captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į Europą nuo R. Kadyrovo režimo bėgantys šimtai čečėnų įstrigo šalia Lietuvos

Šimtai čečėnų, bėgančių nuo Ramzano Kadyrovo režimo Čečėnijoje, nesėkmingai bando patekti iš Baltarusijos į Lenkiją. Čečėnai kone kasdien traukiniu iš Baltarusijos Bresto miesto važiuoja link Lenkijos, tačiau prie sienos išlaipinami ir priversti grįžti atgal.
 
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Nepaisant kelių išimčių, Lenkijos pasieniečiai nepriima politinio prieglobsčio prašymų – išduodami dokumentai nurodo, jog nebuvo pateikta viza ar rezidencijos leidimas.

Europa šios problemos nepastebėjo tol, ko čečėnai rugpjūčio 30 dieną nesurengė protesto akcijos laikinoje pabėgėlių stovykloje Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje.

„Mes niekada nenorėjome įkurti ten stovyklos, – sako čečėnas vardu Omaras. – Tiesiog norėjome atkreipti į save dėmesį.“ Dėmesį atkreipė, bet nuo to mažai kas pasikeitė. Lenkijos vidaus reikalų ministras tik pareiškė, kad šalis neįsileis teroristų.

Kiekvieną dieną šimtai čečėnų sėda į rytinį 8:45 val. traukinį, iš Baltarusijos Bresto miesto vykstantį į Terespolį Lenkijoje. Taip jie bando patekti į Europos Sąjungą. Pasiseka tik kelioms šeimoms, o likusieji sugrįžta į Brestą 12:46 val. traukiniu.

„Jis jau bandė 50 kartų pereiti sieną, jam jau pradeda maišytis protas, – sako čečėnas Lechi, rodydamas į savo draugą. – Jis pradėjo gerti, bandome sakyti, kad geriau nereikia, bet neklauso.“ Lechi draugas parodo savo pasą su 50 atspaudų. Pase liko tik vienas tuščias lapas. „Paskutinis šansas“, –taria jis.

Ryte išvažiavę link Lenkijos, o per pietus grįžę į Brestą, likusias 19 valandų iki kito traukinio čečėnai leidžia laiką traukinių stoties salėje ar be tikslo vaikštinėja gatvėmis. Vaikai bėgioja tarp suolų, o nuo kai kurių vyrų atsiduoda alkoholiu. „Aš liksiu čia iki galo. Kelio atgal nėra“, – sako Vacha, atvykęs į Brestą su žmona ir 5 vaikais.

Abdula jau 40 kartų per 42 dienas bandė patekti į Lenkiją. Čečėnijoje jis buvo karinis juristas, dirbo laikinojo įkalinimo įstaigoje, kurioje susidūrė su virtine žmogaus teisių pažeidimų. „Mums visiems liepė pasirašyti dokumentą, jog savanoriškai norime vykti kovoti į Donbasą už Rusijos interesus, – pasakoja Abdula. – Kelis, kurie nepasirašė, nužudė, taip įbaugindami kitus. Bent 500 žmonių teko pasirašyti.“

Abdula nesėdėjo sudėjęs rankų: jis nutekindavo dokumentus, susijusius su neteisėtu įkalinimu, mušimais bei priverstiniais išsiuntimais į Donbasą. Tačiau kartą įkliuvo. Jis buvo du kartus suimtas ir kankintas. Galiausiai nusprendė, kad, jei nori likti gyvas, reikia bėgti, nes vienas jo kolega jau buvo dingęs be žinios.

Nors daugelis Breste įstrigusių čečėnų teigia bėgantys nuo R. Kadyrovo režimo represijų, ne visų istorijos yra panašios. Nemažai ir tokių, kurie ieško geresnio gyvenimo. „Kiekvieno skirtingos priežastys – vieni nori geresnio gyvenimo ar medicinos pagalbos, kurios negali gauti Rusijoje, ir panašiai“, – prasitaria Lechi.

Jau kelias dešimtis kartų bandęs patekti į Lenkiją Rasulas bando nuslėpti kylančią neviltį. Greta stovintis jo draugas pasakoja: „Aš jam bandau padėti, nes jo dviem mergaitėms reikia medicininės pagalbos. Pas mus Čečėnijoje ir visoje Rusijoje – jei neturi pinigų, normalaus gydymo negausi“.

Daugelis Baltarusijoje įstrigusių čečėnų nesupranta, kodėl Lenkija nenori jų įsileisti. „Juk mes taip pat kovojome prieš Rusiją, kodėl mūsų neįleidžia?“ – klausia Vacha.

Kitas jau įkopęs į šeštąją dešimtį. vyras Bresto stotyje sėdi šalia savo šeimos – žmonos ir dviejų suaugusių dukrų.

„Aš kovojau prieš rusus per abu karus, net parodžiau įrašus Lenkijos pasieniečiams. Ir kodėl jie mūsų neįleidžia? – jis gūžteli pečiais ir atsisako atskleisti savo vardą. – Mane jau tris kartus bandė suimti Čečėnijoje, paskui penkis metus slapsčiausi Rusijoje. Išvežiau šeimą tik dabar, kuomet ir jai pradėjo grasinti.“

Šis vyras, kai jį kalbinome, Breste buvo tik pirmą dieną, bet optimizmas jau buvo išgaravęs. „Jau matau, kaip čia viskas vyksta. Rytoj bandysiu sakyti, tegul tik praleidžia šeimą – juk visos moterys. O aš keliausiu atgal slapstytis į Rusiją“, – sakė jis.

Šį vyrą išvystame ir kitą dieną. 12:46 val. traukiniu jis iš pasienio sugrįžta į Brestą su visa šeima ir, skėstelėjęs rankomis, pajuda link laukiamosios salės. Laukti kitos dienos.

Tiesa, ne visi čečėnai kasdien traukinio laukia traukinių stotyje. Tie, kurie dar turi pinigų, gyvena mieste. Musa, eidamas į nuomojamą butą kuriame apsistojusi jo šeima, sako: „Pinigai jau visiškai baigėsi. Ką toliau darysim, nežinau. Gyvensim kaip ir kiti – stotyje: kelio atgal nėra.“

Prie reportažo prisidėjo Jonathanas Brownas

*Kalbintų žmonių vardai šiame straipsnyje buvo pakeisti. Dėl grėsmės jų artimiesiems, kurie liko Čečėnijoje, nė vienas nenorėjo atskleisti savo pavardės bei parodyti nuotraukose veido, o dauguma nenorėjo sakyti net vardo. Jie bijo būti suimti. Liepos 1-ają Rusijos ir Baltarusijos OMON pajėgos traukinyje į Terespolį suėmė vieną čečėną, kaltinimą terorizmu. Lechi vardu prisistačiusio pabėgėlio brolis jau du kartus apklaustas Čečėnijos saugumo pajėgų, kurias domina, ką Lechi veikia Breste.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...