captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar Antrojo pasaulinio karo rezistenciją galima lyginti su dabartiniais sukilėliais Alepe?

Lėktuvai naršo po padangę tarsi vanagai, pastatai virsta griuvėsių krūvomis, krauju plūstantys vaikai vežami į ligonines, kūnų nėra kur tinkamai palaidoti, sprogdinamos ir pačios ligoninės, išgriauti ištisi miesto kvartalai, civiliai, gelbėdamiesi nuo liepsnų, palieka savo namus. Amerika ir Britanija reikalauja nutraukti masinį naikinimą, tačiau pačios nieko nesiima. Tuo metu Rusija cinišku žvilgsniu stebi, kaip žūsta nekaltieji. Tokį karo paveikslą piešia daugiau kaip 40 metų arabų pasaulyje pragyvenęs „The Independent“ korespondentas ir knygų autorius Robertas Fiskas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Tačiau kalbama čia ne apie 2016-uosius. Vaizduojamas 1944-ųjų Varšuvos sukilimas. Ir nors šie kruvini praėjusio amžiaus vidurio vaizdai labai panašūs į tuos, kuriuos šiandien matome Alepe, vis dėl to vienas skirtumas yra, ir jis – esminis.

Civilių vaidmuo rezistencijoje

Autorius sako neseniai Varšuvos sukilimo muziejuje žiūrėjęs filmą, kuriame pasakojama apie Lenkijoje tuomet veikusią emigracinei šalies vyriausybei Londone pavaldžią organizaciją – Armiją Krajovą ir jos kovotojus, pasipriešinusius vokiečių okupantams. Pasak R. Fisko, atmintyje išlieka kadrai, kuriuose civiliai rikiuojasi eilėse prie ginklų, kad galėtų prisidėti prie kovos.

Per pirmąją sukilimo savaitę naciai ir jų sąjungininkai nužudė iki 40 tūkst. civilių. Nors sukilimas tetruko 63 dienas, iš viso jame žuvo 200 tūkst. žmonių – maždaug pusė tiek, kiek žuvo per visą Sirijos karą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Įpusėjus 1944-ųjų vasarai, Rusijos daliniai pakeliui į Berlyną sutrypė Vokietijos pajėgas rytuose ir pasiekė rytinius Vyslos krantus, atsidurdami tiesiai priešais centrinę Varšuvos dalį. Nacių kariuomenė jau buvo ėmusis evakuoti miestą ir pamažu traukėsi link Lenkijos ir Vokietijos sienos. Lenkų Armija Krajova su generolu Tadeuszu Komorowskiu priešaky ir Londone tuo metu veikusios emigracinės vyriausybės palaiminimu nusprendė, kad palankesnio momento išlaisvinti Varšuvą iš nacių gniaužtų nebus.

T. Komorowskis norėjo pulti vokiečius besitraukiančius, nelaukiant, kol rusai patys imsis Varšuvos „išlaisvinimo“ iniciatyvos. Britanija ir Prancūzija padėti Lenkijai niekaip neišgalėjo, nors karą Vokietijai buvo paskelbusios dar 1939 m., po to, kai A. Hitleris užpuolė Lenkiją. O W. Churchillis su J. Stalinu jau buvo sutarę, kad pokarinėje Europoje Lenkija atsidurs sovietų įtakos zonoje.

Vis dėlto, kovodami dėl Varšuvos išlaisvinimo, lenkai nebuvo vieni. Jiems į pagalbą atėjo ukrainiečiai, net azerbaidžaniečiai, ir, žinoma, Varšuvos geto baisumus išgyvenę žydai.

Tuo metu vokiečių SS būriai, nieko nelaukdami, rusams stebint iš kitos Vyslos pusės ir nesiimant jokių veiksmų, Varšuvą sulygino su žeme. Rusus pakankamai tenkino tai, kad naciai prieš jų akis sunaikino bemaž 50 tūkst. ginkluotų Armijos Krajovos kovotojų, palikdami Varšuvos „išlaisvinimo“ klausimą spręsti rusams patiems, ką 1945-ųjų sausį pastarieji ir padarė. Tai, žinoma, gerokai sutrumpinta ir supaprastinta vieno kruvino istorijos momento versija.

Sukilėlių motyvai ir lūkesčiai

R. Fiskas siūlo persikelti į Alepą. Nėra abejonių, kad mieste išvien su tokiomis grupuotėmis kaip „Jabhat al Nusra“ ar „al Qaeda“, salafistais „Ahrar al Sham“ ir kitais kovoja ir užsieniečiai (kaip anuomet Lenkijoje). Ir juos mes vadiname sukilėliais, tarytum tai reikštų tą patį, ką „Maquis“ būriai reiškė Prancūzijoje ar kiti partizaniniai judėjimai įvairiose Europos valstybėse, įskaitant ir už Varšuvos išlaisvinimą iš nacių kovojusius sukilėlius. Akivaizdu, kad jokio panašumo šioje vietoje nėra. Ir nors mes žinome, kad rytų Alepo „sukilėliams“ nestinga nei drąsos kovoti, nei ryžto mirti, mes taip pat žinome ir tai, kad jie žudo savo vidaus priešus, pjauna gerkles belaisviams ir kad keleivinių orlaivių nukreipimas į aukščiausius Niujorko dangoraižius – vis dėlto taip pat jų darbas, rašo R. Fiskas.

Lenkijos rezistentai, jo teigimu, apie tai nebūtų nė pagalvoję. Filmuotoje minėto laikotarpio medžiagoje atsispindi visai kitokie motyvai ir lūkesčiai. Kadruose, pasak autoriaus, – nelaisvėn imami vokiečių pareigūnai ir kiti asmenys, nusprendę pasiduodi lenkams. Atidavę ginklus, jie pamaitinami. Paskui siunčiami dirbti – statyti barikadų. Filmo subtitruose nurodoma, kad vokiečių kariškiams nebuvo įvykdyta mirties bausmė. Jų neištiko nacių rankomis nužudytų lenkų likimas.

Varšuvos sukilėliai – didvyriai, o Sirijos?

Autorius kviečia vėl grįžti į rytų Alepą. Kodėl toje begalėje kraują stingdančių nuotraukų, kuriomis užtvindyta visa žiniasklaida, feisbukas ir kitos informacijos priemonės, mes niekada neišvystame nė vieno besiginančio kovotojo? Varšuvos sukilimo kadruose jų tikrai buvo. Kodėl mums nieko nepasakoma apie tų nuotraukose pavaizduotų kovotojų politines pažiūras? Varšuvos sukilimo dalyvių pažiūros tikrai nebuvo slepiamos. Kodėl mes nesame pastebėję kadrų, kuriuose būtų pavaizduota ką tik subombarduota Alepo „sukilėlių“ ginkluotė? Varšuvos sukilimo kadruose tokios tikrai netrūko. Ir kodėl negirdime, kad Alepe rikiuotųsi eilės civilių, norinčių padėti „sukilėliams“ kovoti? Lenkų civiliai juk rikiavosi, pasirengę apginti savo miestą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Tai nereiškia, kad sužalotų ir žuvusių rytų Alepo vaikų nuotraukos yra netikros. Tačiau tai taip pat nereiškia, kad Sirijos armija arba grupuotė „Hezbollah“, arba Irano ar Irako šiitai žaidžia pagal karo taisykles. Sirijos konflikte nėra taisyklių – išskyrus tas, kurios prireikus sukalamos spontaniškai, dėl tam tikrų taktinių sumetimų. Be to, vykstant pilietiniam karui, nebūna „geriečių“ arba „blogiečių“. Rytų Alepo kova – žiauri ir begėdiška. Sirijos karinės pajėgos negali apsimesti – ir net nemėgina, – kad nežudė civilių. Nors iki šiol į „sukilėlių“ paleistų artilerijos sviedinių aukas vakarų Alepe praktiškai niekas Vakarų spaudoje neatkreipė jokio dėmesio.

Reuters/Scanpix nuotr.

Autoriui apskritai nepatinka, kaip Alepo reikalus nušviečia Vakarų spauda. Nors konfliktas trunka jau ne vieną mėnesį, Vakarų reporteriams taip ir nepavyko pasakyti to, kas akivaizdu, – kad jie negali nieko išsamesnio siųsti iš „sukilėlių“ kontroliuojamų vietovių, nes, jei tai padarytų, „sukilėliai“ perpjautų jiems gerkles. Arba atiduotų tiems, kurie perpjautų. Taigi išsamių „sukilėlių“ apibūdinimų tikėtis neverta – jie mums ir liks tokie blausūs, kokie yra dabar. Ir kuo mažiau apie juos žinosime, tuo labiau jų bijosime. Ir tuo jie bus akiplėšiškesni. Varšuvos sukilimo dalyvius galima nedvejojant vadinti didvyriais. Sirijos sukilėliams reiktų paieškoti kito epiteto.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis konfliktas Sirijoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...