captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Macronas ir D. Trumpas panašesni, nei atrodė iš pradžių?

Kai Prancūzija atstūmė Marine Le Pen, prezidentu išsirinkdama Emmanuelį Macroną, politikos stebėtojai atsiduso su palengvėjimu – la République atsispyrė populistų kandidatei, vietiniam Donaldui Trumpui. Tačiau, pasak apžvalgininkų Rebeccos Burgess ir Gary J. Schmitto, kurių straipsnis skelbiamas Amerikos verslo instituto svetainėje aei.org, taip giliai atsidusti kažin ar reikėjo: praėjus šimtui prezidentavimo dienų, skirtumai tarp kampanijos lozungų ir to, kas iš tiesų vyksta, leidžia įžvelgti ne vieną panašumą tarp prezidento E. Macrono ir prezidento D. Trumpo. Abu jie – prezidentūros naujokai, abiem po inauguracijos teko padaryti klaidų, abiejų reitingai krito. Kiekvienas iš jų, tiesa – savaip, mėgina veikti už įprastų partinės politikos ribų, ir galbūt būtent dėl to jiems abiem kyla panašių sunkumų.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Per savo rinkimų kampaniją E. Macronas žadėjo, kad jo išrinkimas sukels demokratinę revoliuciją, nulemsiančią Prancūzijos politikos, visuomenės ir ekonomikos atsinaujinimą. Jo moto „išguiti dykaduonius“, kaip ir D. Trumpo „nusausinti pelkę“, nukreiptas į karjeros politikus, tradicines kairės ir dešinės partijas bei „įprasto scenarijaus“ politikos modelį.

Vis dėlto E. Macronas vienu žingsniu priekyje: jis paliko partiją, kad įkurtų – pabrėžtinai – savo politinį judėjimą. Pirminė jo kūrinio „Pirmyn!“ intencija buvo išjudinti pilietinę visuomenę, kuri vėliau teisėkūros institucijoms galėtų pasiūlyti „tikros gyvenimiškos patirties“ sukaupusių kandidatų iš įvairiausių visuomenės grupių, o ne rinktų tradicinius politikus. E. Macronui atrodė, kad tokie kandidatai ir už jų stovintys rinkėjai atstovautų kažkokiai naujai, „radikalaus centro“ idėjai, stebuklingai apjungsiančiai kairės ir dešinės elementus.

Demonstruoja valią, o reitingai smunka

Prezidento rinkimus E. Macronas laimėjo remiamas savo įkurto judėjimo, tačiau už savo pergalę jis turėtų būti dėkingas ir tradicinėms partijoms, savo vidinį susiskaidymą ir prastą politinės krypties suvokimą dar labiau pagilinusioms amerikietiško stiliaus pirminiais prezidento rinkimais. Taip pat sumaniai makronistai laimėjo ir parlamentines lenktynes, sukeldami audrą susijaudinimo kupinų spėlionių, ar politinės revoliucijos saulėtekis galėtų virsti teisėta dienos šviesa.

Kad ir kaip ten yra – ar E. Macrono vadovaujama partija (dabar jau oficiali) iš tikrųjų atstovauja Prancūzijos centrui, ar ne, nepanašu, kad tas centras gebėtų susitelkti tiek, kad įgyvendintų E. Macrono darbotvarkę. Trumputė vasaros parlamento sesija pasižymėjo vidiniais nesutarimais ir administraciniu chaosu, o labiausiai netvarką įprasmino tie „Pirmyn!“ deputatai, kurie sugebėjo į balsavimą atvykti per vėlai, kaip ir tie, kurie (netyčia) nubalsavo prieš savo pačių partijos pasiūlymus.

Apžvalgininkų R. Burgess ir G. J. Schmitto įsitikinimu, E. Macrono bandymai formuoti vyriausybę pagal savo kurpalį ir įvesti tvarką tarp naujai į politiką atvykusiųjų tik paskatino apklausų rezultatus žemėti (prancūzų apklausų bendrovės „Ifop“ duomenimis, šiuo metu E. Macrono reitingas tėra 36 proc., nors gegužę buvo 66 proc.). Žinoma, prie to prisidėjo ne vienas nepopuliarus politinis pareiškimas, tačiau didžiausią visuomenės pasipiktinimą sukėlė tai, kaip E. Macronas pasielgė su aukščiausiu kariuomenės pareigūnu, šalies ginkluotųjų pajėgų vadu Pierre`u de Villiersu. Šis epizodas labai aiškiai iliustravo E. Macrono valdymo filosofiją. „Čia aš vadas“, – viešai rėžė jis Prancūzijos generolams ir dar pareiškė, kad jo nedomina, ką jie galvoja apie gynybos biudžeto mažinimą.

Karaliaus Saulės Versalio rūmuose surengtame specialiame posėdyje E. Macronas tęsė toliau: jei parlamentas nevykdys jo nurodymų pakankamai sparčiai, jis esą pats pastūmės reikalus į priekį, pasiūlydamas juos tiesiogiai spręsti rinkėjams referendume. Ir staiga Prancūzijos žiniasklaida prisiminė – per rinkimų kampaniją E. Macronas mintijo apie tai, kad valdytų jis taip, kaip kadaise valdė romėnų dievas Jupiteris: būtų šaltas, bet kilnus ir ryžtingas įkvėpėjas, kurį visi garbintų ir kuriuo visi žavėtųsi.

Reuters/Scanpix nuotr.

Ar neteks gręžtis į tradicinę politiką?

E. Macronas naudojasi savo rinkimų kampanijos – kuri buvo sąmoningai nukreipta ne į partiją ar kokį nors konkretų politinį orientyrą, o į jo asmenybę – metu įvaldytais apžavais. Taip, tai vienas iš būdų prezidentauti, tačiau, kaip kadaise pastebėjo jo (žemiškasis) pavyzdys generolas Charles`is de Gaulle`is, toks valdymo būdas nepasižymi ilgalaikiškumu.

1958-aisiais Ch. de Gaulle`is paskelbė įkuriantis Penktąją Respubliką ir įvedė pusiau monarchinį prezidentinį valdymą – taip jis siekė iškilti aukščiau partinio pasidalijimo ir suvienyti Prancūzijos liaudį. Deja, galiausiai paaiškėjo, kad faktiškai valdantiesiems tų partijų vis dėlto reikėjo. Nors ir praradęs nemažą dalį pasitikėjimo, 1965-aisiais Ch. de Gaulle`is buvo perrinktas, tačiau po ketverių metų, pralaimėjęs referendume, atsistatydino.

SIPA/Scanpix nuotr.

E. Macrono palyginimas su D. Trumpu, suprantama, nėra labai tikslus, rašo B. Burgess ir G. J. Schmittas. Į partijos, kurios kandidatu į prezidentus vėliau tapo, gretas palyginti neseniai tvirčiau įsišliejęs Vašingtono naujokas D. Trumpas, kaip ir E. Macronas, siekdamas savaip pakreipti Kongreso teisėkūros procesą, vis labiau ir labiau kliaujasi savo asmenybės galia. Politinių partijų struktūra tiek Amerikoje, tiek Prancūzijoje šiuo metu akivaizdžiai susilpnėjusi, o partijos pribrendusios reformoms.

Prancūzija tokių reformų nesunkiai išvengė – tiesiog įkurdama naują partiją. O štai amerikietiška demokratija ne tokia palanki tripartinei sistemai – čia tradicinėms partijoms nepriklausantys kandidatai raginami savo prezidentines ambicijas tenkinti „išsinuomojus partiją“, per rinkimų kampaniją atkreipiant dėmesį į save kaip į asmenybę. Vis dėlto, kaip E. Macronas ir D. Trumpas jau tikriausiai pradeda suprasti, norint, kad prezidentūra dirbtų veiksmingai, kur kas labiau reikalinga būtent „įprastu scenarijumi“, o ne asmenybės įtaka grįsta politika.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...