencialiai gali sulaukti krizės, tai tarsi ir ne mūsų reikalas. Tad manau, solidarumo parodymas – reikalingas, – kalba M. Šešelgytė.

Tačiau L. Kasčiūnas pastebi, kad požiūris, jog daugelis vadinamųjų pabėgėlių gali sėkmingai įsilieti į darbo rinką ir taip prisidėti sprendžiant darbo jėgos trūkumo problemą, yra klaidingas.

„Varšuvos instituto tyrime teigiama, kad beveik dviejų trečdalių imigrantų iš Sirijos žinios ir įgūdžiai neatitinka net minimalių Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos reikalavimų. Daugelis jų daugiausiai po šešių mėnesių nustoja lankyti jiems skirtus mokymus ir imasi ieškoti nors ir menkai apmokamo darbo, kad galėtų grąžinti skolas juos į Europą atgabenusiems nusikaltėliams ir paremtų gimtinėje likusias šeimas.

Kiti tiesiog nesupranta, kam apskritai reikalingas išsilavinimas. Bavarijos ekonomikos ministro teigimu, darbui tinkamas tik vienas iš dešimties pabėgėlių. Skaičiuojama, kad, jei imigrantų nepavyks integruoti į Vokietijos darbo rinką, tai šaliai kainuos net 400 mlrd. eurų per ateinančius 20 metų. O pabėgėlių išlaikymas kainuoja daugiau, nei surenkama pinigų į biudžetą iš jų sumokamų mokesčių“, – pažymi L. Kasčiūnas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...