captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pagalba per atostogas: kaip išvengti savanorių turizmo spąstų

Savanorystė egzotiškuose kraštuose per atostogas – auganti tarptautinės kelionių rinkos dalis. Tačiau ekspertai įspėja, kad, nepaisant gerų ketinimų, tokios veiklos žala gali būti didesnė už suteiktą pagalbą, ypač kai tai susiję su vaikais, perspėja spiegel.de.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Tarpusavio ryšiais vis labiau susaistytame pasaulyje žmonėms nebepakanka susipažinti su kitomis kultūromis, tradicijomis ar kalbomis taip, kaip buvo įprasta iki šiol – su patogiu turisto vadovu rankose. Todėl vakariečiai vis dažniau vyksta statyti namų Haityje, stebėti Amazonės rožinių delfinų arba dirbti Rumunijos ekologiniuose ūkiuose, kad daugiau sužinotų apie šalies kaimo kultūrą. Tradicinius turistus pamažu keičia prasmingiau atostogauti norintys turistai, arba turistai savanoriai.

Dabar tai – svarbus pasaulio turizmo verslo segmentas. 2008 m. Turizmo ir laisvalaikio tyrimų asociacijos duomenimis, sektoriaus vertė yra 2 milijardai dolerių, o savanorių turizmo veikloje kasmet dalyvauja apie 1,6 milijono žmonių.

Didelė dalis turistų savanorių neseniai baigė arba baigia mokslus ir siūlo savo paslaugas, o kartu nori pasirūpinti įrašu savo gyvenimo aprašyme, kuris padarytų įspūdį būsimiems darbdaviams. Altruistiškas siekis mažinti kultūrinius skirtumus tarp tautų, neapsiribojant įprastais sandoriais, kuriuose esame pripratę dalyvauti kaip turistai, vertas pagarbos. Tačiau kritikai įspėja, kad tai gali būti viso labo nauja neokolonializmo banga, kai turistai savanoriai, sumanę geriau pažinti tolimų šalių kultūras, tiesiog ieško egzotikos.

Atostogos privilegijuotiesiems

Žmogaus teisių organizacijos „Witness.org“ programų direktorius Samas Gregory pabrėžia, kad imantis tokios veiklos svarbu vadovautis sąmoningu požiūriu, atsižvelgti į vietos bendruomenės interesus ir gerai suvokti, kad būti turistu savanoriu yra privilegija, prieinama tik tiems, kas turi pinigų, gali gauti vizą ir skirti laiko savanorystei.

Tačiau tokia veikla užsiimantiems žmonėms gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad jie tiesiogiai patiria kitokią tikrovę, nors iš tiesų jie turi galimybę bet kada atsitraukti.

Savanorių turizmas kelia ne tik ideologinių, bet ir realių ekonominių, fizinių ir kultūrinių pavojų, kurie yra šalutinis tokios veiklos padarinys.

Pirmiausiai minėtinas paklausos ir pasiūlos aspektas. Kadangi vis daugiau turistų nori autentiškos patirties ir tuo tikslu tolimose šalyse kreipiasi į vietos organizacijas, atitinkamai randasi ekonominių subjektų, pasirengusių užimti šią nišą.

Tai ypač pasakytina apie institucijas, turinčias sąsajų su našlaičių prieglaudomis, nes savanorystė našlaičių prieglaudose – viena iš pagrindinių savanorių turizmo sričių. Oficialų nevyriausybinių organizacijų statusą nustatančios taisyklės dažnai yra nelabai aiškios, ir organizacijai paprastai tereikia turėti interneto svetainę ir bent minimaliai reikštis socialinėje žiniasklaidoje, kad pritrauktų potencialių savanorių.

Fiktyvūs Nepalo našlaičiai

2014 m. Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), siekdamas įspėti pasaulio visuomenę apie savanorystės našlaičių prieglaudose pavojų, atkreipė dėmesį į tai, kad su vaikais dirbančių savanorių patikros dažnai yra paviršutiniškos, o ypač į tai, kad vaikai neretai tyčia atskiriami nuo tėvų, siekiant pritraukti rėmėjus ir už savo veiklą susimokančius savanorius.

Ši problema ypač aktuali Nepale. Už Nepalo nevyriausybinių organizacijų veiklą atsakingos Socialinės gerovės tarybos duomenimis, kasmet šalyje savanoriauja 30 000 užsieniečių. Dauguma iš jų į Nepalą atvyksta su turistinėmis vizomis, todėl formaliai jie dirbti šalyje negali, tačiau vietos valdžia paprastai į tai žiūri pro pirštus.

Vienas iš garsiausių piktnaudžiavimo pavyzdžių yra susijęs su fiktyvia našlaičių prieglauda „Mukti Nepal“, kurią Katmandu įsteigė tokia Goma Luitel. Vaikai prieglaudoje buvo neteisėtai atskirti nuo tėvų, žiauriai mušami ir paliekami likimo valiai. G. Luitel grasindavo vaikams fizinėmis bausmėmis, jei jie pasakys savanoriams, kad iš tiesų nėra našlaičiai.

Šis atvejis yra klasikinis tamsiosios savanorystės pusės pavyzdys. Nustatyta ir daug kitų atveju, kai iš vaikų atimama galimybė susisiekti su savo šeima ir naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tačiau net tais atvejais, kai vaikai tarsi turi visko, ko reikia, įskaitant tinkamą maistą ir būstą, jie vis tiek neretai tampa neteisėto žmonių gabenimo ir pasipelnymo aukomis.

Daugelis iš jų yra vadinami fiktyviais našlaičiais, nes, norint įrodyti, kad vaikai neturi tėvų, klastojami jų dokumentai. 2008 m. ataskaitoje UNICEF ir pagalbos vaikams organizacija „Terre des Hommes“ apskaičiavo, kad 85 procentų iš maždaug 16 000 Nepalo našlaičių prieglaudose gyvenančių vaikų iš tiesų turi bent vieną iš tėvų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...