captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vašingtono požiūris keičiasi: atsuko nugarą ir A. Merkel

Panašu, kad naujam Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriui Rexui Tillersonui ir gynybos reikalų ministrui JimmuiMattisui teksianti pirmoji rimta užduotis pareikalaus visų įmanomų gebėjimų – jiems teks užsiimti padarinių likvidavimu. Kokių padarinių ir kur? Atsakymas į antrąjį klausimą – čia, Europoje.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Vis dar domina atsakymas į pirmąjį? O gi padarinių, sukeltų neįprasto JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimo apie įtakingiausių pasaulio lyderių ir valdžios institucijų trūkumus bei nesėkmes. Tai praėjusią savaitę publikavo „The Times“ ir vokiečių „Bild“, rašo „Politico“.

Panašu, kad D. Trumpas nusprendė vadovavimo Jungtinių Valstijų užsienio politikai pradžią pažymėti paties svarbiausio Vašingtono sąjungininko – NATO – kritika. Jis ėmėsi itin pigaus ir absurdiško triuko: užsipuolė vieną iš patikimiausių JAV partnerių Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, iš kitų išsiskiriančią dideliu autoritetu ir pelnytai vadinamą labiausiai gerbiama politine lydere Europoje.

Kalbant apie D. Trumpą, jam nereikėjo jokių ypatingų įžvalgų ar analitinių gebėjimų, siekiant bakstelėti pirštu į akivaizdų dalyką – į A. Merkel sprendimą į Vokietiją įsileisti šimtus tūkstančių pabėgėlių, į sprendimą, kuris kaip reikiant politine prasme pakenkė šalies valdžiai. Kitaip tariant, D. Trumpas atkreipė visų dėmesį į šį itin drąsų ir jokiais būdais ne gėdingą Vokietijos kanclerės žingsnį.

Piktdžiuga dėl A. Merkel nesėkmės – švelniai tariant, labai nedraugiškas užsienio valstybės vadovo poelgis. Dar baisiau, kai taip vaikiškai pasielgia Jungtinių Valstijų (šalies, labai smarkiai besididžiuojančios tuo, jog neretai ji vadinama „imigrantų šalimi“) vadovas.

Vos prieš kelias savaites dauguma aukščiausių Europos valstybių vadovų užtikrintai kalbėjo, kad nerimą keliantys D. Trumpo pasisakymai užsienio politikos reikalai – viso labo priešrinkiminė retorika ir nieko daugiau. Dabar jie tyli tarsi vandens į burną prisisėmę. Šie vadovai buvo priversti suvokti, kad D. Trumpo viešai reikštos abejonės NATO svarba ir nuolatiniai nuožmūs Europos Sąjungos puolimai bei akivaizdus nenoras prieštarauti Kremliui leidžia daryti bauginančią išvadą – panašu, kad Vašingtono požiūris keičiasi.

D. Trumpas eilinį kartą NATO pavadino „pasenusiu“. Ir toks epitetas garsiai nuskambėjo kaip tik tuo metu, kai Šiaurės Atlanto aljansas Lenkijoje dislokuoja naujų pajėgų ir šiuolaikinių konvencinių ginkluotės sistemų, norėdamas nuraminti ir padrąsinti savo rytinio flango nares, krūpčiojančias nuo Maskvos grasinimų. Be to, juk Rusija ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įrodė, kam gali ryžtis – belieka prisiminti Ukrainos atvejį.

D. Trumpas ir vėl gyrėsi, kad būtent jo priešrinkiminė retorika privertė NATO didžiausią dėmesį skirti ne kam kitam, o kovai su terorizmu. Iš tikrųjų situacija tokia, kad NATO kartu su Jungtinėmis Valstijomis Afganistane kovoja su terorizmo grėsme „Al Qaedos“ ir talibų pavidalu jau daugiau nei dešimt metų, be to, intensyviai prisideda prie mokymų ir pagalbos Artimųjų Rytų šalių karinėms pajėgoms, kovojančioms su „Islamo valstybe“.

D. Trumpas kažkodėl šiuos akivaizdžius faktus ignoruoja ir niekaip nesusipranta, kad toks narciziškas Jungtinių Valstijų prezidento elgesys yra mažų mažiausiai destruktyvus. Dėl šios paprastos priežasties labai sunku įsivaizduoti, jog šis žmogus gali tapti autoritetingu NATO ir Vakarų lyderiu, nors šį vaidmenį su didžiausiu malonumu seniau atliko visi be išimties JAV prezidentai, pradedant Harry S. Trumanu.

Absoliučiai jokio realaus pagrindo neturintys bandymai užsipulti pačius įtakingiausius ir svarbiausius Jungtinių Valstijų sąjungininkus jau rinkimų kampanijos metu kėlė nerimą net ir JAV užsienio politikos ekspertams iš Respublikonų partijos. Kitaip tariant, net ir politinės jėgos, kuri jį ir delegavo siekti Jungtinių Valstijų prezidento posto, nariai viešai kalbėjo, kad šis žmogus netinkamas užimti vyriausiojo šalies ginkluotųjų pajėgų vado poziciją.

D. Trumpas. SIPA/Scanpix nuotr.

Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus su trupučiu Respublikonų partijos užsienio politikos krypties formuotojai Jungtinių Valstijų sąjungininkus Europoje ir Azijoje įvardija kaip nepajudinamą tarptautinės įtakos pagrindą ir Jungtinių Valstijų prestižą. Dėl šios priežasties tokių aljansų saugojimas ir stiprinimas išlieka bene pagrindiniu ir prioritetiniu amerikiečių diplomatijos principu bei pastarųjų trijų Respublikonų administracijų pasididžiavimo šaltiniu.

JAV prezidento Ronaldo Reagano valstybės sekretorių George‘ą Shultzą amerikiečiai vadina aukščiausios prabos diplomatu, nes jam pavyko pasirūpinti, kad Jungtinės Valstijos visame pasaulyje užmegztų svarbių partnerysčių. G. Shultzas diplomatus tarptautinių santykių kontekste palygino su „sodininkais“, kurie rūpestingai puoselėja žaliuojančius sveikų aljansų ir žydinčių dvišalių partnerysčių laukus. Šiai metaforai jau daugiau nei 30 metų.

Panašu, kad naujam Jungtinių Valstijų prezidentui visa ši istorija tarsi neturi absoliučiai jokios reikšmės ar prasmės. D. Trumpas nuolat smerkia prezidentą George‘ą W. Bushą dėl jo sprendimo pradėti karą Irake. Deja, jis kažkodėl niekaip nesupranta, kad viena iš pačių naudingiausių šio karinio konflikto pamokų tiesiogiai susijusi su ryšių su kitomis valstybėmis svarba. Savo pareiškimais D. Trumpas primena įtakingus G. W. Busho administracijos veikėjus, kurie savo didybės apogėjuje 2003 metais su lengva panieka kalbėjo apie europiečius ir NATO.

Taip buvo Vašingtonui nusprendus ignoruoti NATO po Rugsėjo 11 dienos priimtą solidarumą demonstruojantį sprendimą, kai Aljanso nariai pareiškė, kad „Al Qaedos“ atakos prieš Jungtines Valstijas yra atakos, nukreiptos prieš visos Šiaurės Aljanso sąjungininkus. Tuo metu tokie JAV valdžios aparato nariai kaip gynybos reikalų ministro pavaduotojas Paulas Wolfowitzas išreiškė norą, kad Jungtinės Valstijos šiuo klausimu veiktų savarankiškai, esą NATO struktūros tik vilkintų procesą. Savaime suprantama, vėliau, kai karas užsitęsė, Jungtinėms Valstijoms prireikė pastiprinimo, ir ji kreipėsi į NATO.

G. Busho administracija prigrasino atsakomosiomis priemonėmis visoms šalims, kurios nuspręs nepritarti Vašingtono sprendimui pradėti karą Irake. Patarėja nacionalinio saugumo klausimais Condoleezza Rice, pavyzdžiui, savo draugams sakiusi, kad Baltieji rūmai „nubaus Prancūziją, ignoruos Vokietiją ir atleis Rusijai“. Kai tik chaosas ir pilietinis karas įgavo nevaldomą pagreitį, kai amerikiečių karių aukų skaičius pasiekė dešimtis tūkstančių, išleisti šimtai milijardų dolerių, o Irakas tiesiog akyse pradėjo byrėti į šipulius, šiuos žodžius visi skubiai pamiršo.

Praėjus 14 metų, naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas vėl nori atleisti rusams. Deja, ir vėl rusų nusikaltimai pernelyg rimti, todėl prieš juos užmerkti akis paprasčiausiai nevalia. Kalbant apie tarptautinius santykius, pats svarbiausias principas skamba taip – būtina priešintis didžiosioms valstybėms, puldinėjančioms ir okupuojančioms savo mažesnes kaimynes.

Dėl kol kas nesuvokiamos priežasties D. Trumpas šio principo svarbos ir esmės niekaip nesupranta arba nenori suprasti, todėl ir toliau kažkodėl jaučia pareigą ginti Vladimiro Putino reputaciją, tokiu elgesiu nemaloniai stebindamas ir gąsdindamas amerikiečių sąjungininkus ir ypač Vokietijos kanclerę A. Merkel. Ji pademonstravo neįtikėtiną politinę drąsą ir ėmėsi atsakomybės dėl sankcijų prieš Rusiją, kurios buvo tarsi šaltas dušas visai Vokietijos verslo bendruomenei.

Dėl šios priežasties pačiu kenksmingiausiu D. Trumpo pareiškimu įvardijamas jo pažadas vienodai vertinti tiek A. Merkel, tiek V. Putiną.

Naujasis JAV prezidentas jau inicijavo gana rimtą diplomatinę krizę, kurią numalšinti teks straipsnio pradžioje minėtiems R. Tillersonui ir J. Mattisui.

Jeigu įžeidimais ir kitų menkinimu grįstoje D. Trumpo diplomatijoje ir yra bent vienas šviesus aspektas, tai yra nepalanki Europos reakcija, kurią atspindi faktas, jog senasis žemynas šio skandalingais pareiškimais pagarsėjusio politiko nemėgsta. D. Trumpo Europoje laukia nelengvų užduočių, pradedant nuo jo keisto prisirišimo prie marginalių populistinių judėjimų ir baigiant keistais teiginiais apie A. Merkel.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...