captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl V. Putino Rusijoje nebus garsiai kalbama apie 1917-ųjų revoliuciją

Autokratinis Rusijos vadovas garbina SSRS, tačiau jam siaubą kelia toks maištas, po kurio buvo įkurta Sovietų Sąjunga, žurnale „The Spectator“ teigia britų istorikas ir žurnalistas Owenas Matthewsas.
Scanpix/Reuters nuotr.
Scanpix/Reuters nuotr.

Kaip švęsti 1917 m. Rusijos revoliucijos šimtmetį? Rusijos gyventojai labai nevienareikšmiškai vertina tų audringų metų palikimą. Nedaugelis likusių Rusijos liberalų prisimena, kad 1917 m. vasarį nuvertus carą suklestėjo meninis avangardas, feminizmas, liberaliosios vertybės ir demokratija. Antra vertus, Vladimiro Putino rėmėjai per daugelį metų valstybinės televizijos buvo įtikinti, kad liaudies revoliucijos savaime yra pavojingos ir kad jas paprastai organizuoja tamsios užsienio jėgos. Ar tai būtų Maidano aikštė Kijeve 2013 m., Tahriro aikštė Kaire 2011 m., ar Rūmų aikštė Petrograde 1917 m., pati mintis, kad žmonės gali paimti valdžią į savo rankas, anot O. Matthewso, yra visiškai nepriimtina Kremliaus ideologams.

Todėl V. Putinas nevienareikšmiškai vertina bolševikus į valdžią atvedusio perversmo jubiliejų. Jis garbina Sovietų Sąjungą, tačiau jam siaubą kelia maištas, po kurio ir buvo įkurta ta valstybė. Pastaraisiais metais Kremlius naudojasi įvairiais Rusijos istorijos epizodais, kad patvirtintų V. Putino valdžios teisėtumą: imta statyti paminklus Kijevo kunigaikščiui Vladimirui bei Ivanui Rūsčiajam ir perrašinėti istoriją, siekiant Josifą Staliną pavaizduoti kaip didvyrišką karo vadą. Tačiau revoliucijos atžvilgiu nėra jokios oficialios pozicijos. Konservatyvus ikirevoliucinio laikotarpio ministras pirmininkas Piotras Stolypinas turbūt yra vienas iš tų žmonių, kuris oficialiai pripažįstamas kaip to laikotarpio išskirtinė asmenybė. Per vienos Rusijos televizijos surengtą balsavimą telefonu 2008 m. P. Stolypinas buvo išrinktas iškiliausiu rusu istorijoje (iš tiesų apklausa buvo suklastota, nes vėliau paaiškėjo, kad J. Stalinas gavo daugiau balsų).

O. Matthewso teigimu, kaip ir P. Stolypinas, V. Putinas yra tikras Rusijos imperialistas, kuris mano, kad kitokios nuomonės nedera toleruoti. V. Putinas yra aiškiai leidęs suprasti, kad valstybę sugriovusius bolševikus jis vertina kaip pavojingus išdavikus. Vladimiras Leninas ir jo profesionalūs revoliucionieriai „išdavė nacionalinius Rusijos interesus“, teigė jis 2015 m. jauniems aktyvistams kasmečiame Kremliaus organizuojamame nacionaliniame jaunimo forume prie Seligero ežero. Pasak jo, bolševikai siekė tėvynės pralaimėjimo, o tuo metu didvyriški rusų kareiviai ir karininkai liejo kraują Pirmojo pasaulinio karo frontuose.

Atėjus lapkričio 7 d., kai bus minima Revoliucijos diena, Kremlius, be jokios abejonės, surengs įspūdingą karinį paradą Raudonojoje aikštėje. Tačiau greičiausiai tas renginys nebus pirmosios „spalvotosios“ revoliucijos iškilmingas paminėjimas, mano britų istorikas. Kremlius minės kitą jubiliejų – garsųjį Spalio revoliucijos 24-ųjų metinių paradą, kurį J. Stalinas priėmė 1941 m. lapkričio 7 d. ir per kurį sovietų kariuomenės daliniai tiesiai iš Raudonosios aikštės išėjo į frontą.

Iniciatyvos prisiminti sudėtingą revoliucijos palikimą ėmėsi Rusijos liberalai. „1917 m. buvo svarbiausi metai Rusijos istorijoje, – teigė vienas iš nepriklausomo televizijos kanalo „Dožd TV“ įkūrėjų Michailas Zygaris. – Tada Rusija pirmą kartą turėjo galimybę tapti demokratine respublika. Tai buvo Rusijos kultūros ir pilietinės visuomenės suklestėjimo metas.“

Norėdamas atkurti tai, kas vyko prieš šimtą metų, M. Zygaris inicijavo „1917 m. projektą“, kurį įgyvendinant socialiniame tinkle „Facebook“ kasdien skelbiamos ištraukos iš to meto laiškų, dienoraščių ir liudininkų pasakojimų.

Garsusis revoliucionierius Levas Trockis pakeliui iš Madrido į Barseloną, iš kurios ruošėsi laivu plaukti į Niujorką, rašė: „Peizažas – nuostabus. Žaliuojantys daržai – gruodžio mėnesį!“ Poetas Aleksandras Blokas svarstė: „Gyvenimas yra kvailas, nemalonus, sunkus, nemielas. Pasitaiko dienų, kai ne viskas taip jau blogai, tačiau dažniausiai viskas pakrikę, nedarnu ir lėkšta.“ Tapytoja Nadežda Udalcova pristatė savo naujausią kubistinį natiurmortą. Interneto pokalbiuose net Grigorijus Rasputinas yra prikeltas iš mirusiųjų.

Įrašai socialiniame tinkle „Facebook“ galbūt ir atrodo šmaikštūs, tačiau „1917 m. projekto“ idėja yra labai rimta. Prieš šimtą metų Rusija buvo ne tik politinių pervartų, bet ir socialinių bei meninių eksperimentų lopšys, vieta, kur susiformavo daugelis XX a. idėjų. Per „1917 m. projekto“ pristatymą lapkričio mėnesį jauni aktoriai vaikštinėjo tarp svečių ir šnabždėjo arba garsiai deklamavo to laikotarpio radikalių genijų – pavyzdžiui, moterų teisių pirmeivės Aleksandros Kolontaj ir poeto futuristo Vladimiro Majakovskio – žodžius. Nuostabus ir daugiabriaunis S. Diagilevo, A. Čechovo, K. Stanislavskio, K. Malevičiaus, V. Kandinskio, V. Nižinskio, A. Rodčenkos ir kitų revoliucinės kartos atstovų talentas yra tarsi nebylus priekaištas nykiai, konservatyviai ir sąstingio apimtai šiandienos Rusijai.

Anot britų istoriko O. Matthewso, V. Putino Rusija daug kuo primena tą šalį, kurią būtų sukūrę baltagvardiečiai, jei Rusijos pilietiniame kare būtų nugalėję jie, o ne raudonieji. V. Putino socialinis konservatizmas, rusų stačiatikių cerkvės panaudojimas siekiant įtvirtinti savo valdžią ir kitokios nuomonės netoleravimas – tai atnaujinta carizmo laikų triados „autokratija, stačiatikybė ir tautiškumas“ versija. Nuvertęs Komunistų partijos valdžią Borisas Jelcinas galbūt ir suardė revoliucijos pamatus. Tačiau būtent V. Putinas istorijos ratą atsuko į praėjusio amžiaus pradžią. V. Putinas atkūrė Šventąją Rusiją – visuomenę, kurioje šalies vadovas ir bažnyčia yra vieningi, kur kitokia nuomonė yra išdavystė ir kur slaptoji policija mėgina kontroliuoti menkiausias visuomenės nepasitenkinimo apraiškas.

Tad nieko neturėtų stebinti, kad oficialioji Rusija vengs šlovinti 1917 m. Ir ne tik dėl baimės taip paskatinti maištą ir protestą. Prieš šimtą metų Rusijos avangardas išsiskyrė didžiausia vaizduotės ir talento koncentracija pasaulyje. O šiandienos Rusija yra apimta nostalgijos prarastai sovietinei praeičiai. V. Putino vieningos, paklusnios ir dievobaimingos tautos vizijoje nėra vietos nei revoliucijai, nei radikalizmui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...