captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas būtų, jei D. Trumpas nutrauktų tyrimą dėl ryšių su Rusija?

Akivaizdu, kad nutraukus specialiojo prokuroro Roberto Muellerio vykdomą tyrimą, prezidento administracijos padėtis tik pablogėtų, portalo bloomberg.com nuomonių skiltyje teigia JAV politologas Jonathanas Bernsteinas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Prezidento Donaldo Trumpo šalininkai aktyviai ragina prezidento administraciją imtis kokių nors veiksmų specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atžvilgiu. Pats prezidentas ir jo advokatai pabrėžia bendradarbiaujantys su tyrėjais, nors šioje administracijoje viskas gali pasikeisti vos per kelias valandas.

Tad kas būtų, jei D. Trumpas vis dėlto atleistų R. Muellerį? Bet kokios prezidento pastangos sustabdyti ar kita linkme nukreipti prokurorų tyrimą arba kitaip jam trukdyti būtų ne tik neleistinos etiniu požiūriu, ne tik nusikalstamos, bet ir reikštų akivaizdų piktnaudžiavimą valdžia. Joks prezidentas tiesiog neturėtų taip kištis į procesą ir asmeniškai spręsti, kas gali vykdyti prokuroro funkcijas, o kas – negali. Šio prezidento pastangos nutraukti jo šeimos, rinkimų kampanijos, jo vadovaujamos administracijos ar jo paties veiklos tyrimą tik apsunkintų padėtį, mano J. Bernsteinas.

R. Muelleris, Reuters/Scanpix nuotr.

Kaip žinia, D. Trumpas naudodamasis savo pareigomis reklamuoja savo nekilnojamojo turto objektus; tai neetiška, tai tam tikra prasme piktnaudžiavimas valdžia ir tai yra Konstitucijos pažeidimas, tačiau dauguma žmonių nebūtų linkę manyti, kad vien dėl to prezidentui reikėtų skelbti apkaltą, nors, jei būtų nustatyta daugiau tokio pobūdžio pažeidimų, apkaltos byla taptų svaresnė. Tačiau pastangos nutraukti paties prezidento ir jo aplinkos veiklos tyrimą vienareikšmiškai reikštų, kad apkalta yra būtina.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios D. Trumpas neturėtų eiti tuo keliu, kai kuriems jo kritikams gali atrodyti per daug paprasta – jis prisiekė „ištikimai vykdyti Jungtinių Valstijų prezidento pareigas“, taip pat „saugoti ir ginti Jungtinių Valstijų konstituciją“. Tačiau yra ir dar viena priežastis – akivaizdu, kad tai gali jam atsirūgti.

Pirmiausiai į galvą ateinantis precedentas – „šeštadienio vakaro susidorojimas“. Tuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas 1973 m. spalio mėnesį atleido specialųjį prokurorą ir išformavo jo biurą po to, kai specialusis prokuroras Archibaldas Coxas gavo teismo orderį, kuriuo buvo pareikalauta, kad R. Nixonas perduotų keletą Baltųjų Rūmų pokalbių garso įrašų. Vietoj to R. Nixonas įsakė generaliniam prokurorui Elliotui Richardsonui atleisti A. Coxą.

E. Richardsonas atsisakė, kaip buvo pažadėjęs Senato Teisės komitetui, ir atsistatydino. Tada R. Nixonas įsakymą pakartojo E. Richardsoną pakeitusiam laikinajam generaliniam prokurorui. Šis taip pat atsistatydino. Galiausiai naujas laikinasis generalinis prokuroras Robertas Borkas padarė tai, ko norėjo R. Nixonas. Tačiau tai reiškė R. Nixono karjeros pabaigą, nes kilo tikra audra, generalinis prokuroras buvo paskirtas pakartotinai, o apkaltos tikimybė smarkiai išaugo. Be to, galų gale R. Nixonas pasidavė ir perdavė tuos garso įrašus.

R. Nixonas, SIPA nuotr.

R. Nixonas liko prezidentu iki rugpjūčio mėnesio, tačiau labai tikėtina, kad Atstovų Rūmai būtų ėmęsi veiksmų daug sparčiau, jei R. Nixonas nebūtų nusileidęs. Apskritai apkaltai Atstovų Rūmuose ir Senato sprendimui šiuo klausimu gali prireikti vos keleto savaičių, jei pakankamai Kongreso narių mano, kad tai yra skubus klausimas.

Kodėl R. Nixonas taip pasielgė? Jis juk tikrai žinojo, kokie pavojai jo tyko. Tačiau kartu jam buvo iškilusi didelė problema. Buvo akivaizdu, kad R. Nixonas padarė keletą nusikaltimų, kuriuos atskleidus neišvengiamai būtų buvusi surengta jo apkalta ir jis būtų buvęs pašalintas iš posto. Jis žinojo, kad garso įrašai patvirtins jo kaltę. O A. Coxas reikalavo tuos garso įrašus pateikti.

Aplinkybių, kurios privertė R. Nixoną padaryti tą klaidą, dabar nėra. Todėl D. Trumpui dabar būtų kvaila atleisti R. Muellerį, jau nekalbant apie etinius aspektus. Gali būti, kad D. Trumpas yra kaltas dėl įvairių dalykų, apie kuriuos kol kas nežinoma. Tačiau neatrodo, kad dabar būtų kas nors panašaus į kovą dėl Baltųjų Rūmų garso įrašų, dėl kurios buvo nušalintas A. Coxas.

Keletas senatorių respublikonų pasisakė už tai, kad R. Muelleriui nebūtų trukdoma vykdyti tyrimą. Tikėtina, kad apskritai labai nedaugelis Kongreso respublikonų yra lojalūs Donaldui Trumpui. Jiems terūpi jų pačių likimas. Ramiais laikais remti savo partijos prezidentą yra saugu, nes, jei jie visi nuo jo nusigręžtų, jo populiarumas greičiausiai sumažėtų, o tai atitinkamai turėtų neigiamos įtakos bedrapartiečiui populiarumui, kad ir ką jie būtų sakę ar darę iki tol. Tačiau R. Muellerio atleidimas sukeltų kritikos bangą, o politikai nemėgsta susidurti su tokio masto spaudimu. Ir greičiausiai pastarųjų kelių savaičių pastangos demonizuoti R. Muellerį neturės kokių nors rimtesnių padarinių.

Taip pat svarbu tai, kad formuojasi prieš D. Trumpą nusiteikusių senatorių grupė, todėl mažėja tikimybė, kad partija sugebės išsaugoti vienybę, jei D. Trumpas pamėgintų akivaizdžiai piktnaudžiauti valdžia tokiu mastu, teigia J. Bernsteinas. Be to, gali būti, kad du dar gyvi buvę prezidentai respublikonai ir dauguma buvusių respublikonų pretendentų į prezidentus taip pat viešai pasisakytų šiuo klausimu.

Tikėtina, kad visos tos kalbos apie galimą atleidimą, kurios prasidėjo netrukus po to, kai R. Muelleris buvo paskirtas, yra perdėtos. Galbūt D. Trumpas ir nori imtis kokių nors neapgalvotų veiksmų, tačiau jų nesiima, ir atrodo, kad jo advokatai labai stengiasi, kad jis jų nesiimtų. Žinoma, D. Trumpas ne visada reaguoja į labai aiškias politinio elito užuominas, kaip derėtų elgtis, tačiau galbūt šį kartą jis išgirs argumentus ir atsisakys kenkti sau ir savo partijai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...