captcha

Jūsų klausimas priimtas

Didinant išlaidas gynybai Europoje, vidinės įtampos – realios?

Europos šalims, ypač Vokietijai, didinant gynybos išlaidas, kitose šalyse gali kilti nerimas, atsiverti istorinės žaizdos, kai kas gali įžvelgti didėjančią konkurenciją, tačiau pagrindo vidiniam konfliktui Europoje nėra. Taip LRT.lt sako politologė Rima Urbonaitė. Savo ruožtu politologas Linas Kojala pažymi, kad nors daugybė veiksnių padės išvengti tarpusavio įtampų, populistinės jėgos gali mėginti išnaudoti didėjančios karinės galios konkurencijos kortą.
Wikimedia commons nuotr.
Wikimedia commons nuotr.

Poreikis Europos šalims didinti išlaidas gynybai – nekvestionuojamas, tačiau politikos ekspertas Daliboras Rohacas sako, kad galima įžvelgti ir tamsiąją Europos karinių išlaidų didinimo pusę.

„JAV dominavimas Aljanse ir galimybė Europai savo gynybą iš esmės patikėti savo galingajai sąjungininkei suteikė vieną didelį privalumą – tai padėjo pažaboti istorinę Europos šalių konkurenciją, kuri laikas nuo laiko baigdavosi žemyno nuniokojimu.

Sausumos karas tarp Europos demokratijų tiesiogine prasme yra praktiškai neįmanomas, tačiau jei Europa atsisakytų nuostatos, kad jos saugumą užtikrina Jungtinės Valstijos, tikėtina, kad tai paskatintų tradicinę konkurenciją žemyne. Pavyzdžiui, jei Vokietija gynybai imtų skirti 2 proc. BVP, pagal karines išlaidas aplenktų Rusiją ir taptų ketvirta pagal karinę galią valstybe pasaulyje“, – aei.org rašo politologas.

Pasak jo, nėra pagrindo teigti, kad 2 proc. BVP gynybai skirianti Vokietija imtų kelti grėsmę kaimynams, tačiau beveik neabejotina, kad Vokietijos galybės augimas sukeltų dar didesnį nerimą kitoms Europos šalims, ypač toms, kurioms nepatinka jos tikras ar tariamas dominavimas Europos Sąjungoje, o tai galėtų paskatinti tas ES šalis sudaryti naujas sąjungas.

Kai kurios šalys neišsigydė istorinių žaizdų, tad įtampą gali justi

Mykolo Romerio universiteto politologė R. Urbonaitė sako, kad išsakantieji tokius argumentus bando matyti dvi medalio puses, o Vokietijos dominavimas Europoje kai kurioms kitoms šalims kelia fantominius skausmus.

„Jie atrodo besitęsiantys nuo Antrojo pasaulinio karo ir labai tragiškų jo padarinių. Vienas iš pagrindinių Europos integracinių procesų nuo XX a. vidurio klausimų visuomet buvo tai, koks vaidmuo tenka Vokietijai ir neretai integracijos stabdis buvo tam tikras konfliktas tarp Prancūzijos ir Vokietijos.

Kitaip tariant, Prancūzija niekada nenorėjo matyt stiprios Vokietijos, visuomet buvo bandoma riboti Vokietijos karines galias. Istorija reali, bet skausmai šiandieną yra fantominiai, nes puikiai suprantame, kad Europos karinės galios stiprėjimo tikslas yra atsakyti į daug realesnę ir stipresnę grėsmę, kylančią iš Rytų“, – kalba politologė.

Kaip pažymi R. Urbonaitė, ekonominis Vokietijos dominavimas taip pat daug kam nepatinka. Vieni labiausiai nepatenkintų – prancūzai.

„Pavyzdžiui, Prancūzijoje ekonominė situacija yra labai sudėtinga, tačiau paklauskite prancūzų, kaip jie reaguotų į tai, jei jiems reikėtų rimtesnės Vokietijos pagalbos, jiems tai būtų turbūt didžiausias smūgis. Manau, kad dalis gali turėti tokių įžvalgų, bet sutikime su tuo, kad Vokietijos ginklavimosi tikslas nėra dominuoti karine prasme pačioje Europoje. Gali veikti tie fantominiai skausmai, istorinės žaizdos, kai kas gali įžvelgti didėjančią konkurenciją, tačiau pagrindo konfliktui Europoje nėra, ta konkurencija, ta galia yra skirta atsverti grėsmei, kuri yra už ES ribų“, – sako pašnekovė.

Populistinės jėgos ginklavimąsi gali bandyti išnaudoti Europai nepalankia linkme

Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius L. Kojala sako, kad daugybė veiksnių lems tai, jog tarpusavio įtampų pavyks išvengti. Pirmiausia – ginklavimasis nevyksta sparčiai, tad viena kažkuri valstybė staiga netaps didžiule karine jėga.

„Vokietija dabar gynybai išleidžia apie 1,1 proc. BVP, o tai yra geras įrodymas, kad padidėjimas iki 2 proc. bus labai ilgas procesas, Vokietija didžiule karine galia netaps staiga. Dabar, akivaizdu, kariuomenė nėra stiprinama, tad jei jie staiga pradėtų skirti tuos 2 proc., prireiktų nemažai laiko, kad, prieš pradedant stiprinti savo pajėgas, pavyktų kompensuoti ankstesnių metų išlaidų stoką.

Kita vertus, kadangi tai daroma NATO formate, manau, grėsmių suvokimas yra bendras ir daugiau mažiau sutampantis. Vokietijos išlaidų didėjimas istoriškai žvelgiant galbūt galėtų kelti nerimą, tarkime, Prancūzijai, bet tas nerimas šiais laikais yra kitokio pobūdžio ir nukreiptas pirmiausia į išorines grėsmes, o ne galimą vidinį konfliktą Europoje dėl to, kad vyksta ginklavimasis“, – kalba L. Kojala.

Pasak pašnekovo, NATO formate, pirminėse ES idėjose aktyvinti bendradarbiavimą gynybos srityje, labai aiškiai pabrėžtas sferų arba nišų pasidalijimas, ką viena valstybė gali turėti ir kuo gali papildyti kitos valstybės gynybos pajėgumus. Tai, politologo manymu, užbėga už akių daugeliui problemų.

„Manau, kad gali kilti tam tikrų populistinių jėgų, ir dabar labai stipriai ryškėjančių kai kuriose Vakarų valstybėse, savo politiką grindžiančių pirmiausia tam tikros priešpriešos paieška. Bet jei link to judėtume, tuomet reikėtų kalbėti apie platesnį kontekstą – ne tik dezintegracijos, bet ir didėjančios vidinės Europos priešpriešos, byrančios ES procesus. Jei taip įvyktų, tai būtų sisteminiai lūžiai, kur gynybos išlaidos būtų tik vienas iš dėmenų.

Tačiau manau, kad dabar yra suvokiama, jog Europa dešimtmečius deramai nefinansavo gynybos, tos išlaidos yra pernelyg menkos, ir bent jau kompensacija už tuos praradimus yra būtina – tai sutarta Velso viršūnių susitikime 2014-aisiais. Pagrindo manyti, kad tų susitarimų vykdymas gali lemti vidinį tų pačių valstybių susiskaldymą, mano manymu, nėra“, – sako pašnekovas. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...