captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar R. T. Erdoganas dėl didesnės įtakos lies savo piliečių kraują?

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nepavykusį liepos 15-osios bandymą šalyje įvykdyti karinį perversmą pavadino „Dievo dovana“. Turkijos vyriausybė nedelsdama apkaltino buvusį R. T. Erdogano sąjungininką, o vėliau – politinį varžovą Fethullahą Guleną, esą už viso to stovi būtent jis. Tačiau bent kol kas nė menkiausia dalis medžiagos, kurią Turkijos pareigūnai perdavė savo kolegoms amerikiečiams, niekaip nepatvirtina Turkijos prezidento metamų kaltinimų. Pažymėtina, kad Turkijos spauda mėgina nušviesti Amerikos reakciją taip, lyg ši priimtų turkų pateiktą medžiagą už gryną pinigą, tačiau joks amerikiečių pareigūnas niekada nėra kalbėjęs nieko panašaus į tai, ką porina turkų spauda. Žinoma, nepaisant to, įvairios liepos 15-osios įvykių analizės įdomumu viena kitai nenusileidžia, portale aei.org rašo buvęs Pentagono pareigūnas, dabar Rytų regiono politikos, diplomatijos ir terorizmo ekspertas bei knygų autorius Michaelas Rubinas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Viena aišku – mėginimas įvykdyti perversmą tapo puikiu pretekstu R. T. Erdoganui atsikratyti jam nepritariančiais ir per mažai besižavinčiais jo darbotvarke darbuotojais bei pareigūnais. Vakarų spaudoje ypač daug atgarsio sulaukė Turkijoje vykdomas mokytojų ir universitetų profesorių valymas.

Pasak M. Rubino, gana ironiška, kad švietimo įstaigų darbuotojų valymą atlieka asmuo, kurio universiteto diplomas, kaip įtariama, yra suklastotas ir kuris, pasinaudodamas tuo, kad universitetų valdybos nariai yra seni jo bičiuliai, gali užsitikrinti, kad universitetų vadovai bus tokie, kokių reikia.

Didžiulį valymą neseniai R. T. Erdoganas atliko ir tarp policijos pareigūnų, kas turėtų kaip reikiant neraminti tuos, kurie neabejingi prezidento ketinimams ir Turkijos ateičiai.

Praėjusią savaitę R. T. Erdoganas paskyrė naujus policijos vadus 61 iš 81 Turkijos provincijų. Jis taip pat nurodė pradėti darbą 55 centrinių departamentų, kurie veikia kaip policijos profesinės įstaigos, policijos vadams. Kai kurie iš atleistųjų policijos vadų buvo religingi ir netgi palaikė R. T. Erdoganą.

Nė vienas iš jų nebuvo F. Guleno šalininkas – visi jo šalininkai jau seniai atleisti. Dauguma iš naujųjų prezidento paskirtų vadų – nuožmūs nacionalistai, itin jauni ir palyginti nepatyrę, todėl tikriausiai nesunkiai paklus R. T. Erdogano nurodymams. Pasak M. Rubino, didžiausia bėda yra ne tai, kad Turkijos prezidentas atleido iš pareigų, jo manymu, nepakankamai lojalius pareigūnus (dauguma visgi buvo jam lojalūs, be to, jis pats juos kažkada ir paskyrė), bet tai, kad jis juos laikė pernelyg „skystais“, neišdrįsiančiais panaudoti kraštutinių smurto priemonių.

To, kaip mano R. T. Erdoganas, prireiks tvarkantis ne tik su Turkijos kurdais, bet ir su daugeliu liberalių pažiūrų arba apolitiškų turkų, mat toliau stiprinant prezidentinę kontrolę tokie asmenys bus neparankūs.

Paminėtina dar ir tai, kad prieš kelias dienas R. T. Erdoganas iki šešių mėnesių pratęsė laiką, kurį turkai gali būti sulaikyti be teisės į advokatą. Tai reiškia, kad nuo šiol Turkijos pareigūnai turės kur kas daugiau laiko iš sulaikytųjų išgauti priverstinius prisipažinimus kankinimais – tokia praktika nuo liepos šalyje taikoma vis dažniau.

Be to, R. T. Erdogano valdančioji partija lojalistams pradėjo išdavinėti leidimus ginklams. M. Rubinas primena, kad savo patarėju karybos klausimais Turkijos prezidentas paskyrė buvusį generolą, dabartinį sukarintosios organizacijos SADAT vadovą Adnaną Tanriverdį.

1997 m. per vadinamąjį „švelnųjį“ perversmą Turkijos generalinis štabas nušalino A. Tanriverdį nuo pareigų – nuo tada buvęs generolas yra pasiryžęs atkeršyti pasaulietinių idėjų skleidėjams. Šiuo metu jo vadovaujama SADAT pamažu tampa R. T. Erdogano islamo revoliucine gvardija.

M. Rubino teigimu, labai panašu, kad būtent SADAT yra prikišusi nagus prie daugybės civilių žūčių, dėl kurių prezidentui lojali spauda, neturėdama jokių įrodymų, išskyrus priverstinius prisipažinimus, kaltina gulenistų perversmo organizatorius.

Visi šie ženklai rodo į R. T. Erdogano pusę. Savo religinę kontrolę Turkijos prezidentas stiprina per organizaciją TURGEV – Turkijos jaunimo ir švietimo fondą, kurio valdyboje įsitaisęs prezidento sūnus, ir vietos islamo lyderį Heyrettiną Karamaną, kuriam prezidentas šiuo metu itin prijaučiąs.

Tolesniuose R. T. Erdogano planuose – pakeisti konstituciją. Čia jam didžiausių nepatogumų gali sukelti ne galimas visuomenės pasipriešinimas (nes visuomenė jau pakankamai įbauginta), o buvęs maoistas ir ultranacionalistas Dogu Perincekas. Šiam asmeniui R. T. Erdogano inicijuotas valymas buvo ypač naudingas – iš kelio patraukta daugybė jo priešininkų. Pasak M. Rubino, šiandien neabejojama, kad D. Perincekas –Turkijos šešėlinis gynybos ministras. Bėda ta, kad jis neketina pritarti konstitucijos keitimui.

Kad ir kieno būtų viršus, Turkija veikiausiai neišvengs kraujo praliejimo. Klausimas tik, kaip greit jis prasidės ir ar R. T. Erdoganas jam geriau pasirengęs negu D. Perincekas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...