captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prancūzijos musulmonas: čia klesti institucinis rasizmas

Prancūziją kaskart sukrečiantys teroristiniai aktai visą pasaulį verčia klausti, kas blogai šioje šalyje? Kas lemia, kad prancūziškai puikiai kalbantys ir prancūziškas mokyklas lankę kai kurie musulmonų jaunuoliai nepatenkinti padėtimi savo šalyje?
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„The Soufan Group“ ataskaitoje skaičiuojama, kad iš Prancūzijos 2015 m. gruodžio mėnesio duomenimis prisijungti prie „Islamo valstybės“ išvyko net apie 1700 asmenų. Manoma, kad apie 250 žmonių gali būti grįžę. Iš Europos šalių tai didžiausias skaičius, jei neskaičiuotume Rusijos.

Prancūzijoje gimęs, augęs ir mokęsis Kamalis yra juodaodis musulmonas. Vyras savo gimtoje šalyje baigė teisės mokslus, tačiau nusprendė palikti Prancūziją ir su šeima šiuo metu gyvena Londone.

Interviu DELFI Kamalis pasakojo, kad Prancūzijoje klesti institucinis rasizmas, visus piliečius stengiamasi suprancūzinti, o etninių, rasinių ar religinių skirtumų – nematyti. Netgi renkant statistinius duomenis Prancūzijoje draudžiama klausti apie religiją ir rasę. Visi yra prancūzai ir taškas. Visų vertybės respublikoniškos ir baigta. Bėda tik ta, sako Kamalis, kad juodaodžiui prancūzui arba musulmonui prancūzui tenka dirbti triskart daugiau, kad pasiektų tai, ką turi baltaodis.

„Aš studijavau teisę. Bestudijuodamas ir susipažinau su instituciniu rasizmu. Prancūzijoje juodaodžiui musulmonui labai sunku įsilieti į aukštojo mokslo sistemą. Jei studijuoji teisę, kas yra labai neblogai, pamatai, kaip baltųjų daugumai suteikiama pirmenybė. Juodaodžiai, arabai turi dirbti triskart daugiau, kad juos priimtų“, – teigia vaikinas.

Kamalio teigimu, prancūzų sekuliarizmas pažengė per toli: pavyzdžiui, musulmonišką galvos apdangalą dėvinčiai mamai mokykla gali neleisti pasiimti vaiko po pamokų. Ant kai kurių gydytojų kabinetų durų, pasak pašnekovo, galima pamatyti perspėjimą, jog musulmonišką galvos apdangalą dėvinčios moterys nebus aptarnaujamos.

Anot Kamalio, tokia situacija piktina Prancūzijos musulmonų bendruomenę, verčia jaustis antrarūšiais piliečiais. Pridėję didelį nedarbą imigrantų bendruomenėse, gausime nusivylimo kokteilį, kuris kai kuriuos Prancūzijoje augusius musulmonus verčia radikalizuotis.

Visi supranta, kad prancūzų visuomenėje kažkas ne taip

Apytiksliai skaičiuojama, kad Prancūzijoje gyvena apie 5 mln. žmonių, kurių šeimoje ir giminėje buvo ar yra išpažįstamas islamas. Pew Research Center duomenimis, tai sudaro apie 7,5 proc. populiacijos.

Prancūzijos musulmonų bendruomenė nėra vienalytė, bet didžioji jos dalis atvyko iš Magribo šalių, tai yra Alžyro, Maroko ir Tuniso, rašoma Brookings instituto išleistoje studijoje „Being a Muslim in France“.

Kamalis yra juodaodis musulmonas, turintis Prancūzijos pasą, bet su šeima gyvenantis Londone. Pasak Kamalio, Prancūzijos visuomenė serga, po viršutiniu sluoksniu verda daug aistrų, imigrantai jaučiasi diskriminuojami, netekę orumo. Kai kurie jų gyvena vadinamuosiuose getuose, vadinamuose les banlieues.

„Visi supranta, kad kažkas prancūzų visuomenėje yra ne taip“, – sako Kamalis.

Vaikino giminaičiai gyvena Prancūzijoje. Juos Kamalis apibūdina kaip persismelkusius prancūziškumu. Pašnekovas sako, jog dauguma prancūzų gyvena tarsi išplautomis smegenimis ir nediskutuoja apie skaudulius.

Prancūzais vadinami visi: ir arabai, ir juodaodžiai

Pirmiausia Kamalis pasakoja apie specifinę prancūzišką imigrantų integracijos politiką, kuri remiasi suprancūzinimu, siekiant paneigti paskirų bendruomenių šaknis ir kultūrą. Tai išskirtinis Prancūzijos bruožas, susiformavęs dar kolonijiniais laikais, nors, tarkime, britai laikėsi visiškai priešingos politikos. Tai reiškia, kad „prancūzas“ yra pilietinė sąvoka ir neturi nieko bendra su etnine kilme.

„Prancūzijoje, skirtingai nei Londone, gatvėje būtinai girdėsi tik prancūzų kalbą. Kad ir kur būtum, kad ir iš kur būtų žmonės, jie visi kalbės prancūziškai, nekalbės nei arabiškai, nei kokia kita kalba“, – sako Kamalis.

„Prieš kelias dienas turėjau tokią patirtį: sutikau prancūziškai kalbantį vaikiną, jis buvo tamsus, galbūt iš Mauricijaus ar panašiai. Aš paklausiau, iš kur jis. Jis pasakė, kad prancūzas. Aš pasakiau: na, nereikia, kokia tavo kilmė. Bet jis vis tiek sakė, kad jis prancūzas. Tokius dalykis girdėsi tik prancūzų visuomenėje“, – sakė pašnekovas.

Iš dalies tai atrodo gerai. Prancūzijoje imigrantai išmokomi kalbos jau mokykloje ir tai tarsi reiškia, kad jie yra lygiaverčiai šalies piliečiai. Bet, Kamalio teigimu, tokia politika sukelia nerealius lūkesčius, nes iš tiesų realybėje musulmonai, arabai, juodaodžiai, čigonai yra diskriminuojami. Šiuo metu didžiausias pyktis, anot pašnekovo, susikaupęs prieš arabus musulmonus, prezidento Nicolas Sarkozy laikais didžiausią diskriminaciją patyrė čigonai.

„Pažiūrėjus, kaip buvo elgiamasi su čigonais, gana daug galima sužinoti apie prancūzų visuomenę. Daugybė visuomenės grupių tada spjaudė į čigonus“, – sako Kamalis.

Primenama, kad 2010 m. Prancūzijos vyriausybė išsiuntė šimtus čigonų iš Prancūzijos į Rumuniją ir sunaikino nelegaliai pastatytus jų būstus. Toks Prancūzijos žingsnis buvo labai kritikuojamas, nes čigonai iš Rumunijos buvo Europos Sąjungos piliečiai, tad galėjo būti Prancūzijoje. Tačiau Paryžius teigė, kad jie neatitiko formalių reikalavimų turėti darbo leidimą ir lėšų pragyvenimui.

Religija išstumta iš gyvenimo

Kitas svarbus Prancūzijos visuomenės aspektas, anot Kamalio, kraštutinis sekuliarizmas, vadinamas laicizmu. Tai reiškia tokį griežtą valstybės ir religijos atskyrimą, kad religija tampa išstumta iš viešumos – tai taikoma ir islamui, ir krikščionybei, ir judaizmui. Valstybinėse mokyklose nėra tokio mokomojo dalyko kaip tikyba. Prancūzijoje religija apskritai dažnai yra pašiepiama, čia vyrauja respublikoniški idealai.

„Kaip prancūzas pasakysiu, kad būtent krikščionybė yra mažiausiai matoma religija Prancūzijoje. Tai gana liūdna situacija. Susidaro vaizdas, kad ji iš prancūzų kultūros yra išvis ištrinta“, – teigia Kamalis.

Pasak pašnekovo, kraštutinis sekuliarumas įstatymuose įtvirtintas 1905 m., bet tik nuo 1989 m. pasipylė daugybė draudimų musulmonų moterų aprangai. Tačiau tuo metu vieningo požiūrio šiuo klausimu dar nebuvo, mokykloms buvo leidžiama individualiai spręsti, ar priimti mokytis galvos apdangalus dėvinčias mergaites.

2004 m. Prancūzijoje prieita prie vieningo draudimo valstybinėse mokyklose demonstruoti pastebimus religinius simbolius – tai reiškia, kad mergaitės negali dėvėti galvos apdangalų apskritai (net ir tų, kurie veido nedengia). Tas pats galioja ir kitiems tikintiesiems: krikščionims, žydams, budistams, hinduistams. Tačiau, pavyzdžiui, universitetuose religiniai simboliai nėra uždrausti, nors diskusijų dėl to nuolat kyla.

„Įstatymas oficialiai buvo taikomas visiems – žydams, krikščionims, musulmonams, bet mes gerai suvokiame, kad teisės aktas nukreiptas į musulmones mergaites, nes jų apdangalas labiausiai matomas“, – sako Kamalis.

„Iš musulmonų bendruomenių Prancūzijoje tikimasi, kad jos užmirš savo tikėjimą, kad priims Apšvietos idealus, racionalumą. Vyrauja mąstymas, kad tu negali būti religingas, jei tiki Apšvietos idealais. Musulmonai tuo metu kaip tik pasižymi dideliu tikėjimu, jie tiki tuo, kuo tikėjo jų tėvai. Nauja karta paprastai būna labiau religinga, nes jie tikėjimą pasirenka sąmoningai“, – sako Kamalis.

2011 m. Prancūzijoje uždrausta viešumoje (gatvėje ir viešose įstaigose) dėvėti musulmonišką galvos apdangalą, kuris dengia veidą. Taip darydamos musulmonų moterys rizikuoja būti nubaustos. Pasak BBC, tokį veidą slepiantį apdangalą dėvinti moteris gali gauti 150 eurų baudą.

Tas, kas verčia moterį dėvėti apdangalą, rizikuoja gauti 30 tūkst. eurų baudą. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) tokiam Prancūzijos sprendimui pritarė vienoje musulmonės moters iškeltoje byloje. Vis tik BBC duomenimis, Prancūzijoje iš viso yra gal 2000 moterų, kurios dėvėdavo veidą dengiantį apdangalą.

„Labai įdomu, kad kai prancūzai atvyksta į Britaniją, ypač Londoną, ir pamato musulmones, dirbančias banke su musulmoniškais apdarais, jie būna šokiruoti. Jie sako „oho", to niekad nepamatysi Prancūzijoje, kultūrinis šokas gana didelis. Įdomu dar ir tai, kad daugelis prancūzų Prancūzijoje būna netikintys, bet kai atvyksta į aplinką, atvirą religijai, ima vaikščioti į bažnyčią. Tai labai įdomu“, – sako pašnekovas.

„Neįtikėtina, kaip po truputį prancūzų visuomenė, kuri buvo gana tolerantiška, tampa rasistinė. Galima rasti gydytojų, užsidedančių užrašą ant kabineto durų „Musulmonų moterys su islamiškais apdarais nepriimamos“. Galima aptikti bankų, kurie tokį patį užrašą pasikabina ant savo durų, mokyklų, kurios neleidžia mamoms pasiimti savo vaikų, jei jos yra apsirengusios musulmoniškai. Pats blogiausias dalykas, kad žiniasklaida apie tai nepraneša“, – pasakoja Kamalis.

Pasak vyro, nors jis pats niekad nėra tapęs jokio išpuolio auka, tačiau, jo nuomone, Prancūzijoje itin stipriai pažeidžiamos musulmonių moterų teisės.

„Atakų aukomis šiuo metu labiausiai tampa arabai ir, ypač, moterys. Tai daug pasako apie visuomenę. Kai aukomis pasirenkamos moterys, tai daug pasako apie požiūrį į moteris apskritai. Prancūzijoje moterys apskritai yra diskriminuojamos darbo rinkoje, mokamas mažesnis darbo užmokestis“, – sakė Kamalis.

Ekonominė gerovė imigrantus aplenkia

Galiausiai, visą šį sprogstamąjį mišinį papildo didelis nedarbas imigrantų bendruomenėje.

Remiantis tyrėjais iš Stanfordo universiteto, musulmonų imigrantai Prancūzijoje turi 2,5 karto mažiau galimybių sulaukti pakvietimo į darbo pokalbį nei eilinis krikščionis.

Musulmonų pajamos apie 15 proc. žemesnės nei tokios pat padėties krikščionių, Prancūzijos kalėjimuose apie 70 proc. populiacijos sudaro musulmonai, nors visuomenėje jų dalis kur kas mažesnė. Tai liudija stiprų visuomenės išsisluoksniavimą.

Renseignements Generaux, policijos agentūra, kuri atlieka kovos su terorizmu monitoringą Prancūzijoje, yra skelbusi, kad pusė musulmonų apgyvendintų priemiesčių yra izoliuoti nuo politinio ir socialinio prancūzų gyvenimo.

Prancūzai tuos priemiesčius vadina jautriomis urbanistinėmis zonomis, kuriose nedarbas paprastai siekia 45 proc.

Prancūzijos nacionalinės statistikos agentūros (INSEE) duomenimis, 2013 m. nedarbas tarp imigrantų siekė 17,3 proc., tai yra buvo kur kas didesnis nei kitose bendruomenėse, kur nedarbas siekia 9,7 proc. Tyrimas parodė, kad išsilavinimo lygis ir gebėjimai paaiškino tik 61 proc. skirtumų tarp Afrikos imigrantų palikuonių ir tų asmenų, kurių tėvai ir seneliai gimė Prancūzijoje.

„Prancūzijos visuomenės modelis žlunga“, – sako Kamalis.

Jo nuomone, visos šios priežastys kartu sudėjus lemia musulmonų bendruomenės nepasitenkinimą, todėl musulmonai Prancūzijoje gali tapti palankia dirva radikalizmui. Pasak Kamalio, visur, kur vyrauja vienos ar kelių grupių priespauda, klesti radikalizmas.

„Žinoma, mes galime sakyti, kad yra kažkoks ryšys tarp religijos ir radikalizmo, galima įžvelgti tam tikrų aspektų, bet jeigu paskaitytumėte ekspertų darbus, tai pamatytumėte, kad, remiantis tyrimais, bet kuri visuomenė, kurioje tvyro priespauda, linkusi radikalizuotis“, – sako Kamalis.

Tačiau vyras atmeta idėją, kad islamas galėtų būti pagrindinis radikalizmo šaltinis. Jo nuomone, jei taip būtų, tai pasaulyje sukiltų 1,7 mlrd. musulmonų, o Prancūzijoje – visi 5 mln. Pasak Kamalio, vienintelis aspektas, kuris gali paskatinti teroristus prisidengti religija, yra tai, kad islame tikėjimo vardan mirę kankiniai yra gerbiami bendruomenės.

„Islamas pats savaime nepropaguoja smurto. Bet visi mes esame žmonės, gyvenantys gana agresyvioje aplinkoje. Musulmonai, ne musulmonai, krikščionys, ne krikščionys – visi reaguoja į tai, ką mato. Vieni yra silpnesni, kiti stipresni. Silpnesni reaguoja smurtu“, – reziumuoja Kamalis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...