captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nuobodi Vokietijos politika – išskirtinio stiprumo ženklas

Jei TV debatai tarp Angelos Merkel ir Martino Schulzo atrodė tarsi derybos dėl koalicijos sudarymo, tai tik todėl, kad Vokietija gali sau tai leisti, teigia žurnalistas, politikos apžvalgininkas Leonidas Beršidskis. Jo komentaras skelbiamas naujienų agentūros „Bloomberg“ svetainėje.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Iš televizijos žiūrovų atminties vis dar neišsitrynę nei pasibjaurėtini Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton TV debatai, nei, žinoma, ūmūs kandidatų į Prancūzijos prezidentus žodžių mūšiai. Todėl nenuostabu, rašo straipsnio autorius, kad praėjusį sekmadienį vykusia „TV dvikova“ tarp Vokietijos kanclerės A. Merkel ir Socialdemokratų partijos lyderio M. Schulzo daugelis liko nusivylę. Apklausų duomenimis, A. Merkel laimėjo, tačiau taikingi šių dviejų politinių asmenybių debatai daug kam labiau priminė viešas derybas dėl koalicijos, o ne varžovų dvikovą.

Vokietijos spaudai derėtų susilaikyti nuo kritikos. Tai, kad svarbiausi šios šalies politikai – didžiulį visuomenės palaikymą užsitarnavę centristai – į vienas kito juokelius reaguoja malonia šypsena, o klausydamiesi vienas kito pasisakymų pritariamai linkčioja galva, L. Beršidskio įsitikinimu, yra dangaus dovana. O tai, kad debatų moderatoriai – keturiese – nesugebėjo išprovokuoti A. Merkel ir M. Schulzo bent kiek aštriau pasisakyti vienas kito atžvilgiu, yra didžiulis laimėjimas. Vokietija šiuo požiūriu yra pažengusi gerokai toliau negu kone visas likęs Vakarų pasaulis, teigia apžvalgininkas.

Vokiečiai išlieka ramūs

Antai Jungtinėse Amerikos Valstijose politinis susiskaidymas šiomis dienomis neabejotinai gilesnis, negu buvo prieš D. Trumpui laimint praėjusių metų rinkimus. Politikos stebėtojai iki šiol negali suprasti, kur link veda D. Trumpo pergalė ir jo prezidentiniai užmojai.

O štai Nyderlandai nuo praėjusį kovą įvykusių visuotinių rinkimų dar nesugebėjo suformuoti vyriausybės. Nors populistinei Geerto Wilderso partijai laimėti nepavyko, dabartinės derybos dėl koalicijos sudarymo yra ilgiausios per pastaruosius 40 metų. Kodėl? Nes šalies visuomenė ir politinė sistema yra tokia susiskaldžiusi, kokia nebuvo praktiškai niekada anksčiau.

Padėtis Prancūzijoje taip pat nėra ideali. Prezidento Emmanuelio Macrono populiarumas gerokai menksta, nes jo pergalę, L. Beršidskio įsitikinimu, iš esmės nulėmė ne tvirta žmonių parama jo siūlomai darbotvarkei, o taktinis pasirinkimas balsuoti prieš kraštutines jėgas (ir tradicines partijas).

Na, o Jungtinėje Karalystėje vis dar netyla „Brexit“ sukelta politinė audra. Nors svarbiausi šalies politiniai veidai – ministrė pirmininkė Theresa May ir leiboristų lyderis Jeremy Corbynas – kibirkščiuoja gerokai smarkiau negu A. Merkel ir M. Schulzas, tiems rinkėjams, kurie ne itin pasitiki nei vienu, nei kitu, tai – menka paguoda.

Reuters/Scanpix nuotr.

Vokiečiai nenori, kad jų šalyje dėtųsi panašūs dalykai. Todėl, pasak straipsnio autoriaus, jie turi M. Schulzą su A. Merkel ir visai pagrįstai gali tikėtis, kad vyriausybę ir vėl formuos būtent jie, nepaisant, kad po ketverių metų bendro valdymo jų partijas jau gali būti apėmęs tam tikras koalicinis nuovargis. Iki rinkimų likus trims savaitėms galima teigti, rašo autorius, kad kokioms nors kitokioms koalicinėms struktūroms, tokioms, į kurių sudėtį įeitų ir mažesniosios partijos, šansų – labai mažai.

Pasibaigus debatams, analitikai vis dėlto pamėgino padaryti tai, kas jiems ir priklauso: švelnią M. Schulzo kritiką A. Merkel atžvilgiu dėl pabėgėlių krizės suvaldymo ir dėl paramos skandalų apipintai automobilių pramonei jie pavadino „puolimu“, o socialdemokratų nepasitenkinimą Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu jie įvardijo kaip ženklą, rodantį, kad M. Schulzo vykdoma užsienio politika būtų „kietesnė“ negu dabartinės kanclerės. L. Beršidskio nuomone, vienintelis skirtumas tarp šiųdviejų politikų tėra tai, kad dėl užimamų pareigų A. Merkel privalo labiau kontroliuoti tai, ką sako. Po debatų atliktų apklausų duomenimis, visuomenė labiau pasitiki ir tiki A. Merkel.

Daugiausia dėmesio – šalies vidaus reikmėms

Taigi TV debatuose kandidatai ramiai sau diskutavo apie prieglobsčio prašymų nagrinėjimo trukmę (jam atrodo, kad prašymai nagrinėjami per ilgai), pensinį amžių (jis užsimena, kad jos partija nori pensinį amžių ilginti iki 70-ies; ji atsako, kad jai visai tinka ir 67-eri), greitkelių neapmokestinimą (abiem ši mintis patinka), Turkiją (abu smerkia R. T. Erdogano nepagarbą žmogaus teisėms), pinigus žemesniajai vidurinei klasei (abu norėtų pažadėti bent šiek tiek daugiau) ir automobilių pramonę (svarbiausia – užtikrinti tinkamą darbuotojų, Vokietijos ekonomikos ir vartotojų interesų pusiausvyrą).

AFP/Scanpix nuotr.

Nė vienas iš kandidatų nepareiškė ketinimų palei Vokietijos pasienį pastatyti sienos, stoti į kovą su imigracija, surengti referendumo dėl tolesnės narystės Europos Sąjungoje, kur nors pakariauti, išardyti kurią nors milžiniško Vokietijos socialinės apsaugos tinklo dalį ar jį dar labiau išplėtoti. Nė vienam iš jų nerūpėjo nei Ukraina, nei Šiaurės Korėja, o Rusija buvo paminėta tik sykį, kai abu kandidatai pasmerkė buvusio kanclerio Gerhardo Schroederio sprendimą tapti „Rosneft“ – Rusijos valstybinės naftos kompanijos – direktorių valdybos nariu.

Nemažai kas norėtų, kad tarptautinėje arenoje Vokietija imtųsi svarbesnio vaidmens, ypač dabar, kai dėl tolesnės JAV tarptautinės lyderystės gerokai suabejota. Deja, Vokietijos rinkimų darbotvarkė kaip niekad aiškiai nukreipta į šalies vidaus reikalus. Pavyzdžiui, Turkija joje minima tik tiek, kiek to teikia kalbant apie gausią turkų diasporą Vokietijoje ir derybas dėl Turkijos prisijungimo prie ES.

Šaliai, apdovanotai rekordiškai klestinčia ekonomika, biudžeto pertekliumi ir didelių išorės grėsmių nebuvimu, tokia vidaus darbotvarkė yra, suprantama, nykoka, tačiau jei rinkėjams norėtųsi kažko įmantresnio ar radikalesnio, būtų logiška galvoti, kad kraštutines kairės ir dešinės partijas – Kairiųjų partiją („Die Linke“) ir partiją „Alternatyva Vokietijai“ („Alternative fur Deutschland“) – remtų ne 15–20 proc. rinkėjų bendrai sudėjus, kaip yra dabar, o kur kas daugiau. Antrą vietą reitinguose užimančio M. Schulzo rėmėjų ratas ir tai didesnis.

Kaip savo baigiamosiose pastabose pabrėžė A. Merkel, svarbiausias uždavinys šiuo metu – užtikrinti, kad Vokietija nenustotų klestėti dar bent dešimt metų. Žinoma, Vokietija nėra apsaugota nuo technologinių trikdžių, o jos sąjungininkės ir kaimynės anaiptol negali pasigirti politiniu stabilumu (ir tai gali būti užkrečiama), tačiau panašu, rašo L. Beršidskis, kad su tuo sutvarkyti Vokietijai didelių pastangų neprireiks. Svarbiausia, pasak jo, – gebėti šaltai, bet atidžiai pažvelgti į detales. Debatus A. Merkel laimėjo būtent todėl. Ji paprasčiausiai buvo savimi. Tiems, kurie rengiasi balsuoti kurioje nors kitoje šalyje, yra ko pavydėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...