captcha

Jūsų klausimas priimtas

Europa 2017-aisiais: kiek toli nueis populistinės jėgos?

Po 2016 m. sąmyšio Europai labai praverstų ramūs metai. Tačiau ji to negali tikėtis, teigia žurnalo „The Spectator“ politikos redaktorius Jamesas Forsythas. Rinkimai vyks keturiose iš šešių Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, ir kiekvienoje iš jų populistinės euroskeptiškos jėgos tik stiprėja.
Geertas Wildersas. Scanpix/Reuters nuotr.
Geertas Wildersas. Scanpix/Reuters nuotr.

Europos politiką vis dar persekioja finansų krizės šešėlis. Pinigų buvo spausdinama pakankamai, bankai buvo išgelbėti, tačiau ekonomikos atsigavimo kaina buvo tai, kad visiškai nustojo augti gyvenimo lygis, o tai lėmė susvetimėjimą, nepasitenkinimą ir pyktį. Jei amerikiečiai nebūtų tokie įniršę, Donaldas Trumpas nebūtų sugebėjęs laimėti respublikonų nominacijos, jau nekalbant apie prezidento rinkimus; o D. Trumpo pergalę lėmę veiksniai Europai yra netgi dar būdingesni.

Europos rinkėjai po finansinio kracho tikėjosi, kad valstybė juos apsaugos. Tačiau netrukus jiems teko patirti, kad vyriausybės, jau seniau Europos Sąjungai atidavusios didelės dalies ekonominės politikos kontrolę, negali jiems padėti. Antrasis didelis sukrėtimas, susijęs su pasaulinės imigracijos banga, Europos Sąjungoje taip pat tapo didesne problema, nes beveik visos Bendrijos valstybės narės pagal Šengeno sutartį savo sienų kontrolę yra perdavusios Europos Sąjungai. Tiems, kam tokia padėtis nepatinka, dažnai savo viltis belieka susieti tik su naujomis populistinėmis partijomis. Tad daugelyje Europos šalių rinkimai tampa kova tarp maištaujančiųjų ir egzistuojančios tvarkos gynėjų.

Tai ypač pasakytina apie Nyderlandus. Kovo 15 d. rengiami rinkimai iš esmės bus Geerto Wilderso vadovaujamos Laisvės partijos kova su visomis kitomis politinėmis jėgomis. Manoma, kad G. Wildersas, kuris neseniai buvo nuteistas dėl diskriminacijos kurstymo, švęs pergalę. Jo partija, kuri visu pirma išsiskiria savo pasipriešinimu „islamizacijai“ ir noru išstoti iš ES, nuolat pirmauja apklausose, dažnai dviženkle persvara. Nyderlanduose daugiausiai balsų surinkusios partijos atstovas paprastai tampa ministru pirmininku. Tačiau, jei G. Wildersas nugalės, vargu ar atsiras pakankamai politinių jėgų, kurios bus pasirengusios jį paremti, todėl į valdžią jis greičiausiai neateis.

Marine Le Pen ir Geertas Wildersas. Scanpix/Reuters nuotr.

Tačiau Europoje susirūpinimą kelia ne Nyderlandų, o Prancūzijos rinkimai. Ten ta pati istorija – Marine Le Pen prieš visus kitus. Greičiausiai ji pateks į paskutinį rinkimų etapą balandžio mėnesį ir susitiks su 62 metų buvusiu ministru pirmininku Francois Fillonu. Nacionalinio fronto atstovas į antrąjį turą pateks ne pirmą kartą, tačiau 2002 m. Jeanas-Marie Le Penas antrajame rinkimų ture pelnė vos 18 procentų balsų. Jo dukra prieš savo oponentą greičiausiai pasirodys daug geriau.

M. Le Pen kiek įmanoma atsiribos nuo savo senosios partijos ir savo tėvo. Jos aplinkos žmonės kalba, kad ji, kaip ir D. Trumpas, kandidatuos kone kaip nepriklausoma kandidatė. Ji sieks F. Filloną pavaizduoti kaip uolų M. Thatcher mokinį, besiruošiantį sugriauti Prancūzijos socialinį modelį. Tai gali būti veiksminga puolimo taktika, nes M. Le Pen nori užsitikrinti didesnę moterų ir viešojo sektoriaus darbuotojų paramą. Jau dabar jos pozicijos yra stiprios tarp darbininkų klasės rinkėjų. Kaip ir D. Trumpas, ji apeliuos į protekcionizmą, taip pat pasisakys prieš „islamizaciją“ ir imigraciją.

F. Fillonas. Scanpix/AFP nuotr.

Atsižvelgiant į F. Fillono dešiniąsias ekonomines pažiūras ir į jo katalikišką socialinį konservatizmą, kairiesiems bus sunku, jei apskritai įmanoma, balsuoti už jį. Tačiau Prancūzijoje tai, kas vadinama visuomeniniu susitarimu, vis dar neabejotinai egzistuoja, todėl greičiausiai Nacionalinis frontas valdžios nepaims. Be to, verta atminti, jog, M. Le Pen įsitikinimu, geriausių galimybių nugalėti ji turės per dar kitus prezidento rinkimus 2022 m.

Labiausiai Europos projektui galėtų pakenkti rinkimai Italijoje, jei jie įvyktų 2017 m. Matteo Renzi triuškinamas pralaimėjimas per referendumą dėl konstitucinės reformos atskleidė, kiek įpykę yra italai. Pagal tam tikrus rodiklius Pietų Italija dabar yra skurdesnė nei Lenkija, o Šiaurės Italijos gamybos sektoriui sunku konkuruoti dėl to, kad įvedus eurą išaugo sąnaudos. Šalies ekonomika neauga jau beveik 15 metų. Tarptautinis valiutos fondas mano, kad tik įpusėjus trečiajam šio amžiaus dešimtmečiui, t. y. po dvidešimties prarastų metų, Italijos ekonomika pasieks ikikrizinį lygį. Šiomis aplinkybėmis nebūtų netikėta, jei rinkėjai nuspręstų, kad žingsnis į nežinią yra tiek pat priimtinas, kaip ir status quo.

Italija iš kitų šalių išsiskiria tuo, kad prieš eurą yra nusiteikusi ne viena politinė partija. Abi pagrindinės opozicinės partijos pasisako prieš eurą; į tai linksta ir trečioji. Tiesa, „Penkių žvaigždučių“ judėjimo lyderis Beppe Grillo sako, kad jo partija nesudarys jokių sandorių su kitomis partijomis, kad patektų į valdžią, todėl šio judėjimo galimybės yra ribotos. Tačiau, jei Italijoje būtų suformuota prieš bendrąją valiutą pasisakanti vyriausybė, Europos Sąjungai tai būtų didesnis sukrėtimas nei „Brexitas“.

B. Grillo. Scanpix/Reuters nuotr.

Tikėtina, kad Vokietijos rinkimai bus gerokai mažiau dramatiški. Angela Merkel turi gerų galimybių vėl tapti kanclere, nepaisant to, kad „Alternatyva Vokietijai“, kuri bene aktyviausiai kritikuoja ją dėl pabėgėlių krizės valdymo, greičiausiai pirmą kartą turės atstovų Bundestage. Tačiau „Alternatyva Vokietijai“ dar neapsisprendė, kas mes iššūkį A. Merkel. Daugelis mano, kad tai bus viena iš partijos vadovių Frauke Petry.

A. Merkel vis dar neabejotinai yra įtakingiausia Europos politikė, o jos 57 procentų reitingas suteikia jai puikią galimybę vėl laimėti rinkimus. Tiems, kas tikisi, kad ji padės pasiekti kompromisą dėl „Brexito“, gali tekti nusivilti. Kuo labiau jai nerimą kels populizmo kilimas, tuo labiau ji norės ginti ES projektą.

A. Merkel. Scanpix/Reuters nuotr.

Gali būti, kad nusistovėjusi tvarka Europoje šiaip ne taip išliks. Nyderlandų rinkėjai gali atsisakyti balsuoti už G. Wildersą, kai ateis metas pasirinkti; Prancūzijoje gali paaiškėti, kad parama, kurios M. Le Pen gali tikėtis, yra ne 50, o greičiau 35 procentų. Gali būti, kad italams, kurie yra pagarsėję tuo, kad kažkaip vis randa tinkamą sprendimą nieko neplanuodami, pavyks išvengti naujų rinkimų. Tačiau beveik neabejotina, kad Europos populistai metų pabaigoje bus dar labiau sustiprėję ir priartėję prie trokštamos pergalės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...