captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos santykių su Vakarais istorija: be šaltojo karo – niekaip?

Prieš keletą savaičių Michailas Gorbačiovas – paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas ir žmogus, kuris daugiau nei bet kas kitas prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos, – Vokietijos dienraščiui „Bild“ pareiškė, kadšiandienos pasaulyje pastebimi visi naujo šaltojo karo bruožai“. Pasak M. Gorbačiovo, Jungtinės Valstijos jau į tai įtraukė Rusiją, siekdamos parodyti savo pranašumą. Tačiau ar dabartinis priešiškumas tarp JAV ir Rusijos tikrai yra naujas? Ir kiek yra pagrįsta kaltę suversti visų pirma JAV, kaip yra linkęs daryti M. Gorbačiovas ir Kremlius? To svetainėje project-syndicate.org klausia rusų ekonomikos ekspertas Vladislovas Inozemcevas.  
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Straipsnio autoriaus teigimu, norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turime pažvelgti į istoriją – pradėdami dar gerokai iki Winstono Churchillio kalbos 1946 m. apie geležinę uždangą.

Tiesą sakant, Rusijos ir Vakarų konfrontacija prasidėjo daugiau kaip prieš šimtą metų iki Šaltojo karo pradžios. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Rusija ne tik tapo pagrindine Napoleono karų nugalėtoja, bet ir konservatyviausia (o tiksliau – reakcingiausia) jėga Europoje. Valdant Aleksandrui I ir Nikolajui I, šalis buvo pasirengusi priešintis bet kokioms žemyno monarchijas esą puolančio „revoliucinio maro“ apraiškoms.

1830 m. takoskyra tarp Šventosios sąjungos (Rusijos, Prūsijos ir Austrijos) ir likusių Europos šalių jau buvo didelė. O kai Rusija numalšino dvi „spalvotąsias revoliucijas“ (1830–1831 m. sukilimą Lenkijoje ir 1848–1849 m. Vengrijos revoliuciją), ta takoskyra tapo dar didesnė. Abi intervencijos sukėlė antirusiškų nuotaikų bangą visame žemyne.

Siekdamas sustiprinti Rusijos pozicijas, Nikolajus I atkreipė dėmesį į Balkanuose ir Otomanų imperijoje gyvenusius stačiatikius, o vienas iš jo ministrų Aleksandras Menšikovas 1853 m. pareikalavo, kad Rusija būtų oficialiai pripažinta kaip 12 milijonų Otomanų imperijoje gyvenančių stačiatikių globėja. Kai reikalavimas buvo atmestas, Rusijos kariuomenė užėmė Otomanų imperijos kontroliuotą Moldaviją ir Valakiją, o tai galiausiai sukėlė Krymo karą, kurį Rusija triuškinamai pralaimėjo 1856 m. Galima teigti, kad su tuo pralaimėjimu baigėsi pirmasis 30 metų trukęs šaltasis karas tarp Rusijos ir Europos.

V. Inozemcevas pažymi, kad tai, ką dauguma vertina kaip Šaltąjį karą, prasidėjo praėjus beveik šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo, kai Sovietų Sąjunga, norėdama išplėsti savo įtakos sferą, atvedė į valdžią komunistinius režimus Rytų Europos šalyse. 1946 m. ji ėmėsi destabilizuoti Graikiją, o Užsienio ministrų taryboje, kuri buvo įsteigta pagal 1945 m. pasirašytą Potsdamo sutartį, Kremlius pareikalavo teisės kontroliuoti Tripolitaniją Šiaurės Afrikoje, tačiau Vakarų lyderiai tokį reikalavimą atmetė. Dar po metų Sovietų Sąjunga sutrukdė savo satelitinėms šalims prisijungti prie Marshallo plano, skirto atkurti pokario Europos ekonomiką.

Per Šaltąjį karą Sovietų Sąjunga ir JAV kelis kartus atsidūrė ant karo slenksčio – XX a. šeštajame dešimtmetyje dėl Korėjos ir 1962 m. dėl Kubos. Tačiau, kaip ir XIX amžiuje, konfrontacija visų pirma buvo susijusi su Europos kontrole. Ryškiausi pavyzdžiai – sovietų intervencija Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m.

Sovietų intervencija Čekoslovakijoje 1968 m. cia.gov/Wikipedia nuotr.

Šaltasis karas palaipsniui baigėsi XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, po to, kai Sovietų Sąjunga pralaimėjo riboto masto periferinį karą, lygiai kaip po Krymo karo XIX a. šeštajame dešimtmetyje. Karas Afganistane pribaigė Sovietų Sąjungos karinę ir ekonominę galią, privertė atsisakyti savo sąjungininkų Europoje ir galiausiai lėmė jos žlugimą.

Pasak V. Inozemcevo, šiandienos šaltasis karas turi daug bendra su ta ankstesne konfrontacija. Viena akivaizdu – kaip ir XIX a. trečiajame dešimtmetyje ir XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, Rusija agresyviai atmeta Vakarų vertybes ir oponuoja JAV. Nors niekas Rusijos pulti nesiruošia, antivakarietiška propaganda vėl naudojama siekiant nukreipti dėmesį nuo vidaus ekonominių iššūkių ir konsoliduoti paramą šalies vadovui.

Ekonomisto teigimu, kaip kažkada caro Nikolajaus I Rusija siekė ginti „slavų pasaulį“, taip dabar prezidento Vladimiro Putino Rusija skelbiasi stačiatikių tikėjimo ir „rusų pasaulio“ gynėja. Toks teiginys Kremliui pasitarnavo kaip pretekstas destabilizuoti kaimynines šalis, tokias kaip Ukraina, ir paremti atsiskyrimo šalininkus Moldovoje ir Gruzijoje, tuo pačiu atvirai raginant numalšinti „spalvotąsias revoliucijas“ tose šalyse, kurios Rusijoje paprastai vadinamos „artimuoju užsieniu“.

AFP/Scanpix nuotr.

Tai, pasak V. Inozemcevo, leidžia padaryti labai svarbią pastabą apie dabartinį šaltąjį karą – Vakarai nėra juo suinteresuoti. Tiesą sakant, per visus tris konfrontacijos laikotarpius būtent vidinių problemų nulemti Rusijos veiksmai paskatino Europos arba apskritai Vakarų pastangas imtis strateginio sulaikymo politikos. Šiandien Vakarai į Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir Rytų Ukrainos Donbaso regiono okupaciją reaguoja taip pat, kaip į Valakijos aneksiją 1853 m. ir į Vakarų Berlyno blokadą 1948 m.

Be to, per visus tris konfrontacijos epizodus Vakarų pusėje visada bendradarbiaudavo keletas natūralių sąjungininkų, o Rusija veikdavo viena arba su mažesniais satelitais. Visus tris kartus šalies vadovai buvo ir yra linkę kaltę už savo pačių kvailystes suversti kitiems, atstumti galimus sąjungininkus bei rėmėjus ir švaistyti žmogiškuosius ir ekonominius išteklius. Todėl, anot straipsnio autoriaus, tikėtina, kad Rusijos pastangos paimti viršų prieš tariamus priešus atves tik prie ekonominio žlugimo ir politinės suirutės, o šalies elitą privers atsisakyti savo geopolitinių siekių ir atsigręžti į seniai pribrendusias vidaus problemas.

AFP/Scanpix nuotr.

Ir šiuo atžvilgiu, anot V. Inozemcevo, JAV prezidentas Donaldas Trumpas gali būti iš dalies teisus teigdamas, kad „atėjus laikui jie atsitokės“. Tačiau antra jo teiginio dalis apie tai, kad „po to stos ilgalaikė taika“, prieštarauja visai Rusijos santykių su Vakarais istorijai. Anksčiau ar vėliau viskas vėl prasidės iš naujo. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...