captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl V. Putinas noriai moka vis didėjančią katastrofiško savo nuotykio Ukrainoje kainą?

Balandį sukanka treji metai nuo Rusijos hibridinio karo Rytų Ukrainoje pradžios. Galo šiai tragedijai, jau pasiglemžusiai daugiau nei 10 tūkst. ukrainiečių gyvybes, kol kas nematyti. Konfliktas nuniokojo ir pakeitė Ukrainą tokiais būdais, kurie dešimtmečius nebus akivaizdūs. Svarbiausia, kad jis davė mažai naudos ir pačiai Rusijai, bet atvėrė daug žaizdų, kurias Rusija pasidarė sau pati.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Slaptas Rusijos prezidento Vladimiro Putino karas sužalojo Rusijos ekonomiką, izoliavo Rusiją nuo likusio pasaulio, sustiprino NATO aljansą ir panardino Kremlių į vis stiprėjančią konfrontaciją su Vakarais, kurios jis realiai negali tikėtis laimėti, rašo „Newsweek“.

Vis dėlto nematyti jokių ženklų, kad Maskva norėtų išgelbėti savo vardą ir pasitraukti iš karo. Netgi atvirkščiai – neseniai Kremlius parodė neketinantis atsitraukti, paskelbęs apie savo sprendimą pripažinti separatistų išduotus pasus. Kodėl Rusijos lyderis taip noriai sutinka mokėti vis didėjančią pragaištingos politikos Ukrainoje kainą? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atkaklus V. Putino ryžtas prieštarauja bet kokiai logikai. Galų gale, Rusijai akivaizdžiai nepavyko padalyti Ukrainos. Tai buvo aišku jau 2014 m. vasarą, kai Rytų ir Pietų Ukrainoje neįvyko Rusijos intervenciją palaikantys sukilimai, kaip tikėjosi Kremlius.

Ukrainos piliečiai susibūrė į savanorių kariuomenę, opozicija prieš Kremliaus agresiją paskatino šalies gyventojų vieningumą, tad V. Putino hibridinės invazijos planai ėmė griūti.

Galiausiai tik didelio masto Rusijos kariuomenės intervencija užkirto kelią visiškam sutriuškinimui ir leido Maskvai išlaikyti savo pozicijas Donbase. Tai leido sudaryti pirmąjį Minsko susitarimą 2014 m. rugsėjį. Tuo metu buvo tikimasi, kad V. Putinas bandys derėtis dėl garbingo susitarimo. Tačiau jis taip nepadarė. Rusija ir toliau palaikė rusenantį konfliktą, ko gero tikėdamasi, kad Vakarus galiausiai nustos dominti ši problema ir Ukraina galiausiai suskils ir subyrės iš vidaus. Tačiau nė viena iš šių perspektyvų nesimaterializavo. Euroatlanto sankcijų režimas pasirodė besantis stebėtinai patvarus, o Ukrainos sprendimas priešintis Rusijai nepaisant politinio chaoso ir užsitęsusios korupcijos Kijeve nesusilpnėjo.

Net potencialiai destabilizuojantys geopolitiniai veiksniai, tokie kaip Didžiosios Britanijos sprendimas palikti Europos Sąjungą ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu nepakeitė bendros situacijos – Kremliui vis dar reikia ieškoti proveržio būdų.

Tai, kad Vakarų ryžtas nesusilpnėjo, turėjo paruošti dirvą diplomatiniam sprendimui, bet padėtis okupuotoje Rytų Ukrainoje, atrodo, juda priešinga kryptimi. Labiausiai tikėtinas ateities scenarijus dabar yra įšaldytas konfliktas, kai išliks ilgalaikė konfrontacija tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, o Ukraina bus viduryje.

Realybėje V. Putinas ko gero turi mažiau vietos manevrams, nei gali įsivaizduoti dauguma stebėtojų. Šiuo metu jis joja pasibalnojęs Rusijos imperializmo tigrą ir labai gerai žino, kas gali nutikti, jei jis pamėgins patupdyti šį žvėrį į narvą. Paprasti Rusijos gyventojai kol kas plačiai priima pastarųjų trejų metų sunkumus, bet tai įmanoma tik dėl reguliarių šovinizmo dozių.

Jau pasirodo ženklų, kad euforija, kilusi po Krymo užėmimo, ima slūgti. Atsitraukimas iš Rytų Ukrainos, kaip apibrėžta Minsko susitarime, gali įžiebti nacionalistinę priešišką reakciją, kuri gali nuversti režimą. Taip pat yra ir praktinių sumetimų. Pasibaigus okupacijai Donbase, regionas taptų atviras Ukrainos vadovybei, humanitarinės pagalbos institucijoms ir tarptautinei žiniasklaidai.

Jie pamatytų kraštovaizdį, nusėtą Rusijos karo nusikaltimų įrodymais, o Rusijos okupacijos realybę išgyvenę regiono gyventojai ar bent dalis jų parodytų savo naują lojalumą Ukrainai. Tarptautinė bendruomenė jau seniai niekina Kremlių už tai, kad jis neigia savo tiesioginį dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje, tačiau tai būtų visiškai kitokio masto nusižengimas – pasaulis aiškiai pamatytų visas slapto V. Putino karo pasekmes: nusiaubtas ir nuniokotas vietoves, kankinimų kameras, masines kapavietes...

Net jei šiuos keblius klausimus kaip nors pavyktų išspręsti, to neužtektų, kad karas pasibaigtų. Iš esmės V. Putino atsisakymas priimti kompromisą Ukrainos atžvilgiu pagrįstas jo nenoru pripažinti po 1991 m. pasikeitusį jos statusą ir jo baime, kad Ukraina taps iš tiesų nepriklausoma.

V. Putinas, kaip ir didelė dalis Rusijos gyventojų Ukrainos nelaiko atskira valstybe. Jis nuolat kartoja, kad ukrainiečiai ir rusai yra „viena tauta“, turėdamas omenyje, kad ukrainiečiai yra dalis didesnio, Maskvos valdomo „rusų pasaulio“.

Todėl visiškai natūralu, kad Kremliaus strategai net neslepia bijantys demokratiškos, europietiškos Ukrainos. Jei Ukrainos revoliucija bus sėkminga, tik laiko klausimas, kada toks pat sukilimas kils Rusijoje. Kremlius visada palaikė nuomonę, kad europietiško stiliaus reprezentatyvi demokratija rusams yra svetima. Demokratiškos ir klestinčios Ukrainos iškilimas šį argumentą paneigtų. Demokratija galutinai įveiktų paskutinę civilizacinę žemyno takoskyrą, nepalikdama Kremliui jokių pasiteisinimų.

V. Putinas puikiai suvokia, kokios gali būti sėkmingo Ukrainos scenarijaus pasekmės. Jis taip pat turi įvertinti, kad dabar jis yra savo paties inicijuoto hibridinio karo, kurio negali laimėti, belaisvis. Dabar jis tegali tęsti alinamąjį karą, kuriame pralaimės visi. Rusija toliau grims į autoritarinę izoliaciją, siekdama pakirsti Vakarų institucijas ir išlaikyti Ukrainą kuo nestabilesnę.

Vienintelis būdas, kaip regionas galėtų ištrūkti iš tokios nepavydėtinos aklavietės – jei Vakarai smarkiai padidintų savo finansinę, diplomatinę ir karinę paramą Ukrainai. V. Putinas nėra racionalus partneris, siekiantis derybų susitarimo. Jis yra „viskas arba nieko“ taisykle besivadovaujantis diktatorius, kuris pakliuvo į žemyn tempiančią hibridinių karų spiralę, ir kuris išgyvens tik tuo atveju, jei jo priešininkus ištiks nesėkmė. Jei V. Putinas nesulauks didelio demokratinio pasaulio pasipriešinimo, dabartinį konfliktą jis tęs iki pat savo mirties.

Tiesioginė karinė konfrontacija su Rusija yra neįsivaizduojama, bet Vakarų šalių lyderiai turėtų suprasti, kad jei jie neparodys didesnio ryžto, V. Putino problema neišsispręs.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...