captcha

Jūsų klausimas priimtas

Penki populizmo ingredientai pagal istoriką N. Fergusoną

Žurnalistams patinka sakyti, kad gyvename beprecedenčio nestabilumo laikotarpiu. Iš tikrųjų, remiantis daugybės tyrimų duomenimis, mūsų era – nepaprasto stabilumo (konfliktų prasme) laikas. Kyla klausimas, kodėl tiek daug komentatorių mano priešingai? Atsakymas, neminint visiško istorijos neišmanymo, yra tai, kad politinis populizmas tapo visuotiniu reiškiniu, o įsitvirtinę politikai ir politinės partijos visaip stengiasi jį perprasti, tačiau ne visiems pavyksta jam atsispirti. Vis dėlto bent kiek istoriją išmanančiam žmogui populizmas nėra joks stebuklas, portale cirsd.org rašo Stanfordo universiteto Huverio instituto ir Harvardo universiteto Europos studijų centro vyresnysis bendradarbis istorikas Niallas Fergusonas.
Sipa/Scanpix nuotr.
Sipa/Scanpix nuotr.

N. Fergusonas teigia, kad populizmo receptas labai paprastas – tam reikia vos penkių ingredientų. Istorikas juos atskleidžia remdamasis Jungtinių Valstijų pavyzdžiu.

Iš ko susideda populizmas

Pirmasis ingredientas – imigrantų skaičiaus padidėjimas. Per pastaruosius 45 metus užsienyje gimusių Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų proporcija padidėjo nuo kiek mažiau nei 5 proc. (1970 m.) iki daugiau kaip 13 proc. (2014 m.). Aukščiausias visų laikų rodiklis JAV buvo pasiektas 1890 m. – 14,7 proc.

Taigi žmonės, sakydami, kad Jungtinėse Valstijose gyvena praktiškai vien tik imigrantai, vadovaujasi selektyviąja atmintimi. Laikotarpiu nuo 1910 m. iki 1970 m. imigracija buvo labai nežymi. Tik palyginti neseniai imigracijos rodikliai šoktelėjo taip, kad beveik pasiekė prieš šimtmetį buvusį lygį. Tas laikotarpis pagrįstai pavadintas pirmuoju globalizacijos amžiumi.

Antrasis ingredientas – didėjanti nelygybė. Remiantis Thomaso Piketty ir Emmanuelio Saezo atliktu pajamų pasiskirstymo tyrimu, pastaruoju metu yra vėl pasiekta nelygybės viršūnė – anksčiau panašaus masto nelygybė fiksuota prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Amerikoje vienam procentui daugiausiai uždirbančiųjų atitenka per 20 proc. visų pajamų. 1970-aisiais minėtam vienam procentui tekdavo mažiau kaip 8 proc. pajamų. Ir prieš prasidedant finansų krizei, 2007-aisiais, ir prieš Didžiąją depresiją, 1928-aisiais, šis rodiklis buvo rekordinis.

Trečiasis ingredientas – korupcijos suvokimas. Idant populizmas vešėtų, žmonės turi įtikėti, kad politinė valdžia – nebešvari. Remiantis naujausiais „Gallup“ paskelbtais visuomenės palankumo institucijoms Jungtinėse Valstijose duomenimis, visų institucijų, išskyrus kariuomenę ir smulkųjį verslą, autoritetas gerokai smukęs.

Ketvirtasis ingredientas, be kurio populistinis atsakas nebus visavertis, yra didelė finansų krizė. Pasak N. Fergusono, visus rodiklius vertinant pagal JAV vertybinių popierių rinkos indeksą, trys didžiausios šių laikų finansų krizės įvyko 1873, 1929 ir 2008 m. Po kiekvienos iš jų sekė ilgas ekonominis nusilpimas, nors jo laipsnis ir trukmė kiekvienu atveju skyrėsi.

Belieka vienintelis ingredientas. Jei iš tikrųjų būtų gaminamas patiekalas, dabar būtų tas momentas, kai iš keptuvės pliūpteli liepsnos. Liepsną įplieskiantis ingredientas, žinoma, yra demagogija. Populistų demagogai ima kibirkščiuoti ir sproginėti reaguodami į bet kurį iš pirmiau išvardytų ingredientų.

Kad ir kaip būtų juokinga, iš tiesų juoko nedaug

Populizmas nėra vien politinis pasismaginimas. Apie D. Trumpą kartais girdėdavome sakant, esą per rinkimų kampaniją jis šneka bet ką, tačiau tapęs prezidentu – susiims. Istorija rodo ką kita. Tie, kurie žarstosi populistams būdingais pareiškimais, teigdami, kad ketina mažinti imigracijos srautus, įvesti muitus ir varžyti kapitalo eksportą, visiškai nejuokauja.

Iš tiesų populistams yra gyvybiškai svarbu įgyvendinti per rinkimų kampaniją duotus pažadus. Jų sekėjai nėra pastovūs. Pavyzdžiui, kalbant apie D. Trumpo atvejį, nemaža dalis respublikonų rėmėjų jau suabejojo partijos vadovybe ir nuo jos nusisuko. Jei D. Trumpas nevykdys duotų pažadų, jie veikiausiai nusisuks ir nuo jo.

Žinoma, anksčiau ar vėliau populistams lemta nuvilti savo rinkėjus. Populizmas – nuodingas užpilas, ir jo nuodai netrunka suveikti. Nesvarbu, kurią mažumą jie pasirinks savo atpirkimo ožiu, vargo ta mažuma tikrai turės daugiau. Tačiau kad ir kas būtų tie, kurių pyktį ir apmaudą populistai sugebėjo palenkti savo pusėn, vargu ar jų gyvenimas, atėjus į valdžią minėtiesiems, smarkiai pagerės.

Populizmas gajus visame pasaulyje. N. Fergusono įsitikinimu, britų sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos birželį nulėmė ne tik visos Europos populistinės jėgos, bet ir D. Trumpas Jungtinėse Valstijoje bei – netiesiogiai – Vladimiras Putinas Rusijoje.

Stebuklingiems vaistams nesuveikus, vėl kils nusivylimas

Bene labiausiai populizmas klestėjo XIX a. pabaigoje. Kas vyko paskui? Kaip reakcija į populizmą ir kaip alternatyvus politinių sprendimų, kuriais būtų šalinamos visuomenės nuoskaudos, paieškos būdas Amerikoje susiformavo progresyvizmas, Europoje – socializmas.

Galima tikėtis kažko panašaus sulaukti ir mūsų laikais. Neatmestina, kad tai bus išeitis, kurios verta siekti. Kad ir kaip ten būtų, reikėtų prisiminti, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo progresyviuoju, o ne populistų laikotarpiu.

N. Fergusonas įsitikinęs, kad šiandieninis pasaulis gerokai darnesnis negu būtų galima pagalvoti pažiūrėjus televizijos naujienas. Tačiau nevalia nepastebėti ir to, kad ekonominiai ir socialiniai globalizacijos padariniai bei pastaroji finansų krizė iššaukė populistinį atsaką, kurio vaisius dabar matome užderančius.

Bijoti reikėtų ne pasaulio žlugimo, o kai ko labiau žemiško – mėginimų tam tikrus globalizacijos aspektus nukreipti priešinga linkme, sukeliant nusivylimą tuo, kad stebuklingi vaistai nepadeda išgydyti pacientų negalavimų, ir taip paruošiant dirvą bandymams su naujais ir tariamai dar veiksmingesniais vaistais. Tuomet išauš demagogijos specialistų, į viską žvelgiančių paprastai (angl. Simplifiers), diena, bet jos baigtis aiški jau dabar – savo galias jie pamažu perduos geranoriškiesiems gelbėtojams, viską vertinantiems daug sudėtingiau (angl. Complicators) ir jau kur kas artimesniems išsimokslinusiam elitui, tačiau tikriausiai ne mažiau pavojingiems, o gal ir daugiau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...