captcha

Jūsų klausimas priimtas

Trys galimybės Amerikai išgelbėti Siriją

Amerika privalo remti draugus ir daryti spaudimą įvairaus plauko priešams. Britų armijos specialiųjų oro pajėgų tarnybos šūkis skelbia: „Qui audet adipiscitur“ (liet. kas pradeda, tas ir laimi). Šis pagrindinio Britanijos specialiųjų operacijų pulko šūkis yra geras. Juo mokoma, kad, siekiant pergalės, reikia rizikuoti. Sirijoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau įrodė, kad šūkis – teisingas. 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Apskaičiavęs riziką ir ėmęsis iniciatyvos, V. Putinas padėjo savo bendražygiui Basharui al-Assadui sutvirtinti savo poziciją, sugriovė pasitikėjimą Amerika ir įmurkdė JAV sąjungininkus ir panašaus pobūdžio nedraugus į savo politinės įtakos liūną. Šiandien V. Putinas nesuinteresuotas siekti kompromiso Sirijoje, nes visi koziriai ir taip jo rankose. Vis dėlto, kieno bus galutinė pergalė, kol kas neaišku. JAV gali išnaudoti tris galimybes, kurios padėtų jai susigrąžinti įtaką ir siekti užtikrinti ilgalaikę taiką, portale nationalreview.com rašo amerikiečių politikos analitikas ir žurnalistas Tomas Roganas. 

Svarbu, kad pasaulinė naftos kaina išliktų žema

Pirmiausia – nafta. Nors prie ekonomikos recesijos Rusijoje gerokai prisidėjo ir korupcija, ir infrastruktūros trūkumai, ir biurokratija, pagrindinės jos priežastys vis dėlto yra silpna Rusijos valiuta ir žemos pasaulinės naftos kainos. Atsižvelgdama į tai, kad naftos kainos gerokai sumažėjusios, Amerika gali pasinaudoti puikia galimybe. Rusija smarkiai priklauso nuo naftos eksporto – šios srities pajamomis ji finansuoja kapitalo investicijas ir remia valstybės išlaidas, taigi, Rusijai gyvybiškai svarbu, kad pasaulinės naftos kainos didėtų. Tačiau, kad taip atsitiktų, OPEC turi sutarti apriboti žaliavos gavybą. JAV turėtų pasinaudoti planuojamu OPEC narių ir Rusijos susitikimu ir veiksmų imtis jau dabar.

Analitiko teigimu, JAV visų pirma turėtų užmegzti dialogą su OPEC dominuojančiomis sunitiškosiomis monarchijomis ir įtikinti jas, kad žaliavos gavybos riboti nereikėtų. Pasak jo, Saudo Arabijos valia šioje padėtyje yra svarbiausia, nes ji turi pakankamai atsargų, kad vidutinės trukmės laikotarpiu apsisaugotų nuo galimų kainos svyravimų. Ir nors ši arabų valstybė netrykšta pasitikėjimu JAV prezidentu Baracku Obama, jei pastarasis užsimintų apie JAV ketinimą aktyviau veikti Sirijoje (pavyzdžiui, žemė-oras raketomis aprūpinti tam tikras nuosaikesnes sukilėlių grupes), gal ir būtų išklausytas iki galo. Saudo Arabija smerkia B. al-Assadą dėl jo draugystės su Iranu ir Sirijos sunitų žūčių. Atitinkamai, Saudo Arabija galėtų įtikinti kitus sunitų dominuojamus OPEC narius – Iraką, Kuveitą, JAE ir Katarą – prisijungti prie žaliavos gavybos ribojimo priešininkų (beje, Irakas jau ir taip norėtų didinti gavybą). Tačiau JAV šioje vietoje turi dar vieną pranašumą. Iranas taip pat labai nenoriai kalba apie žaliavos gavybos ribojimą. Taigi JAV galėtų siekti dvigubo rezultato – ne tik suvaržyti Rusijos ekonomiką, bet ir įžiebti nesantaiką tarp V. Putino ir Irano ajatolos.

Turkija turi suprasti, kad JAV pozicija – tvirta

Antra, JAV turi būti griežtesnė Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Amerika turi jį įtikinti, kad, jei jis pritars Rusijos hegemonijai Sirijoje, jam neteks pasidžiaugti narystės NATO ir draugystės su JAV privalumais. Šioje padėtyje Amerikos auksinis bilietas – kurdai, konkrečiau – JAV ginklavimosi parama kurdų kovotojams – Sirijoje veikiantiems vadinamiesiems Kurdų liaudies gynimo būriams (YPG). Šiuo metu, siekdama išvengti konflikto su Turkija, Amerika teikia jiems labai ribotos apimties paramą. R. T. Erdoganas baiminasi, kad, jei JAV skirs daugiau paramos YPG ir kitoms kurdų pajėgoms, padėtis palei pietinę Turkijos sieną gali tapti nestabili. Ir jo būgštavimai nėra be pagrindo. Tačiau, jei R. T. Erdoganas pamėgins pergudrauti Ameriką, Amerika turėtų pergudrauti jį patį. Amerika turėtų Ankarai siųsti aiškią realpolitik (liet. pragmatinė politika) pobūdžio žinutę, kuri skelbtų, kad, jei Turkijos prezidentas nuolaidžiaus Rusijai, Amerika padidins kurdams teikiamą paramą. Toks planas kaipmat patrauktų R. T. Erdogano dėmesį – ir išprovokuotų pyktį. Tačiau jį būtina priversti suprasti, kad JAV tvirtai laikosi savo pozicijos, teigia T. Roganas.

JAV turi išlikti principinga ir santykiuose su Rusija

Trečia, JAV turėtų pasinaudoti prezidento George’o W. Busho patirtimi ir imtis rengti humanitarinės pagalbos teikimo iš oro operacijas Alepo mieste ir kitose apgultose sukilėlių kontroliuojamose Idlibo provincijos vietovėse. T. Roganas primena, kad 2008 m., kai Rusijos pajėgos įsiveržė į Gruziją, G. W. Bushas nurodė JAV kariškiams skraidinti gruzinams humanitarinę pagalbą. Iš pradžių rusai draudė europiečių diplomatinius skrydžius ir siuto dėl JAV iniciatyvos teikti humanitarinę pagalbą, tačiau po to, kai G. W. Bushas „akis į akį“ pasikalbėjo su V. Putinu, pastarasis atlyžo.

Kaip tikina politikos analitikas, išdrįsusios apgultose sukilėlių kontroliuojamose vietovėse šiaurės rytinėje Sirijos dalyje pradėti teikti humanitarinę pagalbą iš oro, JAV ir jos sąjungininkės (Prancūziją ir Jungtinę Karalystę būtų galima įtikinti prisidėti prie išimtinai humanitarinės misijos) galėtų padaryti dvejopą strateginį poveikį. Pirma, tai padėtų Sirijos sukilėliams suvienyti pajėgas prieš V. Putino ir B. al-Assado įgyvendinamą žudynių ir marinimo badu strategiją. Antra, tai būtų aiškus įrodymas, kad JAV nesitaikstys su Rusijos įsiviešpatavimu Sirijoje. Pastarasis padarinys paskatintų JAV sąjungininkus Sirijoje glaudžiau bendradarbiauti ir padėtų padidinti B. al-Assado režimui daromą spaudimą. Be abejo, būtina paminėti ir galimas kliūtis – Rusijos oro gynybos sistemas ir karinius oro pajėgumus. Atsižvelgdama į šias grėsmes, Amerika turės užtikrinti, kad lėktuvus, kuriais gabenama humanitarinė pagalba, saugotų naikintuvai. Jei JAV imtųsi šių priemonių, Rusai nebedrįstų pasipriešinti. JAV karinės oro pajėgos, jūrų pėstininkų korpusas ir karinės jūrų pajėgos yra kur kas aukštesnio lygio nei atitinkamos Rusijos pajėgos. V. Putinas tai žino.

T. Roganas teigia, kad nė viena iš išvardytųjų galimybių nepadės užtikrinti visiškos JAV pergalės Sirijoje. Vis dėlto, Amerikos tikslas – susigrąžinti įtaką Sirijoje. Pareikšdama, kad neketina savo įtakos Sirijoje perleisti Rusijai, ir įtikindama kitus regiono veikėjus, kad jie privalo bendradarbiauti, Amerika sutrumpintų kelią link tvirto diplomatinio kompromiso, konkrečiai – link derybų, kurios padėtų stabilizuoti konfliktą ir priverstų B. al-Assadą pasitraukti, mainais į galimybę Rusijai išsaugoti priėjimą prie Viduržemio jūros per savo karines bazes Tartuse ir Latakijoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis konfliktas Sirijoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close