captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tolimųjų Rytų ekspertas: Šiaurės Korėja šantažuoja pasaulį

Nepaisant grėsmingos Šiaurės Korėjos retorikos, tikimybė, kad Korėjos pusiasalyje kils karas, yra labai nedidelė, sako Tolimųjų Rytų ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Nepaisant grėsmingos Šiaurės Korėjos retorikos, tikimybė, kad Korėjos pusiasalyje kils karas, yra labai nedidelė, sako Tolimųjų Rytų ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas.

Jei karinis konfliktas įvyktų, jis pasibaigtų Pietų Korėjos ir sąjungininkų pergale, tačiau patirti nuostoliai būtų didžiuliai, interviu naujienų agentūrai ELTA teigė K. Andrijauskas. Tikimybė, kad tokiame konflikte galėtų tekti dalyvauti ir Lietuvos kariams, pasak jo, – minimali, kadangi konflikte dalyvaujančios šalys greičiausiai stengtųsi jį kuo labiau lokalizuoti, kad karas netaptų globaliu.

Ko siekia Šiaurės Korėja savo grėsminga retorika? Kiek reali tikimybė, kad jie tikrai įvykdys savo grasinimus ir imsis karinių veiksmų? O gal, kaip teigia kiti, tai tik rėksmingos kalbos ir karo grėsmės nėra?

Pirmiausia nedarykime klaidos manydami, kad Pchenjano režimas yra kvailas ar neracionalus. Priešingai, jie ne pirmą kartą daro tai, ką moka geriausiai, t.y. aktyviai šantažuoja tarptautinę bendruomenę, grasindami savo kariniu-branduoliniu potencialu. Jeigu šantažas pavykdavo anksčiau, kodėl neturėtų dabar?

Pažymėtina, kad visose Šiaurės Rytų Azijos regiono valstybėse, taip pat JAV ir Rusijoje per pastaruosius pusantrų metų vienaip ar kitaip pasikeitė valdžia ar atskiri jos elementai. Pchenjanas tokiu būdu primena, kad ir naujoms administracijoms teks sugyventi su juo ir jo užgaidomis.

Šiaurės Korėja savo retorika iš esmės siekia dviejų tikslų. Pirmasis – įtikinti tarptautinę bendruomenę ir ypač JAV tuo, kad karinė intervencija į šią šalį būtų per daug brangi, nes šalis turi pakankamas karines galimybes sukelti didelių nuostolių užpuolikams ir ryžto jas įgyvendinti. Atrodo, kad Šiaurės Korėja gerai išmoko pamoką apie tai, kas atsitinka su JAV priešiškais režimais, kai jie atsisako masinio naikinimo ginklų programų: prisiminkime Iraką ir Libiją.

Antrasis tikslas išties banalus – reikalaujama pinigų ir maisto, skirto, kita vertus, ne visai populiacijai, o tik didžiuliam saugumo ir kariuomenės aparatui išmaitinti.

Apibendrinant, esu linkęs tikėti, kad realios karo grėsmės nėra su sąlyga, kad Kim Jong Unas iš tikrųjų kontroliuoja padėtį šalyje ir nėra kvailesnis už savo velionį tėvą. Kadangi iš Šiaurės Korėjos vidaus patikimų žinių beveik neturime, neišvengiamai tenka spekuliuoti.

O kiek reali branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė konflikte?

Tarptautinėje bendruomenėje iš esmės sutariama, kad Pchenjanas dar nėra išplėtojęs branduolinio ginklo gabenimo technologijų, tad iš Šiaurės Korėjos pusės branduolinio ginklo panaudojimo galimybė yra mažai tikėtina. Branduolinio ginklo prieš Šiaurės Korėją panaudojimo tikimybė irgi menka, turint omenyje, kad Pietų Korėja ir Japonija jo neturi, o amerikiečiai vargu ar ryžtųsi padaryti tai dar kartą tame pačiame pasaulio regione ir dar taip arti Kinijos.

Užsienio žiniasklaidoje pasirodo teorijų, kad naujasis šalies lyderis dar nesugebėjo sėkmingai įsitvirtinti savo poste ir grėsminga retorika tiesiog nori parodyti, kad yra ne prastesnis už savo tėvą. Ką manote apie tokias teorijas?

Į tokias teorijas vertėtų atsižvelgti rimtai dėl kelių priežasčių. Iš pabėgėlių žinome, kad režimas nėra toks vienalytis, koks nori atrodyti, ir Kim Jong Unui veikiausiai tenka improvizuoti kovoje dėl valdžios su skirtingomis frakcijomis, ypač kariuomene.

Be to, turint omenyje šalies dinastinę valdžios perdavimo specifiką, asmenybės kulto svarbą bei konfucianizmo kultūrinį paveldą besąlygiškas sekimas tėvo ir senelio pavyzdžiu Kim Jong Unui yra tiesiausias kelias į įsitvirtinimą valdžioje.

Užsienio valstybės, nepaisydamos raginimų, neskuba evakuoti savo diplomatų iš Šiaurės Korėjos. Kodėl taip elgiamasi? Kas turėtų nutikti, kad situacija pasikeistų?

Pchenjane dirbantys užsienio diplomatai yra patyrę specialistai, matantys padėtį sostinėje ir galintys ją palyginti su praeities precedentais. Iš tiesų ir tarptautinė žiniasklaida mirga pastebėjimais, kad, nepaisant karingos retorikos, gyvenimas šiomis dienomis Pchenjane teka įprasta, kiek tai įmanoma Šiaurės Korėjoje, vaga.

Tokioje šalyje kaip Šiaurės Korėja pasirengimas rimtam karui būtų tikrai matomas visur kur. Būtent jo požymių ir reiktų, kad užsienio valstybių diplomatinės tarnybos atšauktų savo pasiuntinius.

Ar galėtumėte įsivaizduoti aplinkybes, kad realių karinių veiksmų pirmoji imtųsi Pietų Korėja? Kokios aplinkybės turėtų susiklostyti, kad taip atsitiktų?

Galėčiau, bet nenorėčiau, mat Pietų Korėja pirmoji pultų tik tokiu atveju, jei siektų preventyviai užkirsti kelią jau tikrai neabejotinam Šiaurės antpuoliui ar branduoliniam smūgiui.

Jokiu kitu atveju Pietūs pirmieji nepultų, nes tai iškart sukeltų tūkstančių tonų sprogmenų „lietų“ šalia demilitarizuotos zonos esančiuose didmiesčiuose, tarp kurių yra ir Seulas – šalies sostinė.

Jei vis dėlto karas kiltų, kokią prognozuotumėte jo eigą ir baigtį? Ar jis tęstųsi ilgai?

Jis nesitęstų ilgai, jeigu tarptautinei bendruomenei pavyktų įtikinti Kiniją, kad Šiaurės Korėjos režimo žlugimas nereikš karinių amerikiečių pajėgų dislokacijos Šiaurėje, t.y. prie pat savo sienos. Kinijos nesikišimo atveju konfliktas baigtųsi palyginti greitai Seulo ir jo sąjungininkų pergale.

Vis dėlto Pietų Korėjai veikiausiai taip pat tektų patirti didžiulių nuostolių. Šiaurės Korėjos kariuomenė žmonių skaičiumi yra itin didelė, į Pietų miestus nukreiptas artilerijos skaičius – taip pat įspūdingas. Be to, Pchenjanas turi turtingą diversijų ir teroro aktų vykdymo patirtį.

Jeigu Kinija dėl kokių nors priežasčių vis dėlto nuspręstų įsikišti į konfliktą Šiaurės pusėje, iki globalaus karo beliktų žingsnis, tačiau tokios priežastys turėtų būti labai rimtos, daug rimtesnės negu galėtume įžvelgti dabar.

Jei vis dėlto karas kiltų, kokia tikimybė, kad kaip NATO narei kariniuose veiksmuose vienokia ar kitokia forma teks dalyvauti ir Lietuvai?

Tokią tikimybę laikyčiau minimalia. Šiaurės Korėja – ne Afganistanas. Net ir didžiausios pasaulio valstybės labai rimtai svarstytų, ar verta įsitraukti į konfliktą, o ką jau kalbėti apie mažuosius tarptautinės sistemos narius kaip Lietuva.

NATO kaip karinio aljanso įsikišimas taptų rimta prielaida globaliam karui, todėl suinteresuotos šalys, kiek tai būtų įmanoma, stengtųsi konfliktą lokalizuoti regione.

Šiuo metu esate Kinijoje. Ar šios šalies žiniasklaidoje, visuomenėje daug kalbama apie galimą konfliktą? Jei karas vis dėlto kiltų, kurią pusę palaikytų Kinija?

Vakaruose, o kartu ir Lietuvoje, gajus požiūris, kad Pekinas potencialiame konflikte neabejotinai palaikytų Pchenjaną. Tačiau realybė – gerokai sudėtingesnė.

Bendroji Kinijos užsienio politika remiasi pragmatiškai formuluojamu taikos tiek regione, tiek ir pasaulyje siekiu, kadangi dabartinė globali ekonominė ir politinė santvarka šiaip jau neblogai tenkina Pekino interesus. Kitaip tariant, konfliktų, juolab savo pačių pašonėje, kinams tikrai nereikia.

Kita vertus, abi valstybes dar nuo 1961 m. sieja karinio aljanso sutartis, kuriai dalis Kinijos ginkluotųjų pajėgų atstovų, ypač pagyvenusių, jaučia nostalgišką pasišventimą. Nereikėtų pamiršti ir to, kad Korėja Kinijai yra ypač svarbi saugumo prasme – visi modernaus laikotarpio kariniai įsiveržimai į šalį vyko būtent per Korėjos pusiasalį ar šalia jo.

Vis dėlto galima teigti, kad Kinijai neatsakingas ir avantiūriškas Šiaurės Korėjos elgesys išties įgriso. Pekinas jau ne kartą buvo priverstas tarptautinėje arenoje jaustis nepatogiai dėl to, kad nesugebėjo paveikti Pchenjano veiksmų, o ir pati draugystė su tokiu režimu neprideda jam daug prestižo. Iš patikimų šaltinių teko girdėti, kad aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose pasigirsta raginimų patiems kinams kariniu būdu išspręsti Šiaurės problemą.

Apibendrinant, konflikto atveju statyčiau už Kinijos nesikišimo variantą su sąlyga, kad Pchenjano priešininkai suteiks Pekinui tam tikrų garantijų dėl šalies ateities.

Ar matote galimybių taikiam konflikto išsprendimui ir šalių susivienijimui, galbūt panašiam kaip Vokietijos?

Šie du atvejai dėl suprantamų priežasčių dažnai lyginami tarpusavyje, tačiau po panašiomis aplinkybėmis slypi labai skirtingas kontekstas.

Nepaisant Rytų Vokietijos atsilikimo nuo savo kaimynės Vakaruose Berlyno sienos griūties metu, abi valstybės buvo pramoninės, modernios visuomenės, kurių gyventojai, nepaisant propagandos dešimtmečių, suvokė save kaip tą pačią tautą, dirbtinai išskirtą išorės jėgų.

Šiaurinėje Korėjos pusiasalio pusėje, kita vertus, ideologinė indoktrinacija nebuvo įgyvendinama išorės okupantų. Čia pačios šalies viduje susiformavo specifinė ideologija su asmenybės kulto, šovinizmo ir net rasizmo elementais. Dėl to Šiaurės Korėja tebėra iš esmės totalitarinė, itin uždara valstybė, kuri kone visą likusį pasaulį traktuoja kaip išsigimėlius, o savo kaimynus Pietuose – dar ir kaip išdavikus.

Maža to, dabartinis socioekonominis skirtumas tarp šalių yra sunkiai išmatuojamas. Šiaurės Korėja, nors ir industrializuota dar Šaltojo karo metais, jam pasibaigus gyvena nuolatinėje bado grėsmėje. Tuo tarpu Pietų Korėja yra postindustrinė, postmoderni visuomenė, pagal kai kuriuos plėtros rodiklius – išsilavinimą, interneto skvarbą ir pan. – pirmaujanti planetoje.

Taigi susivienijimas būtų nepalyginamai skausmingesnis abiem pusėms negu Vokietijos atveju. Neverta pamiršti ir to, kad pagrindine jo prielaida tebelieka Šiaurės Korėjos režimo žlugimas, o pastarasis jau yra įrodęs, kad vardan išgyvenimo jam nėra svarbūs net milijonai savo pavaldinių gyvybių.

Ar patys Pietų korėjiečiai nori, kad šalis būtų suvienyta?

Negaliu atsakyti už pačius korėjiečius, tačiau, kiek man žinoma, apklausos rodo nuosekliai mažėjantį pritarimą susivienijimui, ypač tarp jaunimo. Tai veikiausiai galima sieti su tuo, kad jaunoji karta jau nebelaiko perskyros nenatūralia ir nenori didžiulės potencialaus susivienijimo kainos mokėti iš savo kišenės.

Tokios nuomonės įsivyravimą Pietų Korėjoje rodo ir pastarųjų metų rinkimų rezultatai, palankūs aršesnę retoriką Šiaurei taikantiems politikams.

O kokia tikimybė, kad viskas aprims ir grįš į prieš tai buvusią padėtį – vėl bus paskelbtos paliaubos, bet Šiaurės Korėja išliks izoliacijoje?

Manau, kad ši tikimybė yra didžiausia, jeigu, žinoma, „sugrįžimą į buvusią padėtį“ traktuosime gana plačiai ir laisvai. Nors kiekvienas Pchenjano demaršas atneša režimui trumpalaikę naudą, ilgalaikėje perspektyvoje jam vertėtų susirūpinti tuo, kad bus galutinai prarasta buvusių rėmėjų, ypač Kinijos, parama.

Vis dėlto norėčiau, kad Pchenjanas pagaliau pradėtų gilias socialines ir ekonomines reformas Kinijos pavyzdžiu. Akivaizdu, kad to tikisi ir laukia daugelis žmonių – nuo naujojo Kinijos prezidento iki buvusių NBA žvaigždžių.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Įtampa Korėjos pusiasalyje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...