captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kairiųjų tyla apie islamą

Kruvinas musulmono išpuolis Orlando naktiniame gėjų klube – bene daugiausia gyvybių nusinešęs susišaudymas JAV istorijoje – turėtų pagaliau pažadinti progresyvistus, iki šiol nenorinčius pripažinti radikaliojo islamo pažiūrų ribotumo. Išpuolio taikinys nebuvo atsitiktinis. Tai nebuvo ir neurotiškos homofobijos apraiška, įsitikinęs Stanfordo universiteto Huverio instituto tyrėjas, karo istorijos ekspertas Bruce`as Thorntonas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Homoseksualumo netoleravimas – neatsiejama tradicinės islamiškosios šariato teisės dalis, kaip ir nusidėjėlių baudimas mirtimi. Dar ir šiais laikais tokiose musulmoniškose šalyse, kaip Iranas, Sirija ir Saudo Arabija, homoseksualams vis dar gresia mirties bausmė. Tačiau į šį iškreiptą įvairovės netoleravimą kairieji žiūri taip pat atlaidžiai, kaip ir, pavyzdžiui, į islamiškąją mizoginiją, mėgindami rasti racionalių paaiškinimų tokiam savo abejingumui pagrįsti.

Karlo Marxo įkvėptieji

B. Thorntono įsitikinimu, toks progresyvistų pataikavimas islamui iš esmės neatitinka marksizmo įkvėptos politinės kairės ideologijos. Marksizmas – mokslo ir proto produktas. Tribalizmas ir religija su savo istorinės raidos samprata jau seniai atgyvenę ir jiems lemta išnykti, o pramoninis kapitalizmas – neišvengiamas etapas sunkiame kelyje į komunistinę utopiją. Pats Karlas Marxas yra aiškiai išreiškęs panieką šioms kultūrinėms tradicijoms, vis dar įsikibusioms senų papročių ir tiesų. Komentuodamas 1846-ųjų Amerikos karą su Meksika, K. Marxas sakė, kad Jungtinės Valstijos pasiglemžė Kaliforniją „iš tingių meksikiečių, kurie nežinojo, ką su ja veikti“. Tie niekingi žmonės, neatliekantys jiems skirtų vaidmenų komunistiškame librete, neverti nieko, išskyrus panieką.

Kaip pastebi B. Thorntonas, XX a. Vakarų proletariatas visgi nepaisė K. Marxo išdėstytų istorijos dėsnių ir neįžiebė komunistinės revoliucijos. Jie pasirinko kitą kelią – pasinaudojo galimybe susikrauti turtus iš laisvąja rinka pagrįsto kapitalizmo ir įsiliejo į taip nekenčiamos buržuazijos gretas.

Musulmonai – idealizuojamos Vakarų aukos?

Paskui užgimė „trečiojo pasaulio ideologija“ (angl. Third Worldism). Kažkada laikyti laukiniais, kuriuos reikia civilizuoti, dabar nevakariečiai pradėti idealizuoti. Jų egzotiški papročiai ir tradicijos, kaip ir paprastas, labiau autentiškas gyvenimo būdas, imti vaizduoti kaip pavyzdžiai, prikaišiojant viskuo aptekusiems kapitalistams jų vakarietišką išlepimą, bedvasiškumą ir besaikį vartotojiškumą. Šviežią išsivadavimo skonį pajutusių tautų tironiškumą, kultūrinį trumparegiškumą ir pernelyg atkaklų senųjų gentinių papročių laikymąsi ir su tuo susijusį žiaurumą nuspręsta arba ignoruoti, arba aiškinti kaip pagrįstą šių tautų reakciją į Vakarų priespaudą.

Amerikos kišimasis į musulmoniškų tautų reikalus Šaltojo karo metais dar labiau sustiprino jų, kaip trečiojo pasaulio aukų, kenčiančių nuo blogio įsikūnijimo – Vakarų, įvaizdį. Tiek kairiųjų, tiek progresyvistų akyse musulmoniškasis pasaulis tapo vertas žavėjimosi ir idealizavimo. Sėjančių neapykantą, nešiuolaikiškų ir netolerantiškų šariato teisės aspektų nuspręsta nepastebėti arba imtasi jiems ieškoti loginio pagrindimo.

Islamofobiško žodžio baimė

Kad šios idėjos itin gajos tarp Vakarų liberalų ir progresyvistų, paaiškėjo iškart po teroristinių rugsėjo 11-osios atakų. Tradicinės islamo doktrinos nuostatos, raginančios skelbti džihadą bedieviams, jų įvertintos pro pirštus. Pagrindiniu visų aiškinimų argumentu tapo Amerikos užsienio politika, visų pirma parama Izraeliui. Mėginant pagrįsti atakas, minėti tokie veiksniai kaip skurdas, ekonominių galimybių trūkumas, net nepakankamas moterų prieinamumas. Tačiau iš esmės liberalai ir kairieji rėmėsi senuoju trečiojo pasaulio ideologijos naratyvu, esą engiamųjų smurto protrūkį nulėmė per amžius Vakarų daryti nusikaltimai. Mizoginija, neapykanta homoseksualams, religinis tamsuoliškumas ir bedievių netoleravimas – viskas pamiršta arba kaip nors paaiškinta.

Pasak R. Thorntono, B. Obamos vyriausybės pareigūnai tiesiog sukaustyti baimės netyčia ištarti islamofobišką žodį. Analizuojant džihadistų teroro aktus, dabar vartojama frazė „su islamu neturi nieko bendra“ (angl. nothing to do with Islam), o neseniai paviešintas Orlando žudiko pokalbio su policija garso įrašas suredaguotas taip, kad jame neliko nė užuominos į vadinamąją „Islamo valstybę“ ir islamą. Musulmonų išpuoliai prieš vakariečius miglotai apibūdinami sąvokomis „terorizmas“ arba „neapykanta“ – būtent taip Orlando skerdynių dieną tai pavadino B. Obama. Taigi kritikuoti islamo nevalia – jį reikia garbinti, nes tai „taikos religija“. Taip mano tie patys kairieji, kurie protestuoja prieš menkiausias krikščionybės apraiškas viešosiose erdvėse, nes juk demonstruojant religinius įsitikinimus peržengiama mitinė „bažnyčios ir valstybės atskirties siena“.

Nenoras kalbėti apie islamą – žalingas

Kairiųjų polinkis nekalbėti apie islamą ir esminių savo ideologinių principų išsižadėjimas žlugdo bet kokias galimybes pričiupti ir sunaikinti džihadizmo apsėstą priešą, įsitikinęs R. Thorntonas. B. Clintono prezidentavimo laikotarpiu Centrinės žvalgybos agentūros direktoriaus pareigas ėjęs Jamesas Woolsey po Orlando išpuolio sakė: „Šis nenoras [susieti terorizmą su islamu] yra labai žalingas. Neįmanoma veiksmingai kovoti su tuo, apie ką nekalbama“. Pasak analitiko, džihadistai mums labai aiškiai sako, kodėl jie nori mus sunaikinti, – nes mes bedieviai, vien savo buvimu keliantys pavojų tikintiesiems, t. y. musulmonams. Šią žinutę jie bando įkalti mums į galvas nuo pat 1928-ųjų, kai buvo įkurta Musulmonų brolija, kurios tikslas – raginti tikinčiuosius atsigręžti į tikrąsias islamiškąsias vertybes.

Kairiųjų negebėjimas matyti, kad religinėmis nuostatomis kurstoma neapykanta viskam, kuo pagrįsta jų ideologija, yra tik dar vienas ženklas, rodantis dvasinį ir intelektinį šios ideologijos krachą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...