captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Trumpo administracijos iššūkiai: ar pavyks išlaikyti tai, dėl ko JAV tapo supervalstybe

Kai išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pradės eiti pareigas 2017 m. sausio 20 d., jis susidurs su pasauliu, kuriame stiprėja autoritarizmo tendencijos ir kyla didžiausias per pastaruosius kelis dešimtmečius pavojus demokratijos stabilumui. D. Trumpo reakcija į tai bus vienas didžiausių jo prezidentavimo iššūkių.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nerimo metas

Manoma, kad apskritai demokratizacijos procesas vyko bangomis. Didžiausia ir naujausia demokratijos plėtros pasaulyje banga ėmė kilti XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir pasiekė viršūnę XX a. dešimtajame dešimtmetyje, o jau 2005 m. pradėjo slūgti. Nuo tada pasaulyje pastebimas vis didesnis laisvės ir dalyvavimo politiniame gyvenime nuosmukis. Tačiau pastaruoju metu keletas procesų paskatino nerimą dėl demokratijos būklės ir ateities pasaulyje. 

Pirmiausia nerimą kelia autoritarizmo tendencija, pastebima keliose besiformuojančios demokratijos šalyse. Pavyzdžiui, po nepavykusio karinio perversmo Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas suėmė apie 32 000 tariamų sąmokslininkų ir daugiau kaip 100 žurnalistų, taip pat atleido dešimtis tūkstančių kitų valstybės tarnautojų, kariškių ir policininkų.

Kita nerimą kelianti tendencija yra ta, kad, demokratijos pažangai ėmus strigti, autoritariniai režimai vis agresyviau skleidžia antidemokratines nuostatas tarptautinėje arenoje, kartu slopindami politinį pliuralizmą savo šalyse. Šiuo atžvilgiu ypač pavojinga yra Rusija, kuri, įgyvendindama plataus masto socialinės žiniasklaidos kampanijas, siekia demokratinėse visuomenėse skleisti sąmyšį, susiskaidymą bei abejones ir stiprinti cinišką požiūrį į demokratiją. Be to, JAV žvalgybos agentūros mano, kad Rusija, siekdama paveikti JAV rinkimų eigą, kelis kartus prisidėjo prie įsilaužimo į JAV kompiuterių sistemas.

Reuters/Scanpix nuotr.

Miestas ant kalvos

Tačiau galbūt grėsmingiausia tendencija yra susijusi su vis akivaizdesnėmis demokratijos problemomis išsivysčiusiose Europos šalyse ir Jungtinėse Valstijose. Vienas svarbiausių pastarosios demokratizacijos bangos sėkmės veiksnių buvo neprilygstama JAV demokratinio modelio, kuris atrodė itin sėkmingas ir kurį JAV prezidentas Ronaldas Reaganas vadino „tviskančiu miestu ant kalvos“ , galia įkvėpti susižavėjimą ir būti pavyzdžiu daugeliui pasaulio šalių.

Savaime suprantama, demokratijai Jungtinėse Valstijose niekada nestigo trūkumų. Tačiau XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose JAV pasaulyje buvo vertinama kaip valstybė, kuri yra ekonomiškai dinamiška, politiškai funkcionali, morališkai savimi pasitikinti ir neturinti lygių kariniu atžvilgiu. Griuvus Berlyno sienai, o po to žlugus Sovietų Sąjungai, Jungtinės Valstijos liko vienintele didžiąja valstybe tuo metu, kai jos demokratinės sąjungininkės Europos Sąjungoje siekė visame žemyne sukurti bendrąją rinką, pagrįstą liberaliomis vertybėmis ir institucijomis.

Po Šaltojo karo demokratinės vertybės įsigalėjo, nes jos tapo patrauklios didelei daliai žmonijos iš esmės visuose pasaulio regionuose, o visi ideologiniai varžovai patyrė pralaimėjimą arba negalėjo savo įtakos skleisti dėl geografinių priežasčių, kaip, pavyzdžiui, Iranas. Su finansine ir politine Europos ir Jungtinių Valstijų parama per tuos du dešimtmečius laisvė suklestėjo, rinkos plėtėsi, pilietinė visuomenė ir atstovaujamosios institucijos stiprėjo, o demokratija pirmą kartą žmonijos istorijoje tapo vyraujančia valdymo forma pasaulyje.

Pastarieji įvykiai Europoje kelia ypatingą nerimą – visame žemyne „paprasti žmonės“ telkiasi prieš tariamai korumpuotą elitą. Vengrijoje ir Lenkijoje dešiniųjų populistų vyriausybės ima riboti teismų, valstybės tarnautojų ir žiniasklaidos nepriklausomumą. Antidemokratinės partijos pelnė daug rinkėjų balsų Vengrijoje ir Čekijoje, o Prancūzijoje ir Vokietijoje įspūdingų rezultatų rinkimuose pasiekė liberalizmo idėjoms ir imigrantams priešiškos partijos, tokios kaip Nacionalinis frontas ir „Alternatyva Vokietijai“.

Reuters/Scanpix nuotr.

Nauja banga?

Ar tai nėra nauja antidemokratinė banga, kuri gali nublokšti pastarųjų dešimtmečių demokratijos laimėjimus? Ar naujoji D. Trumpo administracija priešinsis kylančiai demokratijos krizei pasaulyje? Tai priklauso nuo įvairių veiksnių. Jei D. Trumpas santykiuose su Kongresu bei Senatu sugebėtų pasinaudoti sandorių sudarymo menu ir užtikrinti abiejų partijų susitarimus, kurie padėtų spręsti ekonomikos sąstingio, pajamų nelygybės ir imigracijos problemas, pasaulis galėtų patikėti, kad Amerikos demokratija vėl veikia, nepaisant to, kad daugelis D. Trumpo politikos iniciatyvų sulaukia pasipriešinimo tiek šalyje, tiek pasaulyje.

Atsižvelgiant į D. Trumpo norą vykdyti pragmatišką užsienio politiką, galbūt jis bus pasirengęs pripažinti, kad verta remti demokratinius sąjungininkus; tokiu atveju jo administracija galbūt galėtų sustabdyti demokratijos nuosmukį pasaulyje. 

Tačiau yra pagrindo tuo abejoti, nes per visą rinkimų kampaniją D. Trumpas leido aiškiai suprasti, kad jo užsienio politika bus pagrįsta realizmu, pragmatizmu ir Amerikos interesų iškėlimu, o ne siekiu skleisti demokratiją pasaulyje. Autoritariniai vadovai, tokie kaip Egipto prezidentas Abdelis Fatahas al-Sisi, greičiausiai padarys prielaidą, kad, D. Trumpui atėjus į valdžią, niekas nebereikalaus siekti demokratijos.

Vis dėlto yra dar viena priežastis neprarasti vilties. Jungtinės Valstijos didžia šalimi tapo iš dalies dėl to, kad ji yra laikoma stipriausia demokratine valstybe pasaulyje. R. Reaganas suprato, kad neįmanoma užtikrinti Amerikos didybės, jei šalis savo principų negins ir neįtvirtins visame pasaulyje. D. Trumpo gebėjimas tai suprasti taps vienu svarbiausių jo užsienio politikos išbandymų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...