captcha

Jūsų klausimas priimtas

Imperijos šukės. Pakišti po Rusijos padu: o galėjome tapti mažąja Šveicarija

2016 metais Rusija Abchazijai skyrė 7,9 mlrd. rublių (116,5 tūkst. Eur) kasmetinės finansinės pagalbos. Tiesą sakant, Abchazija turi ir savą valiutą – apsarą. Deja, ji įdomi tik numizmatams. Nacionalinis bankas monetas, vaizduojančias nusipelniusius asmenis ir karo herojus, kala kaip labai brangiai kainuojančius suvenyrus. Visos kainos separatistinėje respublikoje nurodytos tik Rusijos rubliais – antrąja valstybine valiuta.
Spektr / J. Feldman nuotr.
Spektr / J. Feldman nuotr.

Naujienų portalas DELFI kartu su „Spektr“ tęsia tarptautinį projektą „Imperijos šukės. Istorijos iš nepripažintų teritorijų“, kurį sudaro išskirtiniai reportažai apie tai, kaip dabar žmonės gyvena Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje ir Donbaso teritorijoje. Šiame straipsnyje – žurnalistės Natalijos Zotovos ir fotografo Jevgenijaus Feldmano įspūdžių tęsinys iš kelionės į Abchaziją.

Rusijai pripažinus Abchazijos nepriklausomybę, kilo ir nemažai nesklandumų. Nuo 2002 metų Rusija leido Abchazijos gyventojams gauti vadinamąjį Rusijos Federacijos užsieninį pasą – kitaip tariant, faktiškai Rusijos Federacijos pilietybę.

2008 metais, pripažinusi Abchaziją nepriklausoma savarankiška užsienio valstybe, Rusija liovėsi svečioms šalies piliečiams brukusi savo pasus. Dabar Abchazijos gyventojai gali laisvai vykti į Rusiją – tokia pati tvarka galioja ir kitose separatistinės Gruzijos teritorijos nepriklausomybę pripažinusiose šalyse: Venesueloje, Nauru ir Vanuatu. Su minėtomis valstybėmis galioja bevizis režimas. Su likusiu pasauliu situacija žymiai sudėtingesnė.

Net ir turintiems Rusijos Federacijos užsieninį pasą, tačiau neturintiems tradicinio Rusijos Federacijos paso, vizą gauti tikras iššūkis. Situacija tapo dar sudėtingesnė 2015 metais įvedus privalomą biometrinių duomenų registraciją: norint pristatyti pirštų atspaudus, reikia iš Abchazijos vykti į vizų išdavimo centrą Krasnodare – Rusijos teritorijoje.

Į užsienį žmonės vyksta ir gydytis. Labdaros fondas „Ašana“ nuo 2011 metų rūpinasi sunkiai sergančių vaikų išvežimu pirmiausia į Rusiją, tačiau ir į kitas šalis – Armėniją, Izraelį, Turkiją ir Vokietiją. Suaugusieji, sergantys onkologinėmis ligomis, taip pat bando išvykti į užsienį, kur tikisi geresnės medicininės pagalbos.

Į užsienį ligoniai veržiasi nepaisydami fakto, kad 2014 metais po restauracijos Abchazijoje vėl duris atvėrė Nacionalinis onkologinis centras, kurio remontui buvo išleista 130 mln. rublių (2 mln. Eur) lėšų iš Rusijos. 2015 metais buvo nupirktas spindulinės terapijos aparatas, būtinas gydant odos, plaučių ir skydliaukės vėžį. „Trejus metus tokios medicininės įrangos neturėjome, ligoniai vylėsi ir laukė“, – naujienų agentūrai „Sputnik“ per interviu sakė viena iš centre dirbančių medikių.

Seniau į Rusiją žmonės vyko ir apsipirkti. Dabar Suchumyje nebėra problemų kiek brangiau nei Maskvoje įsigyti „iPhone“ išmanųjį telefoną – parduotuvėje įsikūrusi Taikos prospekte, pačiame miesto centre. Čia pirkėjus viena per kitą vilioja ir tikrai ne pačiais pigiausiais drabužiais iš Turkijos ir Kinijos prekiaujančios parduotuvės: už kokius tris tūkstančius rublių (beveik 45 Eur) galima įsigyti madingą palaidinę, o „Zara“ prekės ženklo aulinukai kainuoja apie šešis tūkstančius rublių (apie 90 Eur).

Nėra pinigų

Trumpiau tariant, pasibaigus atostogų sezonui, kainos mieste sumažėja. Kalbant apie tinklinius prekės ženklus, čia galima įgyti tik Turkijos prekės ženklo „Colin‘s“ produkcijos – pirmoji tinklo parduotuvė čia duris atvėrė prieš metus (Gruzijoje šiai Turkijos bendrovei iki šiandien grasinama nuobaudomis ir atsakomybe dėl Gruzijos įstatymo, reglamentuojančio okupuotas teritorijas, pažeidimo, tačiau šunys loja, o karavanas eina – jokių priemonių nesiimama).

Visame mieste išsibarsčiusios mažos parduotuvėlės, viliojančios iškaba IKEA: surenkamų baldų dėl dydžio įsivežti į Abchaziją nepavyksta, o visokių smulkmenų, pavyzdžiui, vonios kilimėlių, apklotų ar popierinių šviestuvų gaubtų smulkieji verslininkai į Abchaziją iš Krasnodaro atsiveža tiesiog krepšiuose – tiesa, čia viskas, lyginant su Rusija, kiek brangiau.

Pardavėjai skundžiasi, kad ir tas smulkmenas vietiniai perka vangiai – žmonės paprasčiausiai neturi pinigų. Griežta žilstelėjusi Džuljeta (jai virš 60 metų) vadovauja knygynui be iškabos, įsikūrusiam pačiame Suchumio centre. Antrame pastato aukšte taip pat galima rasti kad ir nedaug IKEA mažmožių namams – tam, kad „akių nebadytų“ tuščios lentynos, paaiškina šeimininkė.

Moteriai atrodo, kad gyvenimas šalyje po karo taip ir nepagerėjo: „Jeigu ne tas nelemtas karas, mažąja Šveicarija galėjome tapti. Karas nubraukė visas pastangas, viską reikia pradėti nuo nulio.“

Džuljeta šiuo atveju kalba konkrečiai apie savo gyvenimą: iš užimto Suchumio jos šeima buvo priversta bėgti – su savimi nieko nespėjo pasiimti, tad teko viską pradėti nuo pradžių, padėti sūnėnui ir dukterėčiai, nes broliai žuvo kare. Sovietų laikais Džuljeta buvo knygyno vedėja. „Į sovietinius konkursus važiuodavome, net Maskvoje varžėmės“, – su neslepiama nostalgija prisimena Suchumyje vėl gyvenanti moteris.

Šiandien ji ir vėl pardavinėja knygas, bet atsivežti jų iš Rusijos nepavyksta, kyla sunkumų muitinėje. Viskas, kas naujo jos knygyne, – vietos leidyklų produkcija (nuo pasakų vaikams ir vadovėlių abchazų kalba iki brangių fotoalbumų su Abchazijos vaizdais).

Greta naujų leidinių ir padėvėtos sovietų laikais leistos užsienio autorių knygos – Jackas Londonas, Victoras Hugo, Markas Twainas. „Atneša tie, kurie nori iš namus atlaisvinti nuo senų knygų. Priimame tai, ko mums trūksta, kliaunamės paklausa. Neparduosime – pasiims atgal“, – verslo schemą paaiškina Džuljeta. Tiesą sakant, knygas perka dar vangiau nei ikėjiškus šviestuvų gaubtus ir lėkštes: „Jaunimui šiais laikais knygų nereikia – yra elektroninių, jiems to pakanka į valias. Laikai, kai užmigdavo po pagalve pasidėję knygą, praėjo“, – konstatuoja moteris.

Džuljeta gauna rusišką pensiją – taip gyvena daugiau nei 60 proc. Abchazijos pensininkų: tie, kurie gavo pasus. Rusiško popierėlio neturintys senoliai gali pretenduoti tik į 5200 rublių (75 Eur) iš draugiškai nusiteikusios šalies biudžeto (vidutinė pensija Rusijoje – daugiau nei 9 tūkst. rublių (130 Eur). 48 tūkst. 600 pensininkų 2013 metais buvo priversti verstis vien iš abchaziškos pensijos, siekiančios vos tūkstantį rublių (15 Eur).

Kartu su knygyne gaunamomis pajamomis Džuljetos pajamos per mėnesį sudaro apie 10-11 tūkst. rublių (145-160 Eur).

Socialinė atskirtis Abchazijoje ne menkesnė nei kitur. 2014 metais 26 proc. valstybės užsakyto viešosios nuomonės tyrimo dalyvių pripažino, kad pinigų jiems pakanka tik maistui. 53 proc. respondentų teigia galintys sau leisti tik maistą ir drabužius. Vos 7 proc. pasidžiaugė, kad gaunamų pinigų pakanka oriai pragyventi. Kiek daugiau gyvena skurde: 8 proc. atsakė, kad pinigų nepakanka net ir maistui. 4 proc. atsakyti į klausimą apie pragyvenimo lygį arba nenorėjo, arba nesugebėjo.

Idealios klimato sąlygos

Sovietų laikais arbatos plantacijos sudarė daugiau nei pusę visų Abchazijos žemės ūkio paskirties sklypų – klimato sąlygos puikiai tinka arbatai auginti. Po karo plantacijose prasidėjo nuosmukis, tad prieš porą metų valdžia nusprendė jas prikelti naujam gyvenimui. Gudautos mieste veikia arbatos gamykla ir tabako gaminių fabrikas.

Dabar šalyje, kur viskas dėl palankių klimato sąlygų augtų savaime, plyti apleisti laukai.

„Praktiškai viską, ką čia investavo tuometinė Sovietų Sąjunga, sunaikino karas“, – konstatuoja Simonas Kvicinija, vykdomasis Turkijos kapitalo bendrovės „Fruktis“, nuo 2008 metų Abchazijoje užsiimančios vaisių auginimu, vadovas. Bendrovė specializuojasi pomidorų auginime ir pirmoji šalyje ėmė statyti modernius šiltadaržius, aprūpintus automatine drėkinimo sistema ir kitais novatoriškais sprendimais, pavyzdžiui, čia sodinukams auginti naudojami ir kokoso riešutų kiautai.

Gamtos sąlygos Abchazijoje tiesiog puikios, sako Simonas: kone kiekvieną dieną šviečia saulė, iš žemės gelmių veržiasi geizeris – jo vanduo naudojamas šiltadaržiams apšildyti, taigi už šildymą „Fruktis“ nemoka nė rublio. Elektra pigi, žemės mokestis – simbolinis. Per metus Turkijos kapitalo verslas Abchazijoje išaugina 300-400 tonų aukščiausios rūšies pomidorų, planuoja gamybos apimtis didinti dvigubai.

Pati Abchazija importuoja praktiškai viską, įskaitant ir vaisius bei daržoves, tačiau savo pomidorus „Fruktis“ daugiausia realizuoja Rusijoje: jie sunoksta praktiškai vienu metu, tad laiku parduoti gana greitai gendančią produkciją (tokį didelį jos kiekį) respublikos viduje – neįmanoma misija. Norint, kad Abchazija pradėtų savarankiškai apsirūpinti būtinaisiais maisto produktais, reikia žymiai daugiau tokių ūkių.

Seniau čia, Očamčiro rajone, veikė didelis paukštynas, prisimena Simonas: „Šis rajonas smarkiai nukentėjo per karą, jam reikalinga parama“. „Fruktis“ suteikia darbo 40-50 žmonių, o, nuimant derlių, įdarbina dar daugiau. Tik kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, agronomo ar šildymo sistemos inžinierių, tenka ieškoti Turkijoje. Simonas įsitikinęs, kad „čia galioja domino principas, tik priešinga kryptimi“: jų pomidorai duoda darbo dar ir tiems, kurie juos parduoda, o vienas sėkmės lydimas ūkis į rajoną vilioja ir kitus verslus. Jau daug metų netoliese šiltadaržių, kitoje kelio pusėje Rusijos konditerijos koncernas „Babajevskij“ augina riešutus.

„Fruktis“ savininkas – Džamalis Zvanba, abchazas, kurio šeima į Turkiją persikėlė daugiau nei prieš šimtą metų – dėl Kaukazo karo. Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandieninė Abchazija ir Turkija susijusios tvirtais ryšiais.

„Tai buvo genocidas. Rusai ir turkai teritoriją gynė dėl savęs – tai buvo pirminis tikslas. Po to Abchazija prisiekė ištikimybę carui. Mano įsitikimu, mes buvome vieninteliai, kurie iki šių dienų savo priesaikos neišsižadėjome. Mes – vienintelė respublika, kuri, žlugus Sovietų Sąjungai, šliejosi prie Rusijos, visos kitos veržėsi atitrūkti“, – teigia Simonas. Tereikia pasidomėti aplinka verslui separatistinėje respublikoje, ir Simono tonas pasikeičia: „Mes save laikome absoliučiai pripažinta valstybe – vien jau dėl to, kad mus pripažino pati didingiausia šalis“.

„iPhone“ ir sveikas gyvenimo būdas

Daugybė žmonių Abchazijoje nori „iPhone“ telefonų – perka tiek išsimokėtinai, tiek už skolintus pinigus. Šie išmanieji tapo masinio vartojimo preke, kaip drabužiai. Ant Deniso Samanbos futbolo kepuraitės parašyta „In vitawin we trust“.

Ant riešo segi „Apple“ laikrodį, ant nosies – hipsteriški akiniai, o prieš akis – kitoks gyvenimo Abchazijoje paveikslas. Prisėdame jaukioje kavinėje, čia galima pasilepinti tirštaisiais kokteiliais – šią vietą Denisas visai neseniai atidarė priešais jam priklausančią skaitmeninių prietaisų parduotuvę „30 sec“, esančią pačiame miesto centre.

Tiesa, bent jau kol kas tirštieji kokteiliai neša vienus nuostolius. Denisas nusprendė vietos žmonėms juos pasiūlyti ne norėdamas pasipelnyti – teigia tiesiog besirūpinantis abchazų sveikata: anot jo, jaunimas pernelyg žavisi greituoju maistu, tad nusprendė pasiūlyti alternatyvą – sveiką maistą.

Štai kodėl ėmė pardavinėti net tik išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius, bet ir riedlentes bei dviračius. „Nieko nebestebina, kad pirmųjų klasių moksleiviai vienas prieš kitą puikuojasi brangiais telefonais, tėvai jiems perka „PlayStation“. Aš suaugęs žmogus, tad puikiai suprantu, kokia klastinga priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, taip ir iš proto galima išeiti. Ką jau kalbėti apie bręstančias asmenybes, kurioms siūlomi geriausi pasaulyje žaidimai!“, – samprotauja Denisas.

Gegužę Denisas dviračiu iš Suchumio nukako iki Maskvos. Tiek jis pats, tiek jo parduotuvė propaguoja „sveiką gyvenimo būdą ir teisę galvoti savo galva“, bent jau taip sako jos savininkas. Denisas – vieno iš opozicijos partijos „Amcachar“ vadovo Gariko Samanbos sūnus.

Dėl šios priežasties apie politiką kalbėti atsisako – tam, kad jo žodžiai nebūtų interpretuojami tėvo veiklos kontekste. Teigia, kad jam pakanka keisti pasaulį aplink save – didesnių ambicijų jis neturįs: „Mūsų žinutė labai paprasta – reikia viską daryti savo rankomis. Pernelyg daug žmonių laukia kažko iš valdžios. Prasieikite prospektu: priešais parduotuves – tuščios klombos – visi laukia, kada ateis valdininkai ir pasodins. Mes gėlių nupirkome ir pasodinome patys“.

Denisas užaugo Luhanske – taip jau „pasisekė“, kad tiek tėvo gimtinėje, tiek mamos tėvynėje įvyko karas. Mokėsi Kijeve, o į Abchaziją persikėlė vos prieš septynerius metus, tad situaciją respublikoje gali vertinti iš šono: „Jeigu tikrai nori darbo, galiu garantuoti, kad jį rasi. Savaime suprantama, čia tikrai nėra tokio darbo pasiūlymų pasirinkimo kaip Rusijoje. Bet net ir mes reguliariai ieškome naujų darbuotojų – stebina, kad nėra paklausos, gauname labai nedaug gyvenimo aprašymų. Keista, tačiau vis dar populiari nuomonė, kad dirbti – ne prestižas. Ypač toks požiūris populiarus jaunimo gretose: visi nori gyventi tėvų sąskaita. Pavyzdžiui, šeimai priklauso viešbutis – vaikai juo naudojasi“, – jaunimo požiūrį paaiškina Denisas.

Pasimėgauti greituoju maistu Suchumyje, tiesą sakant, ne taip jau ir paprasta: didžiausi greitojo maisto restoranų tinklai, pavyzdžiui, „McDonald‘s“, imtis verslo nepripažintoje valstybėje negali ir nenori, nes tokiu atveju kiltų problemų su Gruzija. 1996 metais Nepriklausomų valstybių sandrauga valstybiniame lygmenyje uždraudė bet kokius ekonominius, transporto ir finansinius ryšius su Abchazija.

2008 metais Rusija blokadą pralaužė, tačiau čia vis tiek nerasite tinklinių kavinių ir restoranų: užsienio kapitalo bendrovės čia imtis veiksmų nerizikuoja.

Nepaisant visų sunkumų, šalia Deniso parduotuvės veikia vienintelis Abchazijoje greitojo maisto restoranas – „Country Chicken“. Čia tikras užsienis: didžiulė Uluru uolos iš Australijos nuotrauka, vakarietiški animaciniai filmukai, rodomi plazminiame televizoriuje, ir... lyjant varva stogas. Šis tinklinis greitojo maisto restoranas savo istoriją pradėjo Australijoje, tačiau, kaip „Spektr“ sakė jo įkūrėjas Peteris Ostinas, buvę darbuotojai – į Australiją persikėlę rusai – be jo sutikimo atidarė filialą Rusijoje, o 2013 metais ir restoraną Abchazijoje.

Buvo surengtas pompastiškas atidarymas su šokiais ir muzika, apsilankė net miesto meras. „Mes labai ilgai brandinome mintį į Abchaziją atvežti kokį nors žinomą prekės ženklą, bet, deja, nepavyko rasti bendros kalbos nei su „McDonald‘s“, nei su „Burger King“, nei su kitomis bendrovėmis, kurios kol kas nepripažįsta Abchazijos“, – Suchumio merą Adgurą Kharazią cituoja žiniasklaida.

„Bendrovė iš Australijos „Country Chicken“ sutiko kartu sėsti prie derybų stalo, mielai suteikė franšizę naudotis jų prekės ženklu Abchazijos teritorijoje, už tai jai esame labai dėkingi“, – kalbėjo meras.

„Nežinojome, kad toks restoranas atidarytas, nieko nežinojome apie politinę situaciją regione“, – „Spektr“ teigia Peteris Ostinas ir pabrėžia, kad atsiskyrėlių nevalia laikyti „Country Chicken“ franšize, nes minėtame restorane siūlomi bendrovės kokybės standartų neatitinkantys gaminiai.

„Viskas dėl klimato, suprantate?“

Suchumyje daug nedidelių maisto prekių parduotuvėlių, kur zvimbia musės, o lentynų asortimentas nori nenori primena provinciją – degtinė, koldūnai, šokoladiniai batonėliai. Yra ir prabangus prekybos centras, kur galima įsigyti parmezano ir maskarponės bei sirupų kokteliams – juk Abchazijai V. Putino inicijuotos sankcijos importui iš Vakarų negalioja.

„Mėnesinės pajamos 50-70 tūkst. rublių (beveik 700-1000 Eur), nors ir nedidelės – tik biudžetininkams“, – prekybos centro šeimininkas turi savą tiesą. Jis tiekia produktus restoranams, o likutį realizuoja parduotuvėje, taip pat ir sūrius iš Europos. Dalį produkcijos atsiveža iš Turkijos.

„Manėte, kad Abchazija be Rusijos pražūtų? Faktas, kad Rusija pripažino mūsų nepriklausomybę, mums jokios laisvės neatnešė – pokytis tik tas, kad tapome nuo jos priklausomi“, – mano prekybos centro šeimininkas, garsųjį ypatingo skonio sviestą iš Vologdos srities parduodantis už 70 rublių (1 Eur), šokoladuką „Ritter sport“ už 90 rublių (1,3 Eur), o puslitrį degtinės „Parlament“ už 240 rublių (3,5 Eur). Suchumio rinkoje degtinė įprastai kainuoja 130 rublių (1,9 Eur), kilogramas bulvių – 30 rublių (0,45 Eur), persikų – 150 rublių (2,2 Eur), kiaulienos – 300 rublių (4,4 Eur).

„Tik pavojaus akivaizdoje tauta tampa karinga. Iš prigimties mes iš tikrųjų gana tingūs. Norinčių dirbti žmonių labai nedaug. Kalbu iš patirties: geriausios mano darbuotojos – merginos iš Rusijos“, – pečiais patrauko savininkas.

Save, savaime suprantama, jis iš pilkos masės išskiria. Prašo neminėti jo vardo ir toliau vaizdingai tapo tautos mentaliteto paveikslą: „Viskas dėl klimato, suprantate? Italijoje lygiai tas pats. Net jeigu pas mus visi liautųsi dirbę, iš bado nemirtume. Kiekvienas turi gimtąjį lizdą. Kiekvieną savaitę iš kaimo atkeliauja miltų, pomidorų, agurkų, pas mus taip įprasta. Ir per karą niekas nebadavo, o blokados sąlygomis metų metus galėtume sau ramiausiai gyventi“.

Šiame prekybos centre už kiaulieną atsakingas mėsininkas Sergejus – gimęs prie Rostovo prie Dono, bet čia gyvenantis jau 35 metus, praktiškai nuo gimimo, sako, kad persikėlė dar būdamas kūdikiu kartu su tėvais. Jo žmona taip pat stovi už prekystalio šiame prekybos centre.

„Čia darbo pasirinkimas labai kuklus – arba prekyboje, arba sezono metu mandarinus per sieną gabenti, bet pastarasis darbas sunkus, o reikia dar ir pačiam auginti...“, – gūžteli pečiais ir netrukus pasigiria, kad buvo Donbase, bet netrukus sunkiai atsidūsta.

„Iš čia išvažiavome dviem pilnutėliais autobusais... Grįžo tik vienas“, – sunkiai renka žodžius. Į klausimą, ar Abchazijoje liko bent kelios gamyklos, kur būtų galima įsidarbinti, Sergejus džiugiai atsako:

„Pas mus ir gamta tokia švari, nes nėra jokių gamyklų, kaminų, jokios taršos, tik iš automobilių... Pas mus vandenį tiesiai iš čiaupo galima gerti! Rostove prie Dono geriau net nebandyti! Žinote, kaip Abchaziją vadina? Šalimi sielai!“, – džiaugiasi.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...