captcha

Jūsų klausimas priimtas

JT atstovas: Šiaurės Korėjoje mačiau vaikus žilais plaukais

Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (UNOCHA) direktorius Rashidas Khalikovas yra koordinavęs ne vieną misiją karštame pasaulio taške: jis vadovavo humanitarinei misijai žemės drebėjimo ištiktame Pakistane, bado krečiamoje Šiaurės Korėjoje, tais pat Libijoje ir Sirijoje, kurias po Arabų pavasario krėtė ar tebekrečia aršūs vidaus konfliktai.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (UNOCHA) direktorius Rashidas Khalikovas yra koordinavęs ne vieną misiją karštame pasaulio taške: jis vadovavo humanitarinei misijai žemės drebėjimo ištiktame Pakistane, bado krečiamoje Šiaurės Korėjoje, tais pat Libijoje ir Sirijoje, kurias po Arabų pavasario krėtė ar tebekrečia aršūs vidaus konfliktai.

„Kaip žinote, mažiems vaikams iki 5–6 metų tinkama mityba labai svarbi smegenų vystymuisi. Tačiau Šiaurės Korėjoje jie to negali užtikrinti. Mačiau mažus vaikus, kurių plaukų spalva žila. Kaip žinote, korėjiečiai yra juodaplaukiai, tačiau mačiau dvejų metų vaikus, kurių plaukai buvo baltai ar pilkai žili“, – interviu DELFI sakė R. Khalikovas.

– Papasakokite, kaip apskritai organizuojama humanitarinė misija nelaimės ištiktai šaliai: nuo ko pradedama, kas svarbiausia? Kas daroma pirmiausia, kai šalyje kyla ginkluotas konfliktas? Ar tai skiriasi nuo veiksmų, jei ištinka gamtos katastrofa?

– Kalbant apie pagalbą, kai ištinka gamtos katastrofa ar kyla konfliktas, svarbiausia yra išsiaiškinti, ko konkrečiai reikia nelaimės prislėgtai šaliai. Dažniausiai reikia maisto. Kartais žmonės dėl katastrofų ir konfliktų tampa benamiais.

Beje, netekti namų yra itin sunku. Žmonės privalo palikti savo namus, nesvarbu, kad ir kokie skurdūs jie buvo. O stogas virš galvos vis tiek reikalingas, kad apsaugotų nuo saulės, vėjo ar lietaus.

Taip pat tokiais atvejais svarbu užtikrinti bent minimalią sveikatos apsaugą, nes praradę namus žmonės tampa pažeidžiami ir gyvena neįprastomis sąlygomis. Maža to, reikia ypatingai rūpintis, kad sanitariniai reikalavimai atitiktų normas – jeigu būna karšta, tai vanduo dažnai tampa ne tik gyvybės, bet ir ligų bei mirčių priežastimi.

Po to reikia užtikrinti, kad vaikai lankytų mokyklas. Visa tai labai svarbu tiems žmonėms, kurie privalėjo palikti namus, kurių gyvenimas buvo sugriautas. Tiesą sakant, namus praradę ir pabėgėlių stovyklose gyvenantys žmonės itin rūpinasi vaikų išmokslinimu, jiems tai svarbu.

– Paprastai kyla diskusijų, ar pasaulyje reikia padėti tik badaujantiems, praradusiems būstus, patyrusiems katastrofas, ar taip pat reikia pagelbėti kuriant valstybės institucijas? Kas svarbiau – maisto tiekimas išbadėjusiems ar maistą paskirstančių institucijų sukūrimas?

– Tiesą sakant, sunku pasakyti, kas eina pirmiau, o kas paskui. Tai priklauso nuo situacijos šalyje bei nuo šalies donorės nusiteikimo. Čia yra labai daug faktorių. Kartais manoma, kad pagalba šalies vystymusi yra linijinis procesas: pirmiausia, užtikrini būtinąją pagalbą, paskui padedi vystytis.

Nemanau, kad tai teisingas požiūris. Būtinoji pagalba ir pagalba vystymuisi turi žengti koja kojon. Po didelių krizių, gamtos katastrofų ar didelių ginkluotų konfliktų, viskas turi eiti šalia. Humanitarinė pagalba, kuria iš esmės yra gelbėjamos žmonių gyvybės, efektyviausia būna, kai kartu padedama vystytis ir institucijoms.

Tačiau tokia diskusija – kas pirmiau, o kas paskui – bus nuolatinė. Vis tik aš manau, kad daug kas priklauso nuo esamos padėties ar mūsų prioritetų.

– Kaip visi žinome, esama šalių, kurioms verkiant reikia humanitarinės pagalbos, bet tokių šalių režimai yra nelabai draugiški. Kaip bendraujama su tokiais režimais? Kaip tik prisiminiau Šiaurės Korėją...

– Na, sakyčiau, kad tai tikrai nelengva, bet reikia būti kantriems ir tiesiog kalbėtis. Kantrybės reikia bendraujant su neskaidriais režimais, kurie nėra atviri humanitarinei pagalbai.

Šiaurės Korėjoje buvau dukart. Mačiau, kad tai nelengva, bet jeigu galime padaryti bent ką nors, tai labai svarbu.

Net jeigu tenka bendrauti su režimais, kurie netiki demokratinių institucijų ar laisvų rinkimų nauda, svarbiausia nepasiduoti ir ieškoti kelio, kaip suteikti pagalbą: kitaip žmonės paprasčiausiai badaus. Turime prisitaikyti, būti kantrūs, kalbėtis.

– Ar šiuo metu JT Šiaurės Korėjoje vykdo kokias misijas?

– Šiuo metu ten yra komanda, vadovaujama ten esančio koordinatoriaus. Galbūt ten įvyko nedidelių pasikeitimų, bet Šiaurės Korėjoje turime JT vystymo programą, veikia JT Vaikų fondas, Pasaulio maisto programa, Maisto ir žemės ūkio organizacija – šios programos ir organizacijos veikia šalies viduje.

Negalėčiau pasakyti, kad jos vykdo programas už šimtus milijonų dolerių. Ten galioja daug gana griežtų apribojimų ir tikrai nėra taip, kad tos organizacijos darytų tiek, kiek nori daryti.

Nežinau, kaip yra dabar, bet kai lankiausi Šiaurės Korėjoje prieš trejus metus, mačiau tam tikrus nevyriausybinių organizacijų pėdsakus. Jie daro kai kuriuos mažus dalykus, pavyzdžiui, padeda bendruomenėms apsirūpinti geriamu vandeniu ir maistu.

Kaip žinote, situacija šioje šalyje nėra paprasta.

– Ko šiuo metu reikia Šiaurės Korėjai: maisto, vandens, medicininės pagalbos?

– Aš galiu tik pasakyti tai, ką mačiau prieš trejus metus. Jiems reikia medicininės pagalbos, jų medicina labai jau bazinio lygmens. Mes realiai matėme, kaip svarbu tiems žmonėms gauti užsienio paramą medicinos srityje.

Didelė problema – vaikų maitinimas. Nepasakyčiau, kad mačiau labai įkvepiančias scenas, kai lankiausi šioje šalyje. Jie nevadina tų institucijų vaikų namais, bet kažkaip kitaip, nepamenu dabar.

Kaip žinote, mažiems vaikams iki 5–6 metų tinkama mityba labai svarbi smegenų vystymuisi. Tačiau Šiaurės Korėjoje jie to negali užtikrinti. Mačiau mažus vaikus, kurių plaukų spalva žila. Kaip žinote, korėjiečiai yra juodaplaukiai, tačiau mačiau dvejų metų vaikus, kurių plaukai buvo baltai ar pilkai žili.

Tai labai keista ir liūdna. Be to, maži vaikai normaliomis sąlygomis yra labai aktyvūs, energingi, tačiau ten taip nėra.

Ir kai aš klausiau vietinių žmonių, ar jie suvokia, kad realiai yra maitinami užsieniečių, jie visi sakė: „Taip, nes pas mus visai kitokia tešla“.

– Gal galite papasakoti ir apie situaciją Sirijoje, kurioje niekaip neslopsta Basharo al Assado režimo šalininkų ir priešininkų kova?

– Sirijoje šiuo metu pagalbos reikia iš viso 6,8 mln. žmonių, tai vienas trečdalis šalies populiacijos. Kiekvieną dieną turime po 8000 pabėgėlių, kurie kerta sieną į Jordaniją, Libaną, Turkiją, Iraką, kai kurie bėga į Šiaurės Afrikos šalis.
Pagal blogiausią scenarijų manyta, kad iki šių metų birželio pabaigos iš viso bus apie 1 mln. pabėgėlių, tačiau jau dabar jų yra 1,4 mln. Taip pat manyta, jog iki birželio pabaigos pagalbos prireiks kiek daugiau nei 4–iems mln. gyventojų, tačiau jau dabar jos reikia 7–iems mln. žmonių.

Taigi galiu pasakyti, kad Sirijoje situacija blogesnė už blogiausią scenarijų. Realybė yra blogesnė nei blogiausias scenarijus. Todėl be politinio sprendimo, nieko nebus. Aišku, mes turime tęsti veiklą, bet sunkumų yra begalės – pavyzdžiui, sudaromos biurokratinės kliūtys, neužtikrinamas saugumas.

Tas pats vyksta ir kitose konfliktų kamuojamose valstybėse: politinio sprendimo nebuvimas sukelia pasekmes, kur jau turime įsikišti mes.

– Kokie Sirijos poreikiai šiuo metu?

– Galiu duoti pavyzdį: Alepo mieste, kuris yra antras didžiausias miestas Sirijoje, anksčiau buvo apie 5000 gydytojų, dabar jų yra 36. Taigi matote skirtumą? Be to, žmonės paprastai nesikreipia į ligonines, nes bijo.

Matote, jeigu tai vyriausybinė ligoninė, žmonės bijo, kad kas nors iš personalo praneš apie šautines žaizdas. O kas tada?

Jeigu tai privati ligoninė, joje paprastai nėra vaistų. Be to, visa Sirijos, kaip ir bet kurios kitos šalies, sveikatos apsaugos sistema yra neparuošta konfliktams. Tarkime, sistema pasiruošusi gydyti kraujospūdžio ligas, širdies sutrikimus, kitas chroniškų ligas, tačiau jie nepasiruošę padėti sužeistiems mūšiuose ar sprogimuose.

Esant tokioms aplinkybėms reikia vaistų, reikia kitokios srities gydytojų. Mačiau tai daugybėje pasaulio kampelių. Aišku, tie gydytojai, kurie dirba, jie labai pasišventę, bet jiems trūksta vaistų, jie dažnai būna kitos srities gydytojai, todėl neturi reikiamų įgūdžių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...