captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gal D. Trumpas ir B. Obama ne tokie jau skirtingi?

JAV prezidento rinkimų kampanijai artėjant prie kulminacijos, abiem besivaržančioms pusėms – demokratams ir respublikonams – atstovaujančios įžymybės, kurioms už tai sumokėta, ir partijoms lojalūs žurnalistai visomis išgalėmis siekia sudaryti įspūdį, kad atotrūkis tarp partijų yra labai jau didelis. Tai yra šių varžybų kuriamas spektaklis, teigia JAV Stanfordo universiteto profesorius, Hooverio instituto bendradarbis Russelas A. Bermanas. 
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Tačiau čia galima nesunkiai persistengti, todėl būtų naudingiau pamąstyti apie tai, kas tarp jų bendra, konkrečiai – tarp D. Trumpo vizijos ir B. Obamos palikimo, įsitikinęs analitikas.

Priešingoms stovykloms atstovaujanti spauda kone privertė rinkėjus patikėti, kad D. Trumpas ir B. Obama yra tokie skirtingi, kad labiau skirtis tiesiog nebūtų įmanoma. Tačiau visai gali būti, kad kai kuriose iš svarbiausių politikos sričių D. Trumpo ketinimai kur kas geriau derėtų su praeities palikimu negu mėginimai tęsti ir plėtoti paties B. Obamos eros metais priimtus politinius sprendimus.

Panašūs politikos tikslai

Pasak R. A. Bermano, dabartinio prezidento B. Obamos ir kandidato į prezidentus D. Trumpo mintys apie tai, kokia turėtų būti JAV vyriausybės pozicija Amerikos visuomenės ir pasaulio įvykių atžvilgiu, iš esmės sutampa. Jie abu įsitikinę, kad Amerikos vidaus būklę būtina nedelsiant tvarkyti. B. Obamos siekis „šalį kurti namuose“ (angl. nation building at home) ne ką tesiskiria nuo D. Trumpo pažado „Amerikai grąžinti didybę“ (angl. make America great again).

Abiem atvejais kvietimas spręsti vidaus problemas visų pirma susijęs su įsivaizduojamu ir tikru darbininkų užimtumo lygio ir vidutinio pajamų dydžio nuosmukiu, nepaisant, kad turtingiesiems šis pažangiausio prezidento nuo Franklino D. Roosevelto laikų vadovavimo šaliai laikotarpis buvo išties sėkmingas. Garantuotas darbo vietas darbininkams žadėjo B. Obama, o dabar panašius pažadus žarsto D. Trumpas, taip mėgindamas į savo pusę patraukti darbininkų klasei priklausančius rinkėjus.

Užsienio ir vidaus politikos prioritetai

R. A. Bermanas taip pat pastebi, kad abiejų politikų įsivaizduojama Amerikos vidaus problemų sprendimo metodika tiesiogiai koreliuoja su pastebimu užsienio politikos užmojų sumažinimu. Labiau nei kiti politiniai lyderiai B. Obama ir D. Trumpas linkę žaisti žaidimą, kuriame vieni laimėtų tiek, kiek pralaimėtų kiti: kuo mažiau Amerika nuveiks užsienio politikoje, tuo daugiau ji galės pasiekti tvarkydama vidaus reikalus.

D. Trumpo sumanytoji naujoji izoliavimosi politika neprieštarauja B. Obamos nuostatoms; tai B. Obamos užmojo „valdyti iš užnugario“ (angl. lead from behind) įgyvendinimas ir galbūt net sustiprinimas.

Žinoma, D. Trumpas dėl savo populistinės retorikos ir stiliaus yra politinio elito autsaideris, tačiau jo ambicijos sutvirtinti šalies infrastruktūrą, atkurti gamybos ekonomiką su gerai apmokamomis darbo vietomis ir daugiau dėmesio skirti vidaus rūpesčiams, o ne užjūrio bėdoms – visa tai liudija apie neabejotiną dabartinės Amerikos vykdomos politikos tęsinį. Ir visai nesvarbu, kad ir jo oponentai, ir šalininkai stengiasi įrodyti, kad D. Trumpas – radikalus nuokrypis nuo Amerikos politinės tradicijos.

Nuolaidžiavimas Rusijai

B. Obamos administracijos vykdoma užsienio politika buvo sąmoningai apibrėžta kaip priešinga neokonservatoriškai George`o W. Busho administracijos politikai. B. Obamos prezidentavimo laikotarpiu Amerika sumažino savo įtaką Artimuosiuose Rytuose ir leido ten įsigalėti Rusijai. R. A. Bermanas nurodo, kad B. Obama savo siekį „šalį kurti namuose“ pateikė būtent kaip alternatyvą karui Afganistane ir Irake: nutraukti karo veiksmus buvo būtina sąlyga imantis vidaus problemų sprendimo. Sumažinus Amerikos karių skaičių karo zonose, sumažėjo ir Amerikos tarptautinė įtaka. Rusija atgavo lyderės poziciją Artimųjų Rytų regione. Būtent Rusijos karinės oro pajėgos padėjo Basharui al Assadui išlaikyti savo režimą, kurio pabaigos tikėjęsis B. Obama.

Neokonservatorių kritikai, nuolat peikdavę B. Obamos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu, turi teisę panašiai kritikuoti ir D. Trumpo rusofiliškas užmačias. Vis dėlto, liberalieji žurnalistai, smerkiantys D. Trumpą dėl jo nuolankumo ir nuolaidžiavimo V. Putinui, turėtų pripažinti, kad pagrindą tokio požiūrio plėtotei suteikė ne kieno nors kito, o B. Obamos administracija – vos tik ji ėmėsi „santykių perkrovimo“.

Stodamas ant nugalėtojų pakylos, nepaisant Rusijos vidaus problemų, V. Putinas bent iš dalies turi būti dėkingas Amerikos diplomatijai, kuri, pasirodo, buvo kur kas mažiau veiksminga negu Rusijos. Maskva nuosekliai siekė atkurti savo sovietinės įtakos zoną, o Vašingtonas, kaip paaiškėjo, veikė neturėdamas jokios darnios strategijos.

R. A. Bermano įsitikinimu, matant aiškų D. Trumpo nusiteikimą vengti nesutarimų su Rusija, galima numanyti, kad susitaikėliška B. Obamos politika Rusijos atžvilgiu bus tęsiama ir toliau.

Kalbos apie skirtumus užgožia akivaizdžias sąsajas

Kad ir kokia būtų lapkritį įvyksiančių JAV prezidento rinkimų atomazga, dviejų politinių stovyklų naudojama retorika, kurios tikslas – žūtbūt įrodyti kandidatų skirtingumą, neleidžia pastebėti daugybės sąsajų, siejančių dabartinės B. Obamos administracijos politiką su į prezidento postą kandidatuojančio D. Trumpo komandos perspektyva.

R. A. Bermano nuomone, šioms sąsajoms iškilus į dienos šviesą, abu kandidatai turėtų iš naujo paplušėti, kad įrodytų esantys iš esmės skirtingi. D. Trumpui tektų paaiškinti, ar tikrai jo žadama grąžinti Amerikos didybė jam būtų svarbesnė už lyderystę tarptautinėje arenoje, o H. Clinton turėtų atsieti savo politiką nuo B. Obamos, pernelyg neatitoldama nuo demokratų puoselėjamos ideologijos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...