captcha

Jūsų klausimas priimtas

Spręsdami migracijos problemą dėmesį turime sutelkti į Afriką?

Išsivysčiusios ekonomikos šalims imigracija yra daug ginčų keliantis klausimas – reikia suformuluoti tokią politiką, kuri leistų pasinaudoti visa imigracijos teikiama nauda, kartu išvengiant per didelių su tuo susijusių problemų. Tačiau išsivysčiusios šalys turėtų ne sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta prie jų sienų, o padėti spręsti migraciją skatinančias problemas pačiose kilmės šalyse, puslapyje project-syndicate.org teigia Brookingso instituto viceprezidentas Kemalas Dervisas, anksčiau buvęs Turkijos ekonomikos ministru bei Jungtinių Tautų Vystymosi programos vadovu. 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Neturtingų šalių piliečiams migracija dažnai yra viliojantis pasirinkimas. Kelionė į naują šalį dažnai yra labai pavojinga, tačiau po to galima tikėtis daug daugiau ekonominių galimybių – vidutiniškai išsivysčiusiose šalyse pajamos vienam gyventojui yra daugiau kaip 50 kartų didesnės nei besivystančiame pasaulyje. Daugeliu atvejų išauga ir fizinis imigrantų saugumas. Tačiau priimančioms šalims imigracija tebėra daug ginčų keliantis klausimas, nes jų valdžiai sunkiai sekasi suformuluoti tokią politiką, kuri leistų pasinaudoti visa imigracijos teikiama nauda, kartu išvengiant per didelių su tuo susijusių problemų.

Imigracija yra ypač aktualus politinių diskusijų klausimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Net Japonijoje, kuri faktiškai neįsileidžia migrantų, būtinybė spręsti spartaus visuomenės senėjimo problemą pastaruoju metu skatina diskusijas šiuo klausimu.

Pasak K. Derviso, visose šiose šalyse vykstančiose diskusijose paprastai išryškėja trys pagrindinės pozicijos. Pirmoji pozicija, kuriai pritaria mažuma ir kuri nesulaukia didesnės politinės paramos, yra ta, kad imigracija yra labai naudinga išsivysčiusioms šalims, nes atvykėliai gali padėti švelninti demografines problemas ir suteikti ekonomikai reikalingų įgūdžių.

Antroji pozicija yra priešinga – imigracijai turėtų būti užkertamas kelias visais įmanomais būdais. Šio požiūrio šalininkai dažnai teigia, kad migrantai skatina darbo užmokesčio mažėjimą, ypač mažesnių pajamų segmente, o tai turi neigiamos įtakos vietinių gyventojų gyvenimo lygiui. Be to, jie teigia, kad migrantai silpnina priimančios šalies kultūrą ir tradicijas – šio emociškai įtaigaus argumento ekonomistai dažnai neįvertina.

Trečioji pozicija yra maždaug per vidurį tarp pirmiau minėtųjų. Ja besivadovaujantieji pripažįsta galimą imigracijos naudą, tačiau kartu ragina taikyti kvalifikacijos testus, siekiant užtikrinti, kad būtų priimami tik tie migrantai, kurie gali padėti patenkinti tam tikrų įgūdžių paklausą juos priimančiose šalyse. Taip esą imigracija padėtų užtikrinti didesnę darbo jėgos pasiūlą darbo rinkoje ir padidinti įmonių konkurencingumą, o kultūrinės trinties bus išvengta.

Žinoma, toks požiūris visiškai kitaip atrodo migrantų kilmės šalyse, kurios tokiu atveju praranda ne tik vertingą darbo jėgą, bet ir į tokius darbuotojus investuotus išteklius (pavyzdžiui, švietimo sistemoje). Ir nors Afrikos šalys gali turėti naudos iš išvykėlių perlaidų, apskritai persikėlimas yra daugiausiai naudingas patiems migrantams.

Bet kuriuo atveju, kai išsivysčiusios šalys priima tik nedideles kvalifikuotų migrantų grupeles, jos niekaip nepadeda mažinti masinę migraciją skatinančių problemų, nes didžioji dauguma tokių migrantų neturi juos priimančiai šaliai reikalingų įgūdžių. O tokios nesprendžiamos problemos gali sukelti labai sunkių padarinių, kaip galima spręsti iš tragiškos padėties Viduržemio jūroje, kai per pirmuosius keturis šių metų mėnesius šiame pavojingame maršrute iš Afrikos į Europą žuvo daugiau kaip tūkstantis pabėgėlių.

AFP/Scanpix nuotr.

Jei tokios problemos ir toliau nebus sprendžiamos, daugelis migrantų vienaip ar kitaip pasieks išsivysčiusiojo pasaulio šalis. Ir nors imigracijai palankūs liberalai yra teisūs, kad migrantai padeda gerinti demografinę padėtį juos priimančiose šalyse, imigracijos ribojimo šalininkai taip pat neklysta sakydami, kad migrantai sukelia didelę kultūrinę trintį bendruomenėse, į kurias jie atvyksta, ypač Europoje, rašo K. Dervisas.

Todėl bet koks migracijos problemų sprendimas turi būti pagrįstas pastangomis spartinti pažangą migrantų kilmės šalyse. Europa dėmesį turėtų sutelkti į Afriką, iš kurios atvyksta daugiausiai migrantų. Spartesnis ekonominis augimas Afrikoje ilgainiui padėtų labai sumažinti spaudimą, su kuriuos susiduria Europa. Žinoma, norint užtikrinti ilgalaikę Afrikos pažangą, būtinas didesnis politinis stabilumas ir taika; tačiau ir iki tol Europa gali imtis veiksmų, kurie paskatintų augimą.

Afrikos šalys turi daug gamtos išteklių, tačiau joms trūksta kapitalo ir praktinių žinių, kurios leistų paspartinti jų ekonominę pažangą. Viešųjų išteklių tam toli gražu neužtenka. Todėl, kaip pripažįstama pastaruoju metu, investicijos turi ateiti iš privačiojo sektoriaus, kuris taip pat turėtų suteikti svarbiausių įgūdžių ir galimybę patekti į labiau išsivysčiusias rinkas.

AFP/Scanpix nuotr.

Tačiau, pasak straipsnio autoriaus, norint pasinaudoti privačiomis investicijomis, viešasis sektorius privalo imtis skatinamųjų priemonių ir pasitelkti labdaros sektorių, kuris taip pat gali svariai prisidėti. Tai nereiškia, kad viešosiomis investicijomis ir labdaros organizacijų lėšomis reikėtų subsidijuoti iš esmės nepelningus projektus. Ilgalaikėje perspektyvoje tai nebūtų naudinga niekam. Visų pirma reikėtų nustatyti projektus, kurie, nors ir ekonomiškai pelningi, nėra patrauklūs privatiems investuotojams dėl institucinių ir kitų kliūčių, o po to siekti tokias kliūtis pašalinti.

Viena iš pagrindinių kliūčių investicijoms Afrikoje yra rizika. Kai investicinė aplinka yra neapibrėžta, kaip yra daugumoje besivystančių šalių, investuotojai reikalauja papildomų garantijų įgyvendinant beveik kiekvieną projektą, net ir tada, kai investicijų grąža gali būti didelė. Tokiomis aplinkybėmis pavienių projektų riziką įvertinti labai sunku.

Viešasis sektorius, K. Derviso manymu, gali padėti, pavyzdžiui, prisiimti dalį rizikos arba suteikti draudimą. Toks rizikos pasiskirstymas, taip pat institucijų stiprinimas visuose sektoriuose (ne tik sveikatos ir švietimo) galėtų labai padėti paskatinti ekonomikos augimą ir vystymąsi Afrikoje ir kitur.

Taikant tokį požiūrį, teigiamas poveikis būtų ilgalaikis – visų pirma sumažėtų įtampa, susijusi su migracija. Poveikis būtų dar didesnis, jei naujos investicijos būtų nukreiptos į regionus, kuriuose yra daugiausiai perkeltųjų asmenų ir potencialių migrantų.

Investicijomis grindžiamas augimas negali pakeisti konfliktų sprendimo ir politinio stabilizavimo proceso; dar daugiau, augimas negali būti tvarus, jei nebus pažangos užtikrinant stabilumą. Tačiau ekonominė pažanga gali būti labai svarbus veiksnys siekiant suteikti taip reikalingą viltį ir suformuoti būsimos taikos bei gerovės pagrindą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...