captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip gali kisti riba tarp to, kas normalu, ir to, kas nenormalu?

„Mano kampanija neleis Donaldui Trumpui mėginti save normalizuoti“ – prisiekinėjo demokratų iškelta D. Trumpo varžovė JAV prezidento rinkimų kovoje Hillary Clinton. Ypač buvo nerimaujama dėl jo komentarų apie moteris – baimintasi, kad liguista neapykanta moterims netaptų visuotinai priimtina norma, straipsnį portale bbc.com pradeda apžvalgininkė Jessica Brown.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Vis dėlto, D. Trumpui rinkimuose iškovojus pergalę, bandymu jo elgseną pateikti kaip nenusižengiančią nuo visuomenėje galiojančių normų pradėta kaltinti žiniasklaidą. Jeilio universiteto (JAV) diplomantas Adamas Bearas ir dėstytojas Joshua Knobe`as dienraštyje „The New York Times“ neseniai rašė, kad žmonės nejunta skirtumo tarp to, kas yra siekiamybė, ir to, kas yra kasdienybė, ir suplaka tai į „vieną bendrą ir neskaidomą normalumo sampratą“.

Autorių teigimu, kadangi D. Trumpas „ir toliau išdarinėja dalykus, kurie kažkada būtų buvę traktuojami kaip neįprasti“, šie jo veiksmai palaipsniui pradedami vertinti ne tik kaip labiau įprasti, bet ir kaip labiau normalūs. Tai, kaip mes suprantame normalybę, neleidžia mums atskirti normalaus nuo idealaus. Taigi tiems, kurie anksčiau nepritarė D. Trumpo veiksmams, darydamasis vis geriau pažįstamas, D. Trumpas kartu tampa ir labiau priimtinas.

Pastaraisiais metais atliktų tyrimų duomenimis, daugelis elgsenos modelių gali būti normalizuoti palyginti nesunkiai, ir ne tik politikoje. Kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje – tiek darbe, tiek namuose – normalizacija gali turėti labai reikšmingos įtakos mūsų įsitikinimams ir sprendimams, tačiau ta įtaka nebus akivaizdžiai matoma, rašo J. Brown.

Reuters/Scanpix nuotr.

Normalumas – vertybinė sąvoka

Normalumo sąvokos atžvilgiu mes paprastai laikomės ginamosios pozicijos. Pavyzdžiui, po kokio nors svarbaus įvykio sakome, kad mums reikia grįžti į normalų gyvenimą – į tai, kas įprasta, į komforto zoną. Tačiau mūsų suvokiama normalybė – tai objektyvios ir subjektyvios, moralinės ir socialinės mąstysenos samplaika, kuri bet kada gali vienaip ar kitaip kisti. Vieno tyrimo duomenimis, moterys, prisižiūrėjusios romantinių komedijų, kuriose vyrai vaidina įkyrius persekiotojus, tampa tolerantiškesnės tikrų persekiotojų atžvilgiu.

Mičigano universiteto (JAV) lyčių ir seksualumo ekspertė Juli Lippman apie tokio tipo elgseną kalbėjosi su moterimis, kai šioms buvo parodyta atitinkamų filmų. Moterys, žiūrėjusios filmus, kuriuose persekiojimas romantizuojamas, pavyzdžiui, „Pakvaišę dėl Merės“, buvo labiau nei kiti tyrimo dalyviai (jiems rodyti filmai, kuriuose demonstruojama vyrų agresija, arba dokumentika apie gamtą) yra linkusios pateisinti persekiotojams būdingą elgseną.

Kitose gyvenimo srityse problemiškas gali būti būtent tvirtas nusistatymas normalumo atžvilgiu. Kartu su Birmingamo universitetu (Jungtinė Karalystė) įgyvendindami projektą „Beauty Demands“, kultūros teoretikai, istorikai ir sociologai praėjusiais metais parengė grožio standartų tematikai skirtą informacinį dokumentą, kuriame mėginama įtvirtinti sampratą, kad normalumas yra vertybinė sąvoka – ji nei neutrali, nei aprašomoji. „Griežtas įtvirtinimas, kas yra estetikos požiūriu normalu, gali neigiamai paveikti moterų ir mergaičių savigarbą,“ – rašoma dokumente.

Normomis gali būti manipuliuojama

Kolektyvinis normalumo suvokimas gali kisti ir dėl tam tikrų pokyčių kalboje. Pavyzdžiui, ekstremalios politinės pažiūros gali būti diegiamos kaip visiškai normalios, terminus, kuriais apibūdinamas tų pažiūrų ekstremalumas, pakeitus švelnesniais ar kitos reikšmės žodžiais.

Kultūrinė normalizacija laikui bėgant gali vykti ir natūraliai – varlės verdančiame vandenyje principu (sakoma, kad jei varlė bus įdėta į puodą su verdančiu vandeniu, ji iššoks, jei su šaltu – vandeniui kaistant tupės, kol išvirs). Knygoje „Neteisėtas laisvalaikis“ (angl. Illegal Leisure) kalbama apie jaunimą ir laisvalaikį su narkotikais. Knygoje supažindinama su penkerius metus trukusiu tyrimu, kurį atliekant buvo gilinamasi į jaunimo santykį su narkotikais – daugiausia kanapėmis, bet taip pat LSD, amfetaminais ir ekstaziu. Pasak tyrėjų, dabar narkotikų vartojimas suvokiamas kaip laisvalaikio užsiėmimas, o ne kaip pasipriešinimas taisyklėms. Knygoje rašoma: „Naujoji narkotikų vartotojų karta nebelaikoma nei pamišėliais, nei blogiukais, nei subkultūros atstovais – jie yra eiliniai, jie – visur.“

Normalizacija kartais tampa sąmoningų pastangų manipuliuoti norma, idant pakistų požiūris, tikslu. Ko gero vienas iš geriausių to pavyzdžių susijęs su visuomenės požiūriu į žmones, turinčius mokymosi sutrikimų, rašo J. Brown.

Normalizacijos principas tokiomis aplinkybėmis išvystytas Skandinavijoje, 1959 m. Danijoje jį ėmus įgyvendinti nacionalinėje teisėje. Buvo nustatyta, kad mokymosi sutrikimų turintys vaikai turi gyventi tokiomis sąlygomis, kurios būtų kuo artimesnės įprastoms daugelio žmonių gyvenimo sąlygoms.

Reuters/Scanpix nuotr.

Dr. Bengtas Nirje – vienas iš labiausiai pasižymėjusiųjų šioje srityje. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis dėjo daug pastangų, kad mokymosi sutrikimų turintys žmonės būtų normalizuoti, mat anuomet į juos buvo žiūrima gerokai kitaip. Jo pastangos lėmė didžiulius viso pasaulio socialinės rūpybos struktūros pokyčius ir paskatino mažinti institucionalizuotos aplinkos mastą. Tai savo ruožtu iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į neįgaliuosius.

Šią mintį nusižiūrėjo ir Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau požiūrio perversmui čia prireikė kelių dešimtmečių. 1974 m. Milvokyje, Viskonsino valstijoje, įvyko antrasis Dauno sindromui skirtas kongresas. Jame kalbėjo Williamas Bronstonas, vienas iš aktyviausių Amerikos kovotojų už neįgaliųjų teises. Jis auditorijai sakė, kad į psichikos negalią turinčius žmones vis dar žiūrima kaip į „nežmonės, gyvūnus, objektus ar daržoves“. Jis pasiūlė normalizacijos pradėti siekti pakeičiant stigmatizuojančius žodžius pozityvia leksika, t. y. vietoje žodžių „jie, jiems, atsilikę, kitokie, mažuma“ ir pan. vartoti žodžius „mes, mūsų, aš, normalu, bendra, gerai, dauguma, protingas, pritaikyta“ ir t. t. Jis klausė: „Kokia turėtų būti vardų ir pavadinimų paskirtis, jei jais nesiekiama sustiprinti, išaukštinti ir normalizuoti žmonių idėjas ir lūkesčius?“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...