captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar yra šansų E. Macronui tapti prancūzų M. Thatcher?

Kitą mėnesį startuosianti naujo politinio sezono pradžia Prancūzijoje bus įdomi kaip niekad per pastaruosius dešimtmečius: dinamiškasis prezidentas superžvaigždė Emmanuelis Macronas imsis misijos vaduoti Prancūziją iš nuosmukio ir sieks grąžinti jai buvusią garbę, nepaisant to, ką rodo apklausos, britų savaitiniame žurnale „The Spectator“ rašo žurnalistas, knygų autorius Jonathanas Milleris.
SIPA/Scanpix nuotr.
SIPA/Scanpix nuotr.

Naujasis Prancūzijos prezidentas dažnai lyginamas su Karaliumi Saule (Liudviku XIV), net su Jupiteriu, vyriausiuoju romėnų dievu, į kurį pats lygiuojasi. Įvertinus materialiąsias jo ambicijas, E. Macrono projektas kartais labai primena Liudviko Napoleono Bonaparto atvejį. Pastarasis prezidentauti atėjo irgi būdamas 40-ies ir, kaip ir E. Macronas, su savimi atsinešė didžiulį visuomenės pasitikėjimą. Netrukus jis įvykdė perversmą ir pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III. Deja, vėliau kapituliavo, pateko į vokiečių nelaisvę, o iš jos paleistas gyvenimą baigė tremtyje Anglijoje.

Platūs užmojai

E. Macrono politikos pirmūnų būreliai atkakliai pluša prie politinių gairių ir planų, pagal kuriuos bus įgyvendinamos reformos ir siekiama pokyčių, ir tuo pat metu Prancūzijai ruošia naują – pasaulinio diplomatijos, kultūros, aplinkos apsaugos ir kariuomenės koloso – vaidmenį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įgyvendinti tai, ką sumanė E. Macronas, yra neįmanoma. Jis ketina vienu metu mažinti ir mokesčius, ir deficitą. Jis nori Prancūziją vėl padaryti konkurencingą, auto da fe procedūrą atlikdamas viskam, dėl ko šalies rezultatai kur kas prastesni, negu galėtų būti. Pirmasis taikinyje – jakobinų laikų darbo kodeksas, milžiniškos apimties darbo įstatymų rinkinys, nuodijantis gyvenimą verslui šalyje, kurioje klientas visada neteisus.

Jis žvelgia į Rytus, į Vokietiją. Jis tiki, kad išklerusi Prancūzijos armija gali padaryti ją lygiaverte partnere šaliai, kurios ekonomika 50 proc. didesnė. Jis mano, kad nuolat trunkanti nepaprastoji padėtis bus tarsi dangtis, apsaugosiantis jį nuo priešingos nuomonės. Visai kaip Napoleonas III, E. Macronas ketina perstatyti Paryžių. Kad atnaujintų miestą, kuris daugelyje vietų jau primena miestą-vaiduoklį, jis pasinaudos 2024-ųjų olimpinėmis žaidynėmis.

AFP/Scanpix nuotr.

Daug kam atrodo, kad jam nepavyks. Smarkiai nepavyks. Po trumpokos vasarinės pertraukos prancūzų politikams besiburiant Paryžiuje, o sąjungų bosams ruošiant rudens sezono „socialinį judėjimą“, kai kurios apklausos rodo, kad susižavėjimas E. Macronu, palyginti su tuo, koks jis buvo geriausiu šimtadienio momentu, sumažėjęs jau 10 procentinių punktų. Autoriaus nuomone, E. Macrono projekto esmė yra neabejotinai šiek tiek ydinga. Jis vis dar atrodo pasimetęs: kas gi pagaliau yra toji „Respublika, pirmyn!“, kurios 360 tūkst. „narių“ yra stropiai ignoruojami, – partija ar kultas? Ne viskas optimalu imperiniame ūkyje. „Vyrauja įsitikinimas, kad neilgai trukus iš E. Macrono teliks tuščia vieta ir kad išgelbėti Prancūziją jis turės tiek pat šansų kiek, pavyzdžiui, aš“, – rašo J. Milleris.

Tačiau jis gali padaryti kai ką visiškai netikėta – ir tada jam gali pavykti. Tiek jau to, kad jo mandatas akivaizdžiai nepasižymi kokybe. Nėra taip jau svarbu, kad šalyje jis nėra per daug mylimas. Svarbu – aprėptis. Jis visiškai kontroliuoja Nacionalinę asamblėją, kurioje – praktiškai vien jo statytiniai ir statytinės, tik jam vienam skolingi už galimybę būti politikoje. Jis jau užsitikrino šio nuolankaus įstatymų leidėjo paramą ir užimtumo kodeksą galės perrašyti dekretu. Politiniam kraštovaizdžiui už ministrų nugarų suliepsnojus, vyriausybė už savo įgaliojimus taip pat turi dėkoti prezidentui.

Ar neteks dar kartą nuleisti akių?

Nors ruduo E. Macronui gali būti stebėtinai sėkmingas, jis niekada nesulauks didelės šlovės, ir jeigu jam iškils politinių problemų, tuomet – viskas. Mažiausia, ko jam reikia, yra pagarba, jei ne atsidavimas. Pasak straipsnio autoriaus, įsisenėjusios gerontokratijos šalyje E. Macronas – labai jaunas. Jis vis dar daugiau negu keistas, o jo santuoka – apskritai mįslė. Jam neduota emocinio intelekto. Jis arogantiškas, ne žavus.

J. Millerio nuomone, prezidento rinkimų kampanijos debatus su Marine Le Pen jis išgyveno tik todėl, kad ji pasirodė išvis tragiškai. Jo akys – šaltos, ir kai Donaldas Trumpas Paryžiuje stebėjo Bastilijos dienos paradą, narcisizmas tiesiog tvyrojo ore. Tačiau D. Trumpas – aktorius ir prekybininkas iš prigimties, o E. Macronas šiame vaidmenyje atrodo kiek negrabus, pernelyg abejingas ir nelabai susigaudantis.

Tiems, kurie nuo pat pradžių nepakankamai įvertino E. Macroną, tenka nuleisti akis: jis nušlavė visą mūsų išmoningąjį skepticizmą ir sutriuškino opoziciją, su kaupu laimėdamas parlamentinę daugumą ir išlaikydamas hiperaktyvų tempą visą vasarą, jo nelaimėliams oponentams atostogaujant, o įstatymų leidėjams uoliai dirbant. Nekuklus jis ir vykdydamas mediatizaciją, pastebi autorius: į Versalio rūmus jis žengia, kad, visų pirma, pamokytų V. Putiną, o vėliau – ir savąjį įstatymų leidėją, sraigtasparniu leidžiasi ant branduolinio povandeninio laivo, išgina ginkluotųjų pajėgų vadą, pozuoja vilkėdamas „Asų“ („Top Gun“) eilutę, glėbesčiuojasi su Bono ir Rihanna, kuria makronmanijos kultą tarp „The New York Times“ autorių, nepataikauja Theresai May ir nuolat kalba telefonu su Angela Merkel. Vokiškai.

AFP/Scanpix nuotr.

E. Macronas jau dabar kuria planus, kaip jis bus perrinktas 2022-aisiais. Tikėtina, kad tiems, kas jį vertins pagal tai, ko jis gali pasiekti šiandien, ir vėl teks nuleisti akis. Paskutinis E. Macrono skeptikų argumentas – kad E. Macrono pažadas reformuoti viską – pakeisti užimtumo įstatymą, sumažinti mokesčius, reguliavimą, korupciją, taršą, deficitą, mažinti streikų, privilegijų, biurokratų, prastų mokyklų ir universitetų skaičių, imtis įpykusio jaunimo, taksi mafijos, terorizmo ir t. t. – tiesiog neatlaikys akistatos su atkakliu šiuolaikinės Prancūzijos pasipriešinimu bet kokioms naujovėms.

Netrukus viskas paaiškės, įsitikinęs J. Milleris, tačiau būtų pravartu apsidrausti. O kas, jei jis nesusimaus? Gal E. Macronas ir netaps Napoleonu III, bet, o kas, jei jis taps Prancūzijos Margaret Thatcher? 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...