captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką atskleidžia ES požiūris į Katalonijos krizę

Galima nurodyti tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES) greičiausiai turės kone katastrofiškų padarinių. Tačiau sunku teigti, kad ir ES nenusipelno kritikos – toli gražu. Tai ypač pasakytina apie šiuo metu Ispanijoje įsisiūbuojančią konstitucinę krizę, „The Indepenent“ interneto svetainėje rašo dienraščio bendradarbis Willas Gore`as.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

ES buvo įsteigta, visų pirma, tam, kad nebepasikartotų katastrofiški karai tarp žemyno valstybių. Taip, ES padėjo Europai užtikrinti ekonomikos augimą (nors ir netolygų) ir pasaulinėje arenoje dažnai (nors ir ne visada) kalbėti vieningai. Tačiau iš esmės ES yra politinis projektas, skirtas užkirsti kelią nacionalizmo ir militarizmo atgimimui, o aktyviausi jos šalininkai mano, kad projektas dar toli gražu neužbaigtas, nes būtina tolesnė Europos federalizacija. Tiems, kas tam priešinasi, troškimas suteikti dar daugiau galių ES kelia didelį nerimą.

Nepaisant to, kad ES kūrimas siejamas (bent jau jos šalininkų manymu) su iš esmės pažangiu idealu, vis dėlto tenka atsižvelgti į tikrovę, su kuria susiduria bet kokia 28 narių sąjunga, nes kiekviena tokia narė yra atskaitinga atitinkamai žmonių grupei, kuri turi tik jai svarbių klausimų, tik jai svarbių idealų ir atskirą nacionalinę tapatybę. ES galbūt buvo sukurta reaguojant į XX a. 4-ojo dešimtmečio kraštutinio nacionalizmo ir po to kilusio pasaulinio karo siaubus, tačiau paradoksaliai ji padėjo įtvirtinti nacionalinės valstybės idėją, kuri vyrauja Europos istorijoje jau 200 metų.

ES, kaip valstybių narių klubas, negali elgtis kitaip, nebent visos narės sutiktų, kad jas iš esmės pakeistų Europos supervalstybė. Nepaisant kai kurių Briuselio pareigūnų vilčių, tas metas dar neatėjo ir, tiesą sakant, greičiausiai neateis, mano W. Gore`as.

Viena iš praktinių tokios padėties pasekmių yra tai, kad ES oficialūs atstovai beveik visada mano, kad nacionalinės politikos klausimais reikia prikąsti liežuvį. Nors taip iš esmės išvengiama sunkumų, kartais susidaro įspūdis, kad organizacija yra bejėgė, kai tenka susidurti su tais dalykais, kuriems ji, kaip manoma, ir buvo sukurta užkirsti kelią – nacionalizmui ir konfliktams Europoje.

Padėtis Ispanijoje, pasak straipsnio autoriaus, tai atskleidė labai aiškiai. Akivaizdu, kad Katalonijos nepriklausomybės klausimas yra sudėtingas, be kita ko, dar ir dėl to, kad sunku nustatyti, ar iš tiesų dauguma jos gyventojų nori oficialiai atsiskirti nuo Ispanijos. Be to, regioninės nepriklausomybės judėjimų esama ir kitur ES, todėl Briuselio pareiškimų dėl Katalonijos poveikis yra daug platesnis.

AFP/Scanpix nuotr.

Tačiau ES nenoras veltis į konfliktą reiškia, kad ji atsisako pasisakyti net dėl to, kad, siekdami užkirsti kelią katalonų referendumui, Ispanijos policijos pareigūnai akivaizdžiai elgėsi labai brutaliai. Kad ir koks to plebiscito teisinis pagrindas, pasmerkti valdžios atstovų smurtą prieš nekaltus žmones būtų buvę savaime suprantama. Be to, yra pagrindo galvoti, kad ES turėtų susidomėti pranešimais apie Katalonijos nepriklausomybei besipriešinančių ispanų neonacių smurtą, taip pat apie pareiškimus, esą policija šiems kraštutiniams nacionalistams suteikė veiksmų laisvę.

Žinoma, Vakarų Europos istorijoje tai buvo išskirtinis atvejis, kad pokario laikotarpiu žemyne pavyko gana sėkmingai pasipriešinti fašizmo apraiškoms Vokietijoje ir Italijoje, nes to reikėjo atkuriant Europą po 1945 m. Tačiau Ispanijos fašistinė diktatūra pasuko kita kryptimi ir savo dienas baigė natūralia mirtimi tik XX a. 8-ajame dešimtmetyje.

Nors šalis 1986 m. įstojo į ES, vis dar neaišku, ar Franko laikotarpis su visomis jo blogybėmis, įskaitant regionų kultūrinių teisių varžymą, buvo tinkamai įvertintas. Anot W. Gore`o, neturėtų stebinti, kad dabartinis politinis Madrido ir Barselonos konfliktas gilėja ir tampa nenuspėjamas – praeities atgarsiai abiem pusėms yra per daug akivaizdūs.

AFP/Scanpix nuotr.

ES nesugebėjimas imtis efektyvių veiksmų, kai XX a. 10-ajame dešimtmetyje žlugo buvusioji Jugoslavija, paskatino suvokimą, kad tam tikromis aplinkybėmis būtinas bendras požiūris į užsienio politiką. Tačiau Katalonijos nepriklausomybės judėjimas, kuris katalonų „nacionalinę“ tapatybę supriešina su Ispanijos nacionaline garbe, atskleidžia tokio požiūrio ribotumą, nes ES kyla konfliktas tarp vidinio noro priešintis bet kokiam nacionalizmui ir suvokimo, kad tai yra struktūra, kurioje nacionalinės valstybės samprata vertinama kaip savaime suprantama.

Visa tai nereiškia, kad Didžiajai Britanijai verta išstoti iš ES. Tačiau, W. Gore`o teigimu, ES požiūris į dabartines nerimą keliančias Ispanijos problemas atskleidžia blogiausias jos puses.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...