captcha

Jūsų klausimas priimtas

2016-ieji Artimuosiuose Rytuose: Vakarai pasielgė kitaip nei prieš 13 m.

Vidurio Rytams didelių pokyčių 2016-ieji neatnešė. Svarbiausi regiono įvykiai – nepavykęs perversmas Turkijoje bei galų gale Basharo al-Assado režimo palaužtas jam besipriešinęs Alepo miestas Sirijoje – žymėjo tik didėjantį plyšį tarp Vakarų ir Vidurio Rytų pasaulio, kurio chaoso aidai Europą pasiekė teroristinių išpuolių ir migrantų bei pabėgėlių srauto pavidalais.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Sirijoje savo tvarką, nesiskaitydama su priemonėmis, įvedinėjo Rusija, Turkijos prezidentas vis aiškiau reiškė palankumą jos, o ne Vakarų lyderiams, ir pasiekimai tebuvo reliatyvūs – iš „Islamo valstybės“ po truputį atkovojama Irako teritorija bei stiprėjantis kurdų valstybingumas.

„Aš tik nuolankiai prašau, kad Britanijos žmonės priimtų, jog savo sprendimą priėmiau, nes maniau, kad tai bus teisingas dalykas remiantis mano turėta informacija“, – taip liepos šeštąją kalbėjo buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas. Tuomet neseniai buvo paskelbta vadinamoji Chilcoto ataskaita, žiniasklaidos taip pavadinta pagal karjeros diplomatą, vadovavusį tyrimui apie Didžiosios Britanijos rolę Irako kare. Labai supaprastinus ataskaitoje pateiktą informaciją – karas nebuvo reikalingas.

Parašyti ataskaitą truko 7 metus, prireikė daugiau nei 10 milijonų svarų, ir ji yra tris kartus ilgesnė nei Biblija. Taip atsitiko, nes Vidurio Rytai savo visuomenine, religine, tautine sandara žymiai sudėtingesni nei diktatūros ir laisvės prieštara, kuri daug kam atrodė besibaigianti, kai 2003-ųjų balandį Bagdade, prisidedant amerikietiškai technikai, griuvo Sadamo Husseino statula.

Tačiau S. Husseino žlugimas atvėrė ilgus metus diktatūros geležiniu kumščiu užspaustus gentinius, religinius ir klaninius nesutarimus, užkoduotus dar tuomet, kai Didžioji Britanija bei Prancūzija – Europos imperijos – po Pirmojo pasaulinio karo dalijosi žlugusios Osmanų imperijos žemes ir nekreipdamos dėmesio į vietines ypatybes braižė sienas, ar vengdamos sukilimų, dalijo galią ir valdžią mažumoms.

Religinei mažumai – alaviams – sunitų daugumos valstybėje priklauso ir Basharas Al-Assadas, kurio šeima Siriją valdo jau keliasdešimt metų ir išlaikyti valdžią sunitų daugumos valstybėje gali tik izoliuodama religijos vaidmenį, kaip sovietų remto arabiško socializmo laikais, arba žiauriai susidorodama su bet kokiu sunitų bandymu perimti valdžią į savo pusę.

Reuters/Scanpix nuotr.

1982-aisiais Hafezas al-Assadas savo kariuomenės rankomis sugriovė ir išžudė dešimtis tūkstančių Hamoje, kur buvo sukilusi sunitiška Musulmonų brolija. Visus šiuos metus lygiai taip pat be skrupulų, su Rusijos antskrydžių prama, B. al-Assadas griovė Alepo miestą – sukilimo prieš diktatorių šalyje tvirtovę, kur prieš Assadą kovėsi tiek nuosaikūs demokratai, tiek ir radikalūs islamistai.

Vakarams bandant nuspręsti, kuriuos dera remti, ir dažnai suklystant, Rusija visus, kas prieš B. al-Assadą, vadino teroristais arba banditais, kaip metų pabaigoje pareiškė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, ir nesirinkdama priemonių siekė pergalės Alepe.

Rugsėjo 19-ąją Rusijos arba B. al-Assado aviacija subombardavo Jungtinių Tautų pagalbos konvojų. Lapkričio viduryje mieste nebeliko nė vienos veikiančios ligoninės. Gruodžio 13-ąją „Islamo valstybė“ vėl įžengė į Palmyrą, nors dar gegužės pradžioje jos išvadavimą Rusija šventė su iš Sankt Peterburgo atgabentu Marinskio teatro orkestru. Kiek geriau kovoje prieš „Islamo valstybę“ sekėsi Vakarams. Rugpjūčio 12-ąją iš „Islamo valstybės“ Sirijoje su Valstijų antskrydžių parama Vakarų remiamoms sirų sukilėlių ir kurdų pajėgoms pavyko perimti Manbižą – svarbų džihadistų gabenimo į Siriją centrą.

Gruodžio pabaigoje Irako premjeras žadėjo per tris mėnesius išrauti su šaknimis „Islamo valstybę“ šalyje, kurios pajėgos per metus sugebėjo atsiimti Faludžą ir Mosulo apylinkes. Kovoje didžiulę reikšmę turėjo kurdų pajėgos, kurių kontroliuojamos teritorijos plėtimas vis drąsiau leido svajoti apie savą valstybę, kuri taptų Turkijos valdžios košmaru.

Kurdų bei „Islamo valstybės“ savižudžių košmarų Turkijoje per metus buvo bent dvi dešimtys, bet didžiausiu tapo liepos 16-ąją nepavykęs karinis perversmas, leidęs Recepo Tayyipo Erdogano partijai pradėti masinius valymus šalyje, dėl kurių prastėjo santykiai su Europos Sąjunga. Galų gale, R. T. Erdoganas paprašė susitaikymo su Rusijos vadovu po pernai metais numušto rusiško Turkijos oro erdvės pažeidėjo. Iki metų pabaigos visgi išsilaikė Europos Sąjungos ir Turkijos susitarimas dėl migrantų į Europos Sąjungą stabdymo, pasiektas gruodį ir, anot graikų vyriausybės, padėjęs suvaldyti migracijos chaosą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Tad Vidurio Rytų chaoso aidai Europą pasiekė tik teroristiniais išpuoliais, vykdytais naujų ar čia, Europoje, jau užaugusių migrantų iš Vidurio Rytų arba arabų valstybių –  kovą Briuselyje, liepą – Nicoje, Miunchene, dar tris kartus Vokietijoje, Normandijos bažnyčioje, gruodį Berlyne  – visada žiauriais, bet aukų atžvilgiu žymiai mažesniais išpuoliais nei tuose pačiuose Vidurio Rytuose.

Bagdade vien per liepos 2-ąją vienu metu žuvo 300 žmonių. Tačiau savo rankomis spręsti Vidurio Rytų chaosą jų teritorijoje, priešingai nei prieš 13 metų, Vakarai 2016-aisiais noro nerodė. Stebėjo tai, kas vyksta regione. Tarsi afekto būsenos, pripratusiu žvilgsniu. Tarsi tai būtų natūrali Vidurio Rytų kasdienybės dalis, kurios Vakarų rankomis neįmanoma sutvarkyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...