captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip vienas autoritarinis lyderis gali pakeisti šalį?

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas galvoja apie savo pėdsaką istorijoje ir apie savo mirtingumą. Jis trokšta valdžios, tačiau nebūtinai dėl pačios valdžios, theatlantic.com rašo apžvalgininkas Shadi Hamidas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Politikams, ypač besivadovaujantiems ideologiniais motyvais, galiausiai tenka atsakyti į klausimą: „O kas toliau?“ Balandžio mėnesį laimėjęs sunkią pergalę per abejotino skaidrumo referendumą dėl plačių įgaliojimų suteikimo, R. T. Erdoganas dabar turi galimybę šalies politikoje viešpatauti iki 2029 m. Tai reiškia, kad jis turėtų daugiau kaip dešimt metų pertvarkyti Turkiją ir iš esmės pakeisti tai, ką reiškia būti turku.

Per pirmąjį R. T. Erdogano islamistinės Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) valdymo dešimtmetį, kuris prasidėjo 2002 m., ekonomika sparčiai augo, buvo įgyvendinamos liberalios reformos, o kariuomenė, per šešis dešimtmečius surengusi keletą perversmų ir taip sudavusi smūgį Turkijos demokratijai, neteko ankstesnės įtakos. Tačiau ar tai iš tiesų viskas, ko AKP ir jos temperamentingas bei nenuspėjamas lyderis tikėjosi pasiekti?  

Reuters/Scanpix nuotr.

Tam tikra prasme AKP tapo savo sėkmės auka, mano Sh. Hamidas. Ji galėjo skatinti laisves, stiprinti demokratiją ir toliau plėtoti ekonomiką, kad ir nebe taip sparčiai. Tačiau greičiausiai R. T. Erdoganas norėjo į istoriją patekti ne tik kaip žmogus, užtikrinęs geresnę Turkijos ateitį, bet ir kaip lyderis, pakeitęs šalį iš esmės. Būti geru ar net geriausiu technokratu niekada negali būti gana. R. T. Erdogano vizijoje nėra vietos kitiems autoritetams, kaip parodė kova dėl valdžios su šalies ministru pirmininku Ahmetu Davutoglu, kuris buvo ilgametis AKP veikėjas bei partijos užsienio politikos architektas ir kuriam galiausiai teko pasitraukti.

Atsižvelgiant į R. T. Erdogano pastangas sutriuškinti tiek vidaus, tiek išorės opoziciją, kyla keletas intriguojančių ir kartu sudėtingų klausimų apie itin įtakingų veikėjų vaidmenį politikoje. Kiek svarbus gali būti žmogus turtingos istorijos bei tradicijų ir palyginti stiprių institucijų šalyje? Politologai yra linkę nesureikšminti individų vaidmens, antraip jiems būtų sunku ieškoti priežastinių ryšių ir daryti plačius apibendrinimus. Paprasčiau kalbant, pavienių žmonių vaidmenį sumodeliuoti sunku.

R. T. Erdoganas, anot straipsnio autoriaus, akivaizdžiai naudojasi valstybės galia, kad šalyje paskatintų, o ne primestų religingumą; kitaip tariant, jis yra linkęs ne į tiesioginį islamo teisės diegimą, kuris dažnai yra siejamas su islamizmu, o į tai, kas vadinama „švelnia islamizacija“. AKP nesirengia uždrausti alkoholio, nes Turkijoje tai būtų neįmanoma (ir galbūt prieštarautų Konstitucijai, jei būtų aiškiai įvardytos religinės priežastys); vietoj to buvo padidinti alkoholio mokesčiai ir uždrausta prekiauti alkoholiu po 22 val. Be to, AKP ėmėsi teikti finansines stipendijas anksti susituokusioms jaunoms poroms. Daugiau kaip tris vaikus turinčios poros gali gauti finansinę paramą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Partija nesiryžo inicijuoti naujo abortus ribojančio įstatymo, tačiau faktinis partijos lyderis akivaizdžiai yra nusiteikęs prieš abortus. Kartą R. T. Erdoganas pasakė: „Nužudyti vaisių motinos įsčiose ir nužudyti žmogų yra tas pats.“ Kaip tikras dvasinis vadovas, R. T. Erdoganas dalinasi savo mintimis apie dorybingą gyvenimą. Pasak vieno aukšto AKP pareigūno, „R. T. Erdoganas kartais elgiasi kaip šeimos tėvas. Ne viskas, ką jis sako, tampa įstatymu. Tai tik pasiūlymai. Be to, taip siekiama apsaugoti jaunimą nuo blogybių.“

Turkijos atvejis yra pamokoma istorija, tam tikras arabų pavasario, kuris galėjo (arba turėjo) vystytis kitaip, sumažintas modelis. Išskyrus įvairių pakraipų islamistus, mažai kas tebekalba apie „Turkijos modelį“, nebent su aiškia ironija arba kai norima pabrėžti, kad šalis nugrimzdo į politinį konfliktą ir kad joje nuolat puolama spaudos laisvė.

Pasak Sh. Hamido, R. T. Erdoganas žino, kad jis negyvens amžinai, todėl geriausias būdas užsitikrinti savo palikimą – sukurti prezidentinę sistemą, kaip jis ir padarė surengęs referendumą. Įvedus vykdomąsias galias turinčio prezidento visuotinius rinkimus (iki 2014 m. prezidentą rinkdavo parlamentas), į religingų turkų interesus visada turės būti atsižvelgiama, kad ir kas būtų valdžioje. Trumpai tariant, jei nebus dar vieno karinio perversmo ar kokio nors kito netikėto įvykio, visi Turkijos prezidentai, kurie artimiausioje perspektyvoje greičiausiai atstovaus AKP, turės ne tik gerbti, bet ir turbūt besąlygiškai priimti Turkijos religinę tradiciją. Tikėtina, kad Turkijos Respublikos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko palikimo galiausiai bus atsisakyta. Intensyvi tarptautinės bendruomenės kritika ir sumenkęs Turkijos modelio patrauklumas bus priimtina kaina siekiant šio tikslo, bent jau R. T. Erdogano manymu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...