captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Putinas pasiryžęs ryžtingam žaidimui su JAV ir tai jau įrodė

Per 25 metus nuo Šaltojo karo pabaigos JAV ir Rusijos santykiai dažnai pasižymėjo gilių nuoskaudų, klaidingų įsitikinimų ir nusivylimų gausa. Patyriau šių negandų savo kailiu šiuo įtemptu laikotarpiu, kai dirbau diplomato darbą Maskvoje, Rusijai mėginant rasti save, laviruojant tarp lūkesčių ir engimo Boriso Jelcino prezidentavimo laikotarpiu, o vėliau vyraujant griežtos kontrolės ir primityvių Rusijos prezidento Vladimiro Putino ambicijų atmosferai, rašo Williamas J. Burnsas, Carnegie tarptautinės taikos fondo prezidentas, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Patyriau šių negandų ir Vašingtone, dirbdamas respublikonų ir demokratų administracijoje.

Abi šalys turėjo begalę iliuzijų: JAV blaškėsi tarp svajonių dėl partneriškų santykių su Maskva ir atsainaus požiūrio į šią šalį kaip į niūrią regioninę galiūnę, nugrimzdusią į ilgai trunkantį nuosmukį. Rusija, kuri iš pradžių tikėjosi strateginės partnerystės su JAV, galiausiai ėmėsi mėginimų padaryti galą dabartinei tarptautinei santvarkai, pagal kurią JAV skyrė Rusijai pavaldinės vaidmenį.

Realybė vis tik tokia, kad netolimoje ateityje amerikiečių santykiai su rusais ir toliau liks paremti konkurencija, o kartais netgi ir labiau primins priešiškus. Visų pirma tokia niūri perspektyva grįsta esminiais šių šalių pasaulėžiūros skirtumais – rusai ir amerikiečiai skirtingai mato vieni kitų vaidmenis pasaulyje.

Vilioja galimybė manyti, kad tvirti dviejų lyderių santykiai gali likviduoti atskirtį tarp valstybių, o derybų menas gali tapti protingos politikos pagrindu. Be to, būtų kvaila manyti, kad itin didelį nerimą keliantis Rusijos kišimasis į JAV rinkimus galėtų ir turėtų būti pamirštas, nors ši tema, be jokios abejonės, itin nepatogi.

Agresyvaus V. Putino kišimosi kaip ir iš esmės jo vykdomos užsienio politikos pagrindas – du motyvuojantys veiksniai. Pirmasis – įsitikinimas, kad patikimesnis būdas atkurti Rusijos kaip didingos galios statusą – tai būtinybė sugriauti pasaulinę tvarką, kuriai diriguoja JAV. V. Putinas pageidauja, kad Rusija nebūtų varžoma Vakarų vertybių ir institutų, nes tada ji galėtų laisvai veikti savosios įtakos zonos viduje.

Antrasis veiksnys glaudžiai susijęs su pirmuoju. V. Putino sistemos – represinės kontrolės įrankių – legitimumas priklauso nuo išorinių grėsmių buvimo. Kai naftos kainos buvo aukštos, jis stiprino socialinį susitarimą su šalies gyventojais pasitelkdamas pragyvenimo lygio didinimą.

Tai pats mačiau Maskvoje, kai prieš dešimtmetį ėjau diplomato pareigas. Tuo metu Rusijoje užtikrintai augo vartojimo rodikliai ir formavosi vidurinė klasė. Deja, V. Putinas šio kozirio neteko, kai naftos kainos pasaulyje smuko, o Vakarai ėmėsi sankcijų prieš Rusiją ir jos žaliavų prekyba paremtą ekonomiką. Šioje šalyje reformoms įgyvendinti trukdo politinės kontrolės imperatyvas ir korupcija.

Užkietėjęs realistas V. Putinas suvokia sąlyginį Rusijos silpnumą, bet pageidauja reguliariai demonstruoti, kad net ir silpstančios galios pajėgios padaryti ne ką mažiau žalos nei klestinčios valstybės. Be to, jis mato aplink save daugybę taikinių.

Nors jis ir negali nesudėtingai sustiprinti Rusijos, vis tik jis gali šiek tiek nusilpninti JAV pasitelkdamas jam būdingą taktinį lankstumą ir pasirengimą aršiam žaidimui bei rizikoms. Jei jis negali pasiekti prorusiškos valdžios suformavimo Kijeve tikslo, jis gali užgrobti Krymą ir žengti dar vieną žingsnį, paversdamas Ukrainą neveiksnia.

Jei jis negali leisti režimo pasikeitimo Sirijoje, jis gali pademonstruoti ten karinę Rusijos galią, nusilpninti Vakarų pozicijas ir išsaugoti Sirijos prezidento Basharo al Assado režimą ant Alepo griuvėsių. Jei jis negali tiesiogiai įbauginti Europos Sąjungos (ES), jis gali daryti jai poveikį, remdamas nacionalistinius judėjimus ES šalyse narėse ir išnaudodamas migracijos bangą, kuriai iš dalies įtakos turėjo ir jo žiaurumas. Vis tik pasitaikius progai jis atskleidžia Vakarų demokratijų veidmainiškumą ir neįgalumą, naikindamas ribas tarp faktų ir pramanų.

Reuters/Scanpix nuotr.

Ką gi daryti tokioje situacijoje? Rusija vis dar pernelyg didelė, išdidi ir įtakinga, todėl ignoruoti jos nepavyks. Maža to, ši valstybė – vienintelė branduolinė galia, savo pajėgumu prilygstanti JAV. Rusija išlieka svarbia problemų sprendimo dalyve, pradedant Arktimi ir baigiant Iranu bei Šiaurės Korėja.

Iš pradžių būtina susitelkti į svarbius aspektus ir tik tada imtis mėginimų siekti pageidaujamų tikslų. Pirmasis žingsnis – išsaugoti ir reikalui esant sustiprinti priemones, kurių kadenciją baigiančio JAV prezidento Baracko Obamos administracija ėmėsi reaguodama į Rusijos įvykdytas kibernetines atakas. Rusija metė iššūkį mūsų demokratinei sistemai, o artimiausiu kovos lauku taps ES rinkimų landšaftas 2017 m.

Antrasis žingsnis – įtikinti JAV sąjungininkus ES dėl JAV ištikimybės NATO principams. JAV politikai pataria vienas kitam „nepamiršti apie savo bazę“ ir būtent šis principas turi tapti JAV politikos dėl Rusijos pagrindu. JAV sąjungininkės – tai toli gražu nėra akmuo amerikiečiams po kaklu, o galingas ir vertingas aktyvas, JAV suteikiantis papildomos stiprybės.

Trečiasis žingsnis – aktyvus dalyvavimas sprendžiant Ukrainos klausimą, nes šios šalies likimas artimiausioje ateityje turės įtakos visos Europos ir Rusijos likimui. Neturėtų būti orientuojamasi į Ukrainos galimą stojimą į NATO ar ES – šie tikslai dar labai tolimi. Derėtų orientuotis į pastangas padėti Ukrainos lyderiams sukurti efektyvią politinę sistemą, kuriai taip aršiai priešinasi Rusija.

Galiausiai svarbu itin apdairiai vertinti iš pirmo žvilgsnio patrauklias idėjas, pavyzdžiui, karą su islamiškuoju ekstremizmu ar bendrus mėginimus „sulaikyti“ Kiniją.

Kruvina Rusijos kampanija Sirijoje pavertė teroristinį pavojų kur kas rimtesniu ir, nepaisant jau ilgus metus egzistuojančio nerimo dėl Kinijos galios augimo, V. Putinas nenori aukoti savo santykių su Pekinu.

AFP/Scanpix nuotr.

Supratau, kad JAV turi kur kas daugiau privalumų žaidime su V. Putinu. Jei amerikiečiai šį žaidimą vykdys nuosekliai, neabejodami savo stipriosiomis pusėmis ir neatsiprašinėdami dėl savo vertybių, galiausiai turės galimybę džiaugtis stabilesniais santykiais be jokių iliuzijų.

Teksto autorius – Williamas J. Burnsas, Carnegie tarptautinės taikos fondo prezidentas, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas, 2005-2008 m. ėjęs JAV ambasadoriaus Maskvoje pareigas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...