captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tiksinti laiko bomba Šiaurės ir Baltijos jūrų dugne

Šiaurės ir Baltijos jūrų dugne glūdi gausybė bombų ir kitų sprogmenų. Tačiau jų sprogimo tikimybė – toli gražu ne tai, kas turėtų kelti didžiausią nerimą, radijo „Deutche Welle“ interneto svetainėje rašo žurnalistas, fotografas ir knygų autorius Haraldas Franzenas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Gintaro grožis vertinamas nuo senų senovės iki šių dienų. Baltijos jūra vis išmeta suakmenėjusios medžių dervos gabalėlių. Daugelis atostogautojų Baltijos pajūryje tikisi rasti vieną ar kitą gabalėlį, ir dažnam pasiseka. Po Šiaurės Vokietijos Kylio miesto paplūdimį vaikštinėjantis 67 metų akmenų kolekcininkas manė, kad ir jam pasisekė, kai pakrantėje paėmė tai, ką manė esant gintaro gabalėliu. Ir tai jam vos nekainavo gyvybės.

Tai, ką jis paėmė į rankas, iš tiesų buvo baltasis fosforas. Kai ši medžiaga išplaunama į krantą, ji atrodo nekenksminga, tačiau išdžiūvusi ji iškart smarkiai užsiliepsnoja. O fosforo degimo temperatūra – maždaug 1300 laipsnių Celsijaus. Be to, užgesinti ugnies neįmanoma vandeniu – taip tik susiformuoja fosforo rūgštis, kuri sukelia didelius odos nudegimus, o fosforas dega toliau.

Tačiau kaip ši pavojinga medžiaga pateko į jūrą? Tai – karo reliktas. „Po Antrojo pasaulinio karo buvo priimtas sprendimas nuginkluoti Vokietiją ir kuo greičiau atsikratyti jos amunicijos atsargų“, – paaiškina Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemėje veikiančios Gamtos ir biologinės įvairovės išsaugojimo sąjungos vadovas Ingo Ludwichowskis.

Lengviausia buvo amuniciją sukrauti į laivus, išplukdyti į jūrą ir palaidoti. Tai ir buvo daroma plačiu mastu. Tokiu plačiu, kad dabar milžiniški kiekiai amunicijos glūdi tiek Šiaurės, tiek Baltijos jūrose. Vien Vokietijos vandenyse nuskandinta apie 1,6 mln. tonų amunicijos (1,3 mln. Šiaurės jūroje ir 300 000 – Baltijos jūroje).

AFP/Scanpix nuotr.

Tikrą problemos mastą pirmąkart nustatė jūrų biologas Stefanas Nehringas. Mokslininkas buvo įpareigotas įvertinti Šiaurės jūros taršą. „Teko tirti visokiausius dalykus, įskaitant teršalus iš nuotekų valymo įrenginių ir dar nežinia ką. Vykdydamas tyrimą galiausiai susidūriau su amunicijos laidojimo problema“, – prisimena S. Nehringas.

Jis žinojo, kad tam tikras amunicijos kiekis buvo nuskandintas netoli Danijos Bornholmo salos, tačiau neturėjo informacijos apie tai, kad amunicija buvo laidojama ir pakrantės vandenyse. Po to S. Nehringas aptiko informacijos neatitikimų. Jam buvo pasakyta, kad jūroje buvo paskandinta nedaug amunicijos, tačiau vėliau mokslininkas nustatė, kad procesas tęsėsi metų metus ir kad jūroje buvo palaidota gausybė sprogmenų.

Tad ką reikėtų daryti su visomis tomis bombomis? Pirmoji mintis – tiesiog jas susprogdinti. Būtent taip iš pradžių ir mėginta elgtis. Tačiau tai nėra labai gera mintis. „Kai sprogsta 500 kilogramų svorio bomba, maždaug du trečdaliai ar trys ketvirčiai sprogmenų sudedamųjų dalių yra transformuojama, – sakė I. Ludwichowskis. – Tačiau visa kita iš pradžių patenka į vandenį ir medžiagų likučiai pasklinda dar plačiau.“

Tokių sprogdinimų niokojantis poveikis tuo neapsiriboja. „Per sprogdinimus gali žūti koks naras, jei jis atsidurtų kelių šimtų metrų spinduliu nuo sprogimo vietos; toks pat likimas ištiktų ir ten esančias žuvis ir jūrų kiaules, – teigė I. Ludwichowskis. – Net jei jos būtų už kelių kilometrų, tai turėtų įtakos jų klausai.“

O be klausos jūrų kiaulės ir kelių rūšių žuvys negali išgyventi, nes drumzlinuose Šiaurės ir Baltijos jūrų vandenyse jos orientuojasi, medžioja ar stengiasi išvengti plėšrūnų pirmiausiai pasitelkdamos ne regą, o klausą.

Be to, reikia nepamiršti nuodingų medžiagų, nes net įprastiniuose sprogmenyse gausu itin toksiškų cheminių medžiagų. „Artimiausiais dešimtmečiais tai bus milžiniška problema“, – tvirtino S. Nehringas. Bombos yra gaminamos iš metalo, o metalą ardo erozija, ypač sūriame vandenyje. Galiausiai įvairios nuodingos bombų medžiagos patenka į ekosistemą. Ir yra ženklų, kad tai jau vyksta.

BNS nuotr.

Baltijos jūroje sužvejojamose žuvyse neretai randama daug arseno. Nėra jokios abejonės, kad arseno kilmės šaltinis – nuodingų dujų amunicija. Situacija su įprastine amunicija – ne ką geresnė. „Sprogmenys suyra, o jų dalelės tampa tokios mažos, kad jas galiausiai sugeria, pavyzdžiui, midijos, – sako I. Ludwichowskis. – O midijos yra arba maisto grandinės dalis, arba tiesiogiai vartojamos žmonių.“

Vienintelis praktiškas sprendimas – kuo greičiau iškelti amuniciją ir ją tinkamai utilizuoti; tai būtų sudėtinga ir labai brangu, atsižvelgiant į milžinišką jūros dugne palaidotų sprogmenų kiekį. „Iš esmės valdžia nieko nesiima, – teigė S. Nehringas. – Nebent kas nors norėtų pastatyti vėjo jėgainių parką ar jūros dugnu nutiesti vamzdį. Tokiu atveju įmonės turi ieškoti amunicijos ir ją utilizuoti, o valdžia visą šį procesą tik stebi.“

„Tai milžiniška problema, ir laikui bėgant ji tik didėja“, – pritarė I. Ludwichowkis. Vis daugiau bombų ištiks korozija, jų toksiškas turinys pasklis, be to, kai nebeliks metalinio apvalkalo, aptikti tų sprogmenų bus beveik neįmanoma, tad tai yra tikros lenktynės su laiku.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...