captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ko galima tikėtis, jei H. Clinton pasieks įtikinamą pergalę?

Buvęs Johno McCaino 2008 m. prezidento kampanijos patarėjas Steve`as Schmidtas televizijos laidoje teigė manąs, kad Hillary Clinton greičiausiai užsitikrins didelės rinkikų kolegijos daugumos balsus. Laidos vedėjo paklaustas, kiek rinkikų balsų gaus H. Clinton, S. Schmidtas teigė manąs, kad greičiausiai per 400. S. Schmidto teigimu, demokratai gali perimti Senato kontrolę ir pagerinti savo pozicijas Atstovų Rūmuose.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Taip mano ne tik jis. Naujausių apklausų ir politinių spėjimų rinkos dalyvių duomenimis, H. Clinton didina atotrūkį, todėl kyla natūralus klausimas: jei H. Clinton nugalės dideliu skirtumu, ką tai reikš šaliai?

Išrinkta prezidente H. Clinton gali pasirinkti vieną iš dviejų būdų vadovauti šaliai, teigia galimas dėliones po JAV prezidento rinkimų nagrinėjantis politinių tyrimų instituto „American Enterprise Institute“ bendradarbis Frederickas M. Hessas.

Vadovaujantis vienu iš jų, būtų pripažinta, kad 2016 metų rinkimai buvo išskirtiniai. H. Clinton ir Donaldas Trumpas yra nepopuliariausi pagrindinių partijų kandidatai naujausioje JAV istorijoje. Nepriklausomo tyrimų instituto „Pew Research Center“ duomenimis, 46 proc. H. Clinton rėmėjų sako, kad pirmiausia balsuos prieš D. Trumpą, o ne už H. Clinton. Instituto bendradarbė Hannah Fingerhut pabrėžė: „Kandidatų į prezidentus populiarumas tarp rinkėjų yra mažiausias per du dešimtmečius.“ Rugsėjo mėnesį tik trečdalis rinkėjų buvo patenkinti esamu pasirinkimu.

Reuters/Scanpix nuotr.

Vieną dažniausiai pasitaikančių argumentų už H. Clinton suformulavo dienraščio „Washington Post“ redakcija: „Donaldas Trumpas kelia ypatingą grėsmę Amerikos demokratijai.“ Išreikšdama paramą H. Clinton kandidatūrai, dienraščio „Houston Chronicle“ redakcija teigė: „Pasirinkimas tarp Hillary Clinton ir Donaldo Trumpo – ne tik politinis. Tai susiję su daug svarbesniais dalykais, kurie neapsiriboja partiniais interesais. Manome, kad Donaldas Trumpas kelia grėsmę Respublikai.“ 

Žurnalo „The New Yorker“ bendradarbis Adamas Gopnikas rūsčiai teigė: „Akivaizdu, kad D. Trumpas yra liberalios konstitucinės Jungtinių Valstijų santvarkos priešas. Amerikos respublikai grėsmę kelia pirmasis šiuolaikinėje istorijoje atvirai nedemokratiškas vienos iš didžiųjų partijų vadovas.“ Daugelis kitų komentatorių D. Trumpą apibūdino kaip „pavojų Respublikai“ ir „grėsmę Respublikos išlikimui“.

Tad, jei H. Clinton pasiektų didelę pergalę, pradėjusi eiti pareigas ji galėtų pagrįstai pripažinti, kad daugelis iš tų, kas nepritaria jos politikos darbotvarkei, ją parėmė tik siekdami užtikrinti, kad būtų išvengta šaliai kilusio pavojaus. Taip ji priimtų nuostatą, jog jos pergalę lėmė tai, kad D. Trumpas buvo nepriimtinas daugeliui abiejų didžiųjų partijų politikų, o savo kabinetą galėtų pristatyti kaip amerikietišką karo meto koalicinės vyriausybės analogą. Toks požiūris H. Clinton suteiktų puikią galimybę peržengti partinį susiskaidymą dėl kai kurių visai šaliai svarbių klausimų. Žinoma, kaina būtų tokia pati, kokią tenka sumokėti bet kuriam karo meto ministrui pirmininkui – ji turėtų būti pasirengusi sušvelninti savo vidaus politikos pasiūlymus, taip atiduodama duoklę tiems, kas ją parėmė visų pirma dėl to, kad padėtų pašalinti šaliai kilusią egzistencinę grėsmę, o ne dėl to, kad pritaria jos politinėms nuostatoms, teigia politikos įvykių apžvalgininkas F. M. Hessas.

Pasirinkusi tokį vienijantį politikos kursą, prezidentė H. Clinton sušvelnintų radikalesnius vidaus politikos pasiūlymus ir užsitikrintų plačią paramą savo užsienio politikai. Į kabinetą ji įtrauktų tris ar keturis ją parėmusius respublikonus. H. Clinton pasistengtų patikinti milijonus dideliu entuziazmu netrykštančių jos rėmėjų, kad jų neapgavo, ir pasinaudotų puikia galimybe panaikinti metų metus trunkantį pykčio ir įtarumo kupiną ideologinį susiskaidymą.

Deja, labiau tikėtina, kad H. Clinton nežengs politinio susitaikymo keliu. Atrodo, kad nuo pat pirmos dienos ji aktyviai siektų įvesti nemokamą aukštąjį mokslą daugeliui studentų, didinti mokesčius, toliau diegti prezidento Baracko Obamos iniciatyva priimtą Pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą („Obamacare“), didinti federalinės valdžios vaidmenį ikimokyklinio ugdymo sistemoje ir teisėjus skirti pagal progresyvumo kriterijus. Antraip H. Clinton rizikuotų susikirsti su naujaisiais kairiaisiais, kuriems atstovauja senatoriai Elizabeth Warren bei Bernie Sandersas ir kurie yra nepatenkinti, kad jiems teko susitaikyti su nuosaikesniu partijos kandidatu. Jei net ir didelės pergalės atveju H. Clinton sąmoningai apsispręstų įgyvendinti nuosaikesnę vidaus politiką, tai galėtų sukelti įtampą tarp jau ir taip susiskaidžiusių jos politinių rėmėjų, mąsto politologas F. M. Hessas.

O jei H. Clinton imsis aiškiai kairiosios politikos, dešiniųjų stovykloje gali kilti tikras karas tarp D. Trumpo šalininkų ir kampanijos prieš D. Trumpo išrinkimą aktyvistų. Respublikonai, kurie manė šalies gerovę iškeliantys virš partijos interesų, galiausiai jaustųsi nusivylę ir apgauti, o D. Trumpui ištikimybę išsaugoję respublikonai jiems imtų klijuoti kolaborantų ir išdavikų etiketes. Įsitikinę, kad jų baimės buvo pagrįstos, D. Trumpą remiantys respublikonai hiperaktyvų H. Clinton prezidentavimą įvertintų kaip dar vieną argumentą savo porinkiminiam politiniam kryžiaus žygiui. 

Reuters/Scanpix nuotr.

Antra vertus, jei D. Trumpo pralaimėtų triuškinamai, jo idėjoms nepritariantys respublikonai įgytų galimybę imtis plataus masto apsivalymo nuo populistų, kad partijai suteiktų galimybę atsinaujinti ir išplėsti rėmėjų gretas. Tokiu atveju demokratai mėgintų pasinaudoti respublikonų vidinėmis kovomis ir gauti papildomų politinių taškų, taip dar labiau padidindami politinį susiskaidymą tarp kairės ir dešinės.

Žinoma, net ir didelės H. Clinton pergalės atveju tikėtina, kad Senate ir Atstovų Rūmuose nė viena partija neturės aiškios daugumos. Net jei demokratai užsitikrintų daugumą Atstovų Rūmuose, beveik neabejotina, kad respublikonai Senate turės bent 47 vietas. Ir nors respublikonai nesutars dėl daugelio dalykų, juos vienys bent jau nuostata, kad būtina aiškiai oponuoti H. Clinton politikai. Sprendžiant iš ligšiolinės patirties, tai yra kelias į aklavietę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...