captcha

Jūsų klausimas priimtas

Italijos referendumas: rezultatų negalima lyginti su „Brexitu“ ar D. Trumpo išrinkimu

Nepaisant Matteo Renzi atsistatydinimo iš ministro pirmininko pareigų, referendumo rezultatai greičiausiai nesukels domino efekto ir nepadidins nestabilumo Europoje, dienraštyje „The Guardian“ teigia Italijos politikos ekspertas Luigi Scazzieri.
M. Renzi. Scanpix/Reuters nuotr.
M. Renzi. Scanpix/Reuters nuotr.

Iš pradžių Didžioji Britanija balsavo už „Brexitą“. Paskui JAV balsavo už Donaldą Trumpą. Dabar dauguma italų atmetė konstitucinę reformą, todėl M. Renzi pareiškė atsistatydinsiąs iš ministro pirmininko posto. Kyla pagundų brėžti paraleles tarp šių trijų balsavimų. Tačiau Italijos referendumas nėra politinis žemės drebėjimas. Jo priežastys yra kitokios, o poveikis vidaus ir tarptautinei politinei greičiausiai bus ribotas.

Italijos rinkėjų sprendimą sunku įvertinti kaip dar vieną įrodymą, kad populistai visame pasaulyje sukilo prieš globalizaciją ir elitą. Tokioms temoms kaip globalizacija ir imigracija prieš referendumą vykusiose diskusijose apskritai nebuvo skiriama daug dėmesio. Kai M. Renzi pareiškė atsistatydinsiąs, jei jo konstitucinės reformos bus atmestos, referendumo diskusijos pakrypo į jo, kaip ministro pirmininko, veiklos vertinimą. Daugelis referendume balsavusių „prieš“ nepritarė pačioms reformoms, kurios, jų nuomone, būtų buvusios nedemokratiškos ir būtų pakeitusios šalyje nusistovėjusią konstitucinę pusiausvyrą. Kitaip nei Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kur elitas vienbalsiai pasisakė už narystę ES ir prieš D. Trumpą, Italijoje politinis elitas ir ekspertai pasiskirstė į dvi stovyklas.

Scanpix/Reuters nuotr.

Siūlomiems konstitucijos pakeitimams priešinosi ne tik populistinis „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ir nacionalistinė „Šiaurės lyga“, bet ir kai kurie sisteminiai politikai. Tarp jų buvo dalis paties M. Renzi demokratų partijos narių, buvę šalies ministrai pirmininkai Massimo D`Alema ir Mario Monti, kai kurie garsūs mokslininkai ir buvę Konstitucinio teismo teisėjai. Per referendumo kampaniją neišryškėjo takoskyra tarp globalistų ir nacionalistų arba tarp populistų ir elito.

Be to, Italijos referendumas skiriasi dar ir tuo, kad balsavimo padariniai greičiausiai nebus labai reikšmingi. Žinoma, artimiausiomis dienomis ir savaitėmis galimas tam tikras nestabilumas finansų rinkose – tikėtina, kad Italijos obligacijų pajamingumas išaugs, o daugumos probleminių Italijos bankų akcijų kainos smuks.

Tačiau padėties negalima lyginti su krizės piku 2011 m., ir Europos Centrinis Bankas jau pareiškė, jog imsis veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad Italijos obligacijų pajamingumas per daug neišaugtų. Bankams iš pradžių gali būti sunkiau skolintis tarptautinėse rinkose, tačiau, kai rinkose bus suvokta, kad Italijos politiniam stabilumui iš esmės niekas negresia, padariniai bankų sektoriui taip pat greičiausiai bus riboti.

Referendumo rezultatai turbūt nesukels politinio nestabilumo ir nepadidins „Penkių žvaigždžių judėjimo“ populiarumo, kaip baiminasi daugelis komentatorių. Be to, M. Renzi atsistatydinimas greičiausiai nelems ir priešlaikinių rinkimų. Šalies prezidentas Sergio Mattarella pirmiausiai turbūt mėgins sudaryti naują vyriausybę, pavesdamas tai kokiam nors pasitikėjimo vertam politikui, pavyzdžiui, ekonomikos ministrui Pierui Carlo Padoanui, kuris ką tik atšaukė planuotą kelionę į Briuselį.

Naujos vyriausybės sudarymas labai tikėtinas, nes sisteminės partijos neturi didelio noro rengti išankstinius rinkimus, kurių rezultatai galėtų būti palankūs pergalės įkvėptam „Penkių žvaigždžių judėjimui“. Be to, dabartinį rinkimų įstatymą teks iš dalies keisti, nes jis buvo parengtas su prielaida, kad referendumo konstitucinės pataisos bus patvirtintos.

„Penkių žvaigždučių“ lyderis Beppe Grillo. Sncapix/Reuters nuotr.

Naująją vyriausybę greičiausiai sudarys ta pati politinė dauguma, kuri šiuo metu remia M. Renzi. Jos lauks tie patys iššūkiai, ir jai teks toliau rengtis naujiems rinkimams 2017 m. pabaigoje arba 2018 m. ir vykdyti nelengvas ekonomines reformas. Ir nors M. Renzi reformų patvirtinimą norėjo pateikti kaip lūžio momentą Italijos istorijoje, per pastaruosius penkerius metus įgyvendintos reformos nebus atšauktos.

Populistinis „Penkių žvaigždžių judėjimas“ greičiausiai neperims valdžios nei dabar, nei po kitų rinkimų. Judėjimas apskritai gali išsikvėpti, nes jau dabar jo atstovų valdomuose Romos ir Turino miestuose kilo politinių skandalų. Svarbiausia tai, kad po numatomų rinkimų reformų šalyje greičiausiai imtų formuotis proporcinio atstovavimo sistema, o todėl vienai partijai apskritai būtų sunku suformuoti vyriausybę. Kitose koalicinėse vyriausybėse „Penkių žvaigždžių judėjimo“ nebus, nes ji atsisako jose dalyvauti.

Bet kuri nauja Italijos vyriausybė savo Europos sąjungininkų atžvilgiu greičiausiai elgsis taip pat, kaip M. Renzi vyriausybė, sieks palankesnių fiskalinių taisyklių ir mėgins vykdyti aktyvesnę fiskalinę politiką. Be to, Italija reikalaus, kad ES padėtų jai spręsti migrantų problemą ir atstatyti regionus, kuriuos nuniokojo neseniai įvykę žemės drebėjimai. Todėl apskritai mažai tikėtina, kad Italija sukels domino efektą ir padidins nestabilumą Europoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...