captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl iš „Arabų pavasario“ sėkmės istorijos Tuniso kyla tiek daug teroristų?

Siaubingą išpuolį Nicoje, kai sunkvežimiu buvo sutraiškyta dešimtys žmonių, įvykdė 31-erių Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelis – prekių išvežiotoju dirbęs smulkus nusikaltėlis. Jis buvo Prancūzijos pilietis, tačiau daugelis terorizmo ekspertų iškart atkreipė dėmesį į vieną detalę – jis buvo kilęs iš Tuniso.

Šalies, kuri buvo vadinama „Arabų pavasario“ sėkmės istorija, nes po diktatoriaus nuvertimo 2011 m. sugebėjo išlikti lojali demokratijai, „Foreign Policy“ rašo Christianas Carylas.

Tai, kad M. L. Bouhlelis – tunisietis, vėl iškėlė klausimą: kodėl iš liberalaus Tuniso kyla tiek daug teroristų?

Ekspertai jau seniai pastebėjo, kad tarp tunisiečių – neproporcingai daug radikalių islamistų grupuočių narių. Nors šalyje gyvena palyginus nedaug – 11 mln. – žmonių, tačiau tunisiečiai sudaro įtartinai didelę „Islamo valstybės“ teroristų dalį Sirijoje ir Irake. Paskutiniais skaičiavimais, apie 7 tūkst. vyrų iš Tuniso prisijungė prie šios teroristinės organizacijos gretų – daugiau nei iš bet kurios kitos šalies, įskaitant ir žymiai didesnes Saudo Arabiją ar Egiptą.

Skelbiama, kad dar tūkstančiai tunisiečių treniruojasi ir mano esantys džihado kariai Libijoje, Tuniso kaimynėje, kurioje IS valstybė taip įleidusi šaknis.

Tuniso valdžia giriasi, kad nuo 2013 m. jie užkirto kelią maždaug 12 tūkst. potencialių džihadistų išvykti iš šalies į Siriją. Ch. Carylas pažymi, kad šia statistika nelabai yra dėl ko girtis – ji galėtų būti žymiai geresnė.

Tuniso džihadistai aktyviai veikia ne tik kitose šalyse. Per pastaruosius kelerius metus jie surengė kelias didelio masto atakas ir savo šalyje. Nuo 2013 m. teroristai Tunise žudė sekuliarius politikus, atakavo populiarias turistų vietas (dėl ko praktiškai sustojo turizmas šioje šalyje, kuris buvo vienas iš ekonomikos pagrindų), pradėjo mirtinus mūšius su policija. Kovo mėnesį Libijoje esantys teroristai, kurie, manoma, atvyko iš Tuniso, pradėjo plataus masto ataką prieš pasienio miestą Tunise Ben Gardaną. Nors vietos saugumo pajėgos sugebėjo atremti puolimą ir mūšį laimėjo, ši ataka kelia nerimą, nes rodo augančias džihadistų ambicijas ir agresiją.

Tai – aštrus kontrastas Tuniso progresui kuriant ir įtvirtinant demokratijos institucijas. Šalyje jau surengti keleri laisvi ir teisingi rinkimai, jos žiniasklaida laikoma laisva, laisvai veikia ir pilietinės visuomenės grupės.

Žurnalistas Ch. Carylas Tunise lankėsi šią vasarą, ir išgirdo kelias teorijas, kuriomis mėginama paaiškinti, kodėl šias naujas laisves lydi augantis ekstremistų smurtas.

Kai kurie tunisiečiai jam sakė, kad kai 2011 m. buvo nuversta diktatūra ir pradėtos kurti demokratijos institucijos, džihadistai pasinaudojo gautomis laisvėmis – jiems tapo paprasčiau organizuotis, keliauti, dalintis informacija. Religiniai radikalai, jie pažymėjo, dabar gali atvirtai palydoviniu ryšiu transliuoti griežtosios linijos šventikų iš Persų įlankos kalbas.

Kiti Tuniso gyventojai, įskaitant ir valstybės pareigūnus, nerimauja, kad per po revoliucijos vykdytas reformas buvo žymiai susilpnintas valstybės saugumo aparatas. Nors, Ch. Carylas pažymi, šis argumentas gali neatrodyti tvirtas, žiūrint į mūšius dėl Ben Gardano miesto.

Dar kita dalis tunisiečių teigia, kad demokratiškai išrinkti lyderiai nesugeba pažaboti besitęsiančių ekonominių šalies vargų. Nors oficialus nedarbo lygis yra apie 15 proc., jis dvigubai didesnis tarp jaunų žmonių.

Žurnalistui Tunise įsirėžė tai, kad šalis, kurioje beveik visi gyventojai yra musulmonai (2012 m. duomenimis - net 98 proc.), atrodo tikrai sekuliari ir vakarietiška – ir tokia buvo net prieš 2011 m. revoliuciją. Pirmasis šalies vadovas paskelbus nepriklausomybę – prezidentas Habibas Bourguiba – į valdžią atėjo 1956 m. Jis buvo didelis Turkijos Mustafos Kemalio Atatiurko gerbėjas.

Kaip ir M. K. Atatiurkas, jis buvo radikalus sekuliaristas, siekęs šalies modernizavimo – įskaitant ir vakarietiškos švietimo sistemą bei teises moterims. Jis griežtai kovojo su tradicinėmis religinėmis jėgomis, su panieka žiūrėjo į burkas ir hidžabus. Net ir šiandien sostinėje (kaip ir daugelyje kietų vietų) retai galima pamatyti moteris tradiciniais musulmoniškais drabužiais. Tai – didelis kontrastas nuo kaimyninės Libijos, kurioje hidžabus dėvi daugelis moterų.

Tačiau problema yra ta, kad tradicinės religijos nustūmimas į šoną nereiškia, kad visi tam pritars. Agresyvi modernizacija gali sukelti didelį pasipriešinimą – taip ir įvyko Tunise, kur save su tradiciniu islamu tapatinantys žmonės galiausiai pradėjo jaustis marginalizuojami savo pačių šalyje.

Panašiai buvo ir Turkijoje, kai valdė M. K. Atatiurkas ir jo įpėdiniai. Tačiau ten palaipsniui islamistams buvo sudarytos sąlygos išpildyti savo ambicijas per rinkimus. To įsikūnijimas – dabartinis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

H. Bourguiba ir po jo buvęs prezidentas Zine`as El Abidine`as Ben Ali neleido taip reikštis alternatyvių pažiūrų politikams. Tuniso islamistų partijos „Ennahdha“ vadovybė iš tremties į Tunisą galėjo sugrįžti tik po 2011 m. revoliucijos. Todėl tunisiečiai, kurie linko prie islamistinės politikos, surado dar radikalesnius savo požiūrio šalininkus. Dalis prisijungė prie „al Qaedos“, kiti tapo karo Irake dalyviais.

Vienas iš buvusių džihadistų irake – Boubakeris al-Hakimas – reikšmingai prisidėjo prie žudynių Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Kaip ir M. L. Bouhlelis, Nicos teroristas, jis taip pat buvo Prancūzijos pilietis. Tai rodo ir tamsiąją ypatingų tuniseičių manijos Prancūzijos atžvilgiu pusę.

Tuniso elitui Prancūzija yra svajų ir įkvėpimo šalis. Mažiau privilegijuotiems migrantams iš Tuniso, įstrigusiems prastuose darbuose ir išstumtiems į prancūzų visuomenės paribius, Prancūzija yra vieta, kuri nuolat primena jų „antrarūšių statusą“, ir kur jų religija laikoma „atsilikusia“.

Žiūrint į tokius žmones, lengva suvokti, kaip nukrypimas į radikalų islamą yra tiek identiteto, tiek politikos, tiek religijos klausimas. Tą lyg ir patvirtina M. L. Bouhlelio pažįstamų bei kaimynų liudijimai. Jų teigimu, vyrą tiek, kiek ideologija, tikriausiai motyvavo ir bendras susierzinimo ir pykčio jausmas.

Trumpai tariant, baigia Ch. Carylas, Tuniso paradoksas – aštri skirtis tarp didėjančios liberalizacijos ir stiprėjančio džihado – turėtų visiems priminti, kad islamistų terorizmo maro negalima paprastai paaiškinti keliomis paprastomis priežastimis. Faktas, kad tunisiečiai buvo pastaruosius 60 metų valdomi griežtai sekuliarių režimų, gali padėti paaiškinti, kodėl demokratija netgi kiek netikėtai prigijo po 2011 m. Tačiau kartu ir aišku, kad ta pati modernizacijos kryptis kartu pakurstė ir intensyvų tradicinių musulmonų pasipriešinimą, kuris dažnai nukrypsta radikalizmo link.

Tuniso likimas, kaip ir taip giriamos jo demokratijos, dabar priklausys nuo to, kaip valdžia sugebės sukurti tiltus tarp šių dviejų stovyklų.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...