captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar Prancūzija suteiks Europai naujos vilties?

Perspektyva, kad proeuropietiškasis centristinių pažiūrų kandidatas Emmanuelis Macronas taps kitu Prancūzijos prezidentu, teikia vilties, kad netrukus Europos Sąjungoje galbūt vėl įsitvirtins Prancūzijos ir Vokietijos lyderystė. Galima tikėtis, kad po ateinantį rugsėjį Vokietijoje įvyksiančių visuotinių rinkimų ES taps stabilesnė ir ims sparčiau judėti vienybės ir integracijos link, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro direktorius, ekonomistas Danielis Grosas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Pirmasis žingsnis, kurį, lyg ir savaime suprantama, reikės žengti siekiant šio tikslo, – euro zonos reforma. Apie tai ne sykį kalbėjo ir pats E. Macronas. Tačiau tai padaryti gali būti sunkiau, nei manyta. Esmė ta, kad Prancūzijos ir Vokietijos politikos formuotojų ekonominė filosofija – visiškai skirtinga.

Pats laikas imtis ilgalaikių reformų

Kaip teigia Markusas K. Brunnermeieris, Haroldas Jamesas ir Jeanas-Pierre`as Landau, Vokietija sėkmingai taiko griežtomis taisyklėmis pagrįstą sistemą, kuri reikalauja išlaikyti žemą deficitą ir draudžia valstybės lėšomis gelbėti skolininkus. Prancūzijoje, priešingai, laikomasi požiūrio, kad valstybė savo nuožiūra gali bet kada įsikišti, pernelyg neišgyvendama dėl susidariusio deficito ar net imdamasi gelbėjimo priemonių, kad tik išvengtų krizės.

Laimei, teigia D. Grosas, E. Macrono programoje įžvelgiamas vokiškosios krypties pranašumas. Pavyzdžiui, joje kalbama apie būtinybę subalansuoti biudžetą ilgalaikėje perspektyvoje, o tai savo ruožtu suponuoja, kad, jei Prancūzijos lyderiu taps būtent jis, Prancūzijos ir Vokietijos kompromisas gali būti visiškai įmanomas.

Žinoma, pažymi straipsnio autorius, Prancūzijos ir Vokietijos skirtumai neapsiriboja vien ekonomine filosofija – dar yra ir praktinė pusė. Tačiau net ir tai neturėtų tapti neperžengiama kliūtimi, jei bus noro bendradarbiauti.

Nors, spręsdama daugelį savo ekonomiką ištikusių bėdų, Prancūzija nuveikė išties nemažai, vis dėlto ji atspindi ne daugiau nei euro zonos vidurkį. Per pastaruosius kelerius metus Prancūzijos ekonomikos augimas maždaug puse procentinio punkto nusileido Vokietijos augimui. Tačiau dabar padėtis pamažu keičiasi – prognozuojama, kad Prancūzijos ekonomikos augimo rodiklis netrukus gali puse procentinio punkto pranokti atitinkamą Vokietijos rodiklį.

Taip pat pažymėtina, kad Prancūzijoje mažėja nedarbas, nepaisant, kad bedarbių šioje šalyje vis dar gerokai daugiau nei Vokietijoje. Svarbu dar ir tai, kad nors Prancūzijos viešųjų finansų tema tebėra opi, valstybės skolos lygis palaipsniui mažėja, o E. Macrono programoje atkreipiamas dėmesys į būtinybę mažiau išlaidauti ir taip sudaryti sąlygas sumažinti mokesčius.

Straipsnio autoriaus D. Groso įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis visai tikėtina, kad Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva dėl euro zonos reformos gali būti iš tiesų įgyvendinta. O jei taip, ką reikėtų daryti, norint sutvirtinti pinigų sąjungą?

Dabartinė pinigų sąjungos būklė tokia, kad bent jau skubių priemonių jos gelbėjimui tikrai nereikia. Įtampa finansų rinkose nuslūgo, ekonomika plečiasi, užimtumo rodikliai pamažu panašėja į tuos, kurie buvo iki krizės. Taigi atėjo laikas politiką orientuoti į ilgalaikes reformas.

Sipa/Scanpix nuotr.

Prancūzijai teks atsižvelgti į Vokietijos ir Italijos prioritetus

Į naująją Prancūzijos lyderio darbotvarkę turėtų būti įtrauktas galutinio bankų sąjungos įtvirtinimo klausimas, įskaitant bendros indėlių garantijų sistemos sustiprinimą. Daugiausia sunkumų čia gali kilti dėl to, kad bendra indėlių garantijų sistema yra nesuderinama su dabartine bankininkystės praktika, kuomet bankams tenka aptarnauti didžiulę dalį savo pačių vyriausybės skolos. Jei vyriausybė taptų nemoki ir tai lemtų bankų griūtį, nuostolius tektų prisiimti visai euro zonai.

Vis dėlto aistros šiuo klausimu kyla ne tarp Vokietijos ir Prancūzijos, o tarp Vokietijos ir Italijos. Vokietija atkakliai tvirtina, kad, nenustačius, kokio dydžio valstybės skolą gali išlaikyti bankai, bendra indėlių garantijų sistema veikti paprasčiausiai negali. Tačiau Italija bet kokiems apribojimams prieštarauja, baimindamasi ne tik dėl to, kad tai gali smarkiai padidinti vyriausybės skolinimosi išlaidas, bet galbūt dar ir dėl to, kad gali gerokai nukentėti Italijos bankai, kurie yra finansiškai priklausomi nuo jų išlaikomos vyriausybės skolos generuojamų palūkanų.

Italija kelia problemų Vokietijai ir skolos naštos pasidalijimo klausimu. Vokietija neturi pagrindo netikėti Prancūzijos siekiu užtikrinti ilgalaikį ekonominį stabilumą – kad ir nedaug, bet vis šiek tiek atidedant euro zonos reikmėms. O štai Italija – su savo milžiniška skola ir pernelyg lėtu augimu – tokio pasitikėjimo nekelia. Ir tai, pasak straipsnio autoriaus, yra didžiausia kliūtis siekiant tolesnės fiskalinės euro zonos integracijos.

Yra ir dar viena sritis, kurioje daugiau trinties ne tarp Vokietijos ir Prancūzijos, o tarp Vokietijos ir Italijos. Tai pabėgėlių srautų valdymas ir prieglobsčio prašytojų paskirstymas. Tiesa, po to, kai 2015 m. ES ir Turkija sudarė susitarimą dėl migrantų ir kai 2016-ųjų pavasarį buvo uždarytas Balkanų maršrutas, iš pietryčių pusės Europą pasiekiančių pabėgėlių, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, beliko vos vienas kitas.

Tačiau iš pietų, per Viduržemio jūrą, tebeplūsta tūkstančiai. Atsižvelgiant į tai, kad konfliktas Libijoje intensyvėja, pabėgėlių galima tikėtis dar daugiau. Šiuo metu tie, kurie įkliūva Viduržemio jūros regione, gabenami į artimiausius uostus, o tie uostai, kaip tyčia, Italijoje. Pagal vadinamąjį Dublino reglamentą Italija automatiškai tampa už juos atsakinga – ji turi jais pasirūpinti, suteikti jiems humanitarinę pagalbą ir sutvarkyti jų prieglobsčio prašymus, kurių šimtai tūkstančių.

Vis dėlto daugelio šių prieglobsčio prašytojų tikrasis tikslas – Vokietija. Vokietijos vyriausybė tai puikiai supranta ir pripažįsta, kad slėptis už Dublino reglamento – ne išeitis. Taigi tiek Italijai, tiek Vokietijai labai svarbu, kad pagaliau šiuo klausimu būtų suformuluota bendra Europos pozicija – tokia, kuri ne tik sustiprintų ES pajėgumą apsaugoti – galbūt pasitelkiant Europos pakrančių apsaugos pajėgas – savo išorės sienas, bet ir leistų pabėgėlių naštą tolygiau paskirstyti visoms Sąjungos narėms.

Prancūzija šioje diskusijoje kol kas neaktyvi. Juk pagaliau jai šiuo metu kur kas daugiau rūpesčių kelia ne imigracija, o antros kartos imigrantų integracija. Jei integracijai bus skiriama per mažai dėmesio, Prancūzijai gali tekti spręsti daug sudėtingesnę – ekstremizmo pavojaus – problemą.

Vis dėlto naujasis Prancūzijos prezidentas šiuo klausimu turėtų būti iniciatyvesnis. E. Macronas neturėtų koncentruotis vien į euro zonai skirtą darbotvarkę. Europos Sąjungoje dabar populiaru priiminėti kompromisinius sprendimus, taigi jis turėtų atsižvelgti tiek į Italijos, didžiausios ES reformų trikdytojos, tiek į Vokietijos prioritetus. E. Macronui savo poziciją tektų formuluoti taip, kad ji atitiktų ir Vokietijos siekius, konkrečiai – fiskalinio stabilumo užtikrinimą ir bankams tenkančios valstybės skolos dalies apribojimą, ir Italijos reikmes – pagalbą saugant ES išorės sieną ir pabėgėlių naštos pasidalijimą. D. Groso įsitikinimu, laikantis tokios krypties, 2017-ieji Europai galėtų tapti persilaužimo metais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...