captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar centristo pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose sustiprins Europą?

Olandai garsėja pylimais, kurie apsaugo nuo Atlanto vandenyne siaučiančių potvynių ir audrų. Ar tik nebus taip, kad jie ir vėl padėjo sustabdyti populistinės politikos bangą, kuri grėsė Europai po praėjusių metų „Brexit“ referendumo ir Donaldo Trumpo pergalės Jungtinėse Valstijose, interneto svetainėje project-syndicate.org klausia ekonomistas, apžvalgininkas ir knygų autorius Anatole Kaletsky.
E. Macronas, AFP/Scanpix nuotr.
E. Macronas, AFP/Scanpix nuotr.

Tokią prielaidą leidžia daryti prastas Geerto Wilderso vadovaujamos Laisvės partijos (PVV) pasirodymas per kovo 15 d. įvykusius Nyderlandų parlamento rinkimus. Nepaisant prognozių, kad G. Wildersas gaus net 25 proc. balsų, iš tiesų PVV surinko vos 13 proc. Jei rinkėjai per artėjančius Prancūzijos prezidento rinkimus pasirinks panašiai kaip olandai, o ne kaip amerikiečiai ir britai, tai jų sprendimas, A. Kaletsky nuomone, turės įtakos viso pasaulio politikos ir ekonomikos procesams.

Posūkis link centro žemyninėje Europoje būtų stiprus ženklas, kad netikėtos populistinių ir antiglobalistinių judėjimų pergalės JAV ir Didžiojoje Britanijoje buvo ne reakcija į nedarbą, prastą ekonominę padėtį po finansų krizės, masinę imigraciją ar islamistinio terorizmo grėsmę. Tokią išvadą, anot straipsnio autoriaus, galima daryti atsižvelgiant į tai, kad Prancūzijoje nedarbas yra daug didesnis, o nuosmukis po krizės užsitęsė daug ilgiau nei JAV ar Didžiojoje Britanijoje; be to, Prancūzijai kilo daug daugiau su terorizmu ir islamistine ideologija susijusių problemų.

Jei Vokietijos rinkėjai prisidėtų prie politinio centro jėgų pergalių Prancūzijoje ir Nyderlanduose, taip pat būtų galima tvirtai teigti, kad pagrindinė populizmo priežastis – ne imigracija. Juk į Vokietiją atvyko daug daugiau užsieniečių nei į Didžiąją Britaniją ar JAV. Todėl populizmas atrodys labiau kaip anglosaksų šalių reiškinys, kurį, visų pirma, nulėmė ne imigracija ir ekonominė politika, o konservatyvios D. Trumpo ir „Brexit“ šalininkų kultūrinės nuostatos, taip pat JAV ir Didžiosios Britanijos rinkėjų pasiskirstymas į stovyklas – seni prieš jaunus, kaimas prieš miestą, išsilavinę prieš mažiau išsilavinusius.

Jei centristinės jėgos išsaugos pozicijas Europoje, ekonominiai padariniai taip pat bus toli siekiantys, rašo A. Kaletsky. Daugumai besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių Europos Sąjunga yra svarbesnis prekybos partneris nei JAV. Euras yra vienintelė alternatyva doleriui kaip tarptautinė valiuta. Tad nuoseklus ES pasiryžimas laikytis atviros prekybos, globalizacijos ir anglies dioksido kiekio mažinimo principų galėtų padėti užtikrinti, kad pasaulyje neįsivyraus protekcionizmas ir klimato kaitos neigimas, nors po D. Trumpo išrinkimo tai atrodė beveik neišvengiama.

Atsižvelgiant į tokius pasaulinės lyderystės pokyčius, Europa turėtų siekti smarkiai pagerinti savo ekonominius rodiklius. Ir tokio rezultato galima tikėtis, jei rinkėjai atmes populistinę politiką Prancūzijoje ir Vokietijoje, mano A. Kaletsky. Nuo 2008 m. finansų krizės ES išgyveno užsitęsusį ekonomikos nuosmukį, visų pirma, dėl to, kad Vokietijos vyriausybė atsisakė paremti tokią pinigų ir fiskalinio skatinimo politiką, kuri padėjo JAV įveikti nuosmukį 2010 m. Vokietijos veto tokiai pinigų kiekio didinimo politikai taip pat buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios bendroji valiuta 2012 m. atsidūrė ant žlugimo ribos.

Reuters/Scanpix nuotr.

Europos politikos ir ekonomikos aplinka dramatiškai pasikeitė 2015 m. kovo mėn., kai Europos Centrinis Bankas kiek pavėluotai JAV pavyzdžiu pradėjo įgyvendinti didelio masto obligacijų pirkimo programą. ECB veiksmai padėjo greitai pašalinti Europos bankų sistemos susiskaidymą ir išsklaidyti baimes dėl euro žlugimo. Pirmoji reakcija buvo išaugęs verslo ir vartotojų pasitikėjimas, teigia apžvalgininkas.

Praėjusią vasarą daugumoje Europos šalių jau buvo pastebimas ekonomikos atsigavimas, tačiau ekonominių sąlygų gerėjimą staiga nustelbė naujos dezintegracijos baimės, šį kartą susijusios ne su finansais, o su politika. „Brexit“ ir D. Trumpo pergalė paskatino manyti, kad per rinkimus Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje Europa gali tapti kita populizmo auka.

Anot A. Kaletsky, tokios galimybės, žinoma, atmesti negalima, todėl tarptautiniai investuotojai Europos rinkas kol kas vertina atsargiai. Tačiau, jei investuotojams nerimą kelianti populistinė banga atslūgs, verslo ir vartotojų pasitikėjimas paskatins investicijų į euro zoną antplūdį.

Labai svarbus bus antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas gegužės 7 d. Jei nugalės šiuo metų pagal apklausas pirmaujantis centristas Emmanuelis Macronas, galima tikėtis, kad Prancūzija žengs ekonominių reformų keliu.

Tai atitinkamai padėtų užtikrinti daug glaudesnį Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimą. Abu pagrindiniai kandidatai į Vokietijos kanclerius siekia atgaivinti Europos Sąjungą po „Brexit“, visų pirma, stiprindami Prancūzijos ir Vokietijos santykius. Prancūzijos pasirengimas imtis reformų padėtų užtikrinti Vokietijos rinkėjus, kad jų vyriausybei, pasirengusiai švelninti savo poziciją ES taupymo politikos atžvilgiu, netektų lieti pinigų tarsi į kiaurą rėtį.

A. Merkel ir E. Macronas, AFP/Scanpix nuotr.

Todėl vertėtų įvertinti tai, kokių ideologinių padarinių turėtų galima centristų pergalė ir spartesnis Europos ekonomikos atsigavimas, rašo A. Kaletsky. Iškart po pasaulinės finansų krizės Europos socialinės rinkos ekonomikos modelis atrodė kaip logiška alternatyva M. Thatcher ir R. Reagano rinkos fundamentalizmui, kuris nustojo veikti po 30 metų viešpatavimo pasaulyje. Tiesą sakant, JAV prezidentas Barackas Obama dėjo pastangas, kad valstybė aktyviau dalyvautų makroekonominio valdymo, finansinio reguliavimo, aplinkos politikos ir sveikatos apsaugos srityje. O Europa, kad ir kaip būtų paradoksalu, nuėjo priešinga kryptimi. Spaudžiant Vokietijai, ES tapo paskutine monetarizmo ir fiskalinio taupymo tvirtove. Ir tai lėmė beveik mirtiną euro krizę 2010–2012 m.

Jei Prancūzijos prezidento rinkimuose nugalės centristas ir jei bus atnaujintas Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimas, netikėtas ES susižavėjimas rinkos fundamentalizmu greičiausiai baigsis. Europa gali tikėtis geresnio, tvaresnio ir socialine integracija grįsto ekonominio atsigavimo, lyginant su D. Trumpo vadovaujama JAV. Jei taip nutiks, pasaulyje ES vėl gali būti pradėta vertinti kaip įkvėpimo šaltinis ir sektinas pavyzdys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...