captcha

Jūsų klausimas priimtas

Venesuelos ir Turkijos prezidentai: panašus valdymas skirtingose pasaulio pusėse

Venesuelos ir Turkijos prezidentai, spaudžiami oponentų ir slegiami įvairių problemų, gyvena skirtingose pasaulio pusėse, tačiau jų valdymui būdinga vis daugiau įstabių panašumų, „The Washington Post“ interneto svetainėje rašo dienraščio žurnalistas Ishaanas Tharooras.
R. T. Erdoganas, Reuters/Scanpix nuotr.
R. T. Erdoganas, Reuters/Scanpix nuotr.

Abu visur įžvelgia prieš juos nukreiptą užsienio jėgų sąmokslą ir mobilizuoja savo rėmėjus perspėjimais apie gresiantį perversmą. Abu vadovauja labai susiskaidžiusioms šalims ir naudojasi tuo susiskaidymu savo interesams. Ir abu laikosi įsikibę valdžios, nepaisant to, kad jų šalys pasineria į krizę ir vis didesnę ekonominę sumaištį.

Akivaizdu, kad Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro valdžios svertus savo rankose laiko ne taip tvirtai, kaip Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. N. Maduro režimą jau kelias savaites krečia masiniai protestai, kurie prasidėjo po to, kai šalies Aukščiausiasis Teismas atėmė įgaliojimus iš opozicijos valdomos Nacionalinės Asamblėjos. Sprendimas buvo atšauktas vos po kelių dienų, tačiau tai jau nebepadėjo numalšinti plataus masto protestų.

„Vien to sprendimo pakako, kad žmonės išeitų į gatves, – sakė „The Washington Post“ korespondentė Amanda Erickson. – Tačiau daugelio venesueliečių kantrybė jau ir taip baigiasi. Dėl maisto trūkumo didelė dalis šalies gyventojų alksta, būtiniausios prekės ir vaistai geriausiu atveju tiekiami su pertrūkiais. Infliacija tampa nebekontroliuojama, su nusikalstamumu daugelis susiduria kasdien. Dėl korupcijos ir netinkamo valdymo milžiniški šalies naftos rezervai iššvaistyti.“

Nesibaigiančios ekonominės krizės padariniai yra realūs ir šokiruojantys: trys ketvirčiai apklaustų šalies gyventojų teigia dėl nuolatinio maisto trūkumo 2015–2016 m. netekę vidutiniškai 8,5 kg svorio. Per tą patį laikotarpį venesueliečių, kurie valgo ne daugiau kaip du kartus per dieną, skaičius išaugo triskart; o tai net 10 mln. iš 30 mln. šalies gyventojų. Elektros tiekimas nutraukiamas vis dažniau, medicinos infrastruktūra žlunga, kūdikių mirtingumas auga, infekcinių ligų skaičius didėja.

Visa kaltę dėl Venesuelos problemų N. Maduro suvertė ant „kenkėjiškos“ opozicijos, kurią esą kursto užsienio jėgos (t. y. JAV), ėmė rengti savo šalininkų mitingus ir mobilizuoti provyriausybines grupuotes. Opozicija reikalauja, kad tos grupuotės būtų nuginkluotos, kad būtų paleisti politiniai kaliniai ir surengti nauji prezidento rinkimai. Jie ketina protestuoti tol, kol reikalavimai nebus patenkinti. Per pastarojo meto neramumus žuvo 28 žmonės. Dėl smurto proveržio abi šalys kaltina viena kitą.

Pasak eksperto Nicko Miroffo, opozicija gali tikėtis, kad į gatves išvesdama didžiules minias ji pasiųs žinutę Venesuelos ginkluotosioms pajėgoms ir apsunkins N. Maduro padėtį, nes jis tampa vis labiau priklausomas nuo saugumo tarnybų lojalumo. Opozicijos lyderiai ragina kariuomenę nepaklusti N. Maduro įsakymams malšinti protestus.

„Beveik kasdien išvesdami tūkstančius žmonių į gatves, jie siekia užtikrinti, kad ginkluotosioms pajėgoms N. Maduro palaikymo kaina taptų labai didelė, – teigė politikos analitikė Margarita Lopez Maya. – Atrodo, kad valdžia negrįžtamai rieda nuokalnėn.“

N. Maduro savo charakteriu neprilygsta savo charizmatiškajam pirmtakui Hugo Chavezui, kurio populistinė revoliucija buvo priklausoma nuo pasaulinių naftos kainų, o dabar ėmė byrėti dėl netinkamo ekonomikos valdymo ir nepotizmo. Tačiau neatrodo, kad N. Maduro būtų pasirengęs apskritai klausyti savo kritikų, jau nekalbant apie pasirengimą surengti naujus rinkimus.

N. Maduro, Reuters/Scanpix nuotr.

Tad iš kur tas palyginimas su R. T. Erdoganu? Pirma, Turkijos vadovas taip pat nėra pasirengęs toleruoti kitokios nuomonės.

Po nepavykusio perversmo praėjusią vasarą R. T. Erdoganas ir jo valdžia ėmėsi milžiniško masto valymų valstybės institucijose ir represijų prieš pilietinę visuomenę; buvo atleisti ir suimti dešimtys tūkstančių žmonių, įskaitant daugelį tų, kas galbūt neturėjo jokių sąsajų su perversmo organizatoriais. Prieš kelias dienas Turkijos valdžia paskelbė sulaikiusi dar 1 000 žmonių.

Ir toks R. T. Erdogano susidorojimas su opozicija įkvėpė N. Maduro.

„Ar matėte, kas darėsi Turkijoje? – sakė N. Maduro per televiziją praėjusį rugpjūtį. – R. T. Erdogano veiksmai atrodys kaip vaikų žaidimas, palyginti su tuo, ko imsis Bolivaro revoliucijos šalininkai, jei dešinieji peržengs ribą ir pamėgins įvykdyti perversmą.“

Abiem lyderiams būdingas karingas stilius. Neseniai R. T. Erdoganas nedideliu skirtumu nugalėjo referendume, po kurio bus panaikinta Turkijos parlamentinė sistema ir prezidentui bus suteiktos naujos ir iš esmės neribotos galios. Kai Europos rinkimų stebėtojai iškėlė klausimų apie balsavimo skaidrumą, R. T. Erdoganas juos užsipuolė ir nurodė, kad jie turėtų „žinoti savo vietą“.

Artėjant referendumui R. T. Erdoganas įsivėlė į įvairius ginčus su užsienio šalių (visų pirma – Vakarų Europos) vyriausybėmis, o šalies viduje nuolat kalbėjo apie grėsmę, kurią Turkijos interesams kelia Europos „kryžiuočiai“ ir „nacistai“. Jo reguliariai taikoma taktika – sutelkti savo nacionalistiškai nusiteikusius rėmėjus prieš tikrus ir įsivaizduojamus užsienio priešus. Ta tema būdinga ir tam populistiniam režimui, kurį sukūrė H. Chavezas ir kurį siekia išsaugoti N. Maduro.

„Mes esame linkę galvoti, kad R. T. Erdoganas yra dešinysis, o Venesuelos revoliucijos pasekėjai – kairieji, tačiau jų požiūris į politiką yra labai panašus“, – teigė naujienų svetainės „Caracas Chronicles“ redaktorius Francisco Toro.

Tačiau, nepaisant daugumos parama pagrįsto valdymo, N. Maduro ir R. T. Erdogano politiniams režimams būdingas didelis neapibrėžtumas. Atsižvelgiant į didėjantį tarptautinį spaudimą (nekalbant apie piliečių protestus gatvėse), N. Maduro galimybės yra ribotos.

Nors R. T. Erdogano pozicijos daug stipresnės, ilgainiui gali paaiškėti, kad referendume jis pasiekė Pyro pergalę. Atsižvelgiant į tai, kad pergalė pasiekta nedidele persvara, taip pat į įtarimus dėl balsavimo proceso pažeidimų, R. T. Erdogano mandatas nėra toks tvirtas, kaip jis tikėjosi. Turkijos saugumo ir ekonominės problemos, įskaitant smunkantį turizmo sektorių, nuolat daugėja, ir jam bus vis sunkiau rasti atpirkimo ožių. Be to, stebėtojai mano, kad seniai susiskaidžiusi Turkijos opozicija gali susitelkti prieš 2019 m. rinkimus.

Todėl R. T. Erdogano ir N. Maduro, kurie atrodo pasiryžę žūtbūt išsaugoti valdžią, gali laukti daug bemiegių naktų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...