captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar istorija nustos kartotis, jei vokiečiai išpirks daugiau „Mein Kampf“?

Klasika nemiršta. Praėjus septyniasdešimčiai metų po to, kai Adolfo Hitlerio autobiografinis veikalas „Mein Kampf“ Vokietijoje buvo teisėtai išleistas paskutinįkart, šlovė grįžo. „Mein Kampf“ – vėl bestselerių sąrašuose. Parduota 85 tūkst. nacionalistinių ir antisemitinių išvedžiojimų rinkinio egzempliorių. Netrukus pasirodys ir dar vienas, jau šeštasis leidimas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Mein Gott! Kas po galais vokiečiams nutiko, klausimu savo komentarą pradeda britų „The Telegraph“ apžvalgininkė Juliet Samuel.

Tiesą sakant, nieko baisaus, čia pat į savo klausimą ir atsako. Jie įsismaginę graibsto plačiai anotuotą leidinį, kurį, įskaitant visus paaiškinimus, sudaro 2 tūkst. puslapių, tačiau kažin ar tarp pirkėjų labai jau daug neonacių ekstremistų. Labiau tikėtina, kad juo savo išteklius papildo mokyklos, universitetai, bibliotekos ir eiliniai vokiečiai, kurių bene vienintelis su šia knyga susijęs interesas – išsamiau susipažinti su šiuo svarbiu istoriniu dokumentu, kurio įsigyti knygyne iki šiol nebuvo įmanoma.

Bandymas juokauti – sveikatos požymis, tik nereikia persistengti

Nenuostabu, kad A. Hitleris vis dar sutraukia minias. Ir ne tik Vokietijoje. Daugelyje Vakarų valstybių nacizmo žvaigždė neblėsta iki šiol. Pavyzdžiui, A. Hitlerį britai tebelinksniuoja skaldydami juokelius, o, amerikiečių įsitikinimu, svastika suteikia aštresnį efektą – Holivudo filmuose ji tarsi neatsiejama paskutinio niekšo įvaizdžio dalis.

Kaltės jausmo iki šiolei kamuojama Vokietija pajuokauti šia tema drįso tik visai neseniai. 2015 m. pagal satyrinį Timuro Vermeso romaną „Jis ir vėl čia“ (vok. Er ist wieder da) sukurtas filmas. Pirmasis tokio masto, bet visai sėkmingas bandymas. Filme pasakojama, kaip kartą A. Hitleris nubunda šiuolaikiniame Berlyne ir nelieka nepastebėtas. A. Hitleris filme „sužiba“ išmone, susijusia su meilės reikalais, ir jam pasiūloma parašyti meilės patarimų knygą „Mano kova su žmona“.

Tačiau filmo pabaiga nejuokinga – žiūrovui leidžiama suprasti apie pragaištingą moralinį žmonių nenuovokumo poveikį. Vokiečiai gal ir bando pasijuokti iš Adolfo, bet tas juokas kol kas dar gerokai pridusęs.

Gal ir gerai. Pagarbą praeities žiaurumams, ko gero, verta išsaugoti – kai ji išblės, jos nebeatgaivinsi. J. Samuel prisimena, kaip kartą su klase važiavo į Elzasą Prancūzijoje aplankyti vienintelės Prancūzijos žemėje kada nors veikusios – Štruthofo – koncentracijos stovyklos. Pasak moters, stovyklą jie išvaikščiojo tylomis, juolab kad pusę grupės sudarė žydai. Ji teigia prisimenanti buvusi apstulbusi, kai tuo pat metu stovyklą apžiūrinėję prancūzų vaikai elgėsi visai kitaip – fotografavosi apsimesdami negyvi ant metalinių neštuvų, kuriais lavonai buvo įstumiami į krosnį, ir kvatojo. Autorė teigia negalinti įsivaizduoti vokietės mokytojos, kuri toleruotų tokio pobūdžio linksmybes.

Reuters/Scanpix nuotr.

Skirtingas istorijos paralelių vertinimas

Vis dėlto, jei pagarba tampa perdėta, irgi nėra gerai, teigia J. Samuel. Pagal Vokietijos įstatymus propaguoti nacizmą yra draudžiama ir tai nieko nestebina. Tačiau nuolat atsiranda tvirtinančių, kad nacizmą ir holokaustą lyginti su bet kokiu kitu politiniu judėjimu ar režimo nusikaltimais yra nemoralu. Jų įsitikinimu, nacių vykdytas holokaustas yra su niekuo nepalyginamas.

J. Samuel nuomone, žydų holokaustas vertintinas taip pat, kaip ir bet kurios kitos masinės žmonių žudynės, kurių per istoriją būta daug. „Mein Kampf“, jos teigimu, suteikia galimybę ne tik geriau pažinti A. Hitlerį, bet ir suvokti tam tikrus istorinius momentus, suprasti, kokia gaivališka jėga į save įtraukia kaltųjų paieškos, žiaurumas, rasizmas, tautinių idealų nostalgija ir paranojiškas savęs matymas nuskriaustojo vaidmenyje. Gerais ketinimais grįstos istorijos paralelių paieškos neturėtų būti tapatinamos su šventvagyste.

Kitoje debatų stalo pusėje – praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio įvykiais pernelyg mėgstantys paspekuliuoti veikėjai. Nei pernelyg įsigilinę į faktus, nei apskritai gerai suprasdami, ką kalba, jie tvirtins, kad žydų holokaustas yra tas pats, ką dabar Izraelis išdarinėja Gazoje. Autorės nuomone, šie žmonės yra, švelniai tariant, nesuinteresuoti pasimokyti iš istorijos.

Vokiečiai tarsi įsprausti į rėmus

2016-ieji buvo neramūs. Tikrai yra ką aptarti ir prie alaus bokalo, ir vilkint vakarinę eilutę. Trumpo triumfas? Kvepia ketvirtuoju dešimtmečiu. „Brexit“? Tik nereikia ir vėl apie karą. Le Pen? Hitleris su aukštakulniais. Žmonės tiesiog apsėsti nacių, nacionalizmo ir visų tų dalykų. Akimirksniu Vakarų inteligentija nustojo tikėti, kad istorijos plokštelė baigta, ir dabar yra įsitikinusi, kad adata užstrigo.

Anot J. Samuel, niekur kitur žmonės taip nebijo, kad istorija pasikartos, kaip Vokietijoje, kur nuodėmių išpirkimas tapo veik pagrindine politikos varomąja jėga. Jaudinantis Vokietijos indėlis į NATO, niekaip negalinčios įsivažiuoti žvalgybos tarnybos, daugiau kaip milijono pabėgėlių priėmimas, užmojis atverti sienas ir net pats euro projektas – visa tai tam, kad pagaliau pavyktų padarytas klaidas surinkti į vieną krūvą, neutralizuoti ir gauti išrišimą. Štai Britanijoje ir Lenkijoje tautinė valstybė suvokiama kaip laisvės idealo simbolis ir garantas, o Vokietijoje vyrauja nuostata, kad tautinė valstybė – tai fašistinio teroro instrumentas. Angelos Merkel ir jos bičiulių supratimu, kuo didesnė grėsmė liberalizmui, tuo nelanksčiau ir dogmatiškiau reikia jį ginti.

Reuters/Scanpix nuotr.

Vis dėlto, kaip pastebi autorė, kad ir kaip būtų ginamas liberalizmas, ištrinti seniai padarytų nusikaltimų vis tiek nepavyks. Europa apskritai turėjo užkirsti kelią A. Hitleriui patekti į valdžią. Ar dėl to šiandien modernioje Europoje ES ir jos lyderiai turi laikytis dantimis įsikibę integralizmo dogmų ir visaip vengti plėtros ir permainų? Grįžtant prie ketvirtojo dešimtmečio, pažymėtina, kad tuomet Vokietija generavo milijonus pabėgėlių. Ar dėl to šiandien masinis pabėgėlių priėmimas laikytinas tokio kilnumo aktu, kad nereikia nei nustatinėti ribų, nei kruopščiai planuoti? Žinoma, kad ne.

Pagirtina, kad vokiečiai taip uoliai domisi „Mein Kampf“. Tačiau kaltė nėra tvirtas visuomenės telkimo pagrindas, o jos išpirkimas negali būti visaapimantis politikos tikslas. Mokytis iš praeities yra viena. Būti jos apakintiems – visai kas kita.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...