captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl nepavyko perversmas Turkijoje? Trys pagrindinės priežastys

Penktadienį, lygiai 11 valandą vakaro virš Turkijos sostinės Ankaros ir didžiausio šalies miesto Stambulo pasigirdo neįprastas gaudesys – pastatus drebino prašvilpę naikintuvai F-16, o gatvėse pasirodė tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariai. Taip prasidėjo nevykęs karinis perversmas, kurio pamokas mokysis ne tik turkai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Grupės Turkijos armijos bei oro pajėgų karininkų organizuotas karinis perversmas galėjo baigtis visišku Recepo Tayyipo Erdogano valdžios žlugimu.

Sąlygos tam buvo idealios – vėlyvas penktadienio vakaras, kai dauguma nori atsilaiduoti ar pasilinksminti prieš savaitgalį, pasaulio žiniasklaidos dėmesys sutelktas į teroristinį išpuolį Prancūzijoje, o Turkijos prezidentas atostogavo Marmaryje.

Apie susikaupusį pyktį dėl vis griežtėjančio, į paranoją linkusi R.T. Erdogano režimo veiksmų pastaraisiais mėnesiais rašė ir pasaulio žiniasklaida. Pastaraisiais metais šalyje nuvilnijo keletas didelių protesto akcijų prieš R.T. Erdoganą, įtariamus korupcinius ryšius bei smaugiamas žiniasklaidos bei žmogaus teises, žemyn riedančią šalies ekonomiką.

Kovo 21-ąją „American Enterprise“ instituto tinklapyje netgi pasirodė straipsnis pavadinimu „Ar įmanomas karinis perversmas Turkijoje?“.

Straipsnio autorius pabrėžė, kad visos sąlygos tam yra – R.T. Erdogano valdžia nepatenkinti tradiciškai itin galinga politine jėga laikomi turkų generolai esą sukils ir nuvers valdžia – taip turkų kariškiai per pastaruosius 5 dešimtmečius yra padarę jau 5 sykius.

Gegužės 30-ąją leidinyje „Foreign Affairs“ pasirodė kitas straipsnis, kuriame taip pat perspėta, kad prieš kelerius metus dėl įtarimų rengiamu perversmu atleisti ir į kalėjimus sukišti, o neseniai patyliukais amnestuoti garsūs turkų generolai keršys prezidentui.

Karininkai buvo ypač nepatenkinti R.T. Erdogano stiprinama islamizacijos politika, kišimusi į Sirijos pilietinį karą, o, prezidento suartėjimas su Vladimiru Putinu atrodė dar labiau įtartinas. Atrodė, kad Turkijos gelbėtojų vaidmenį istoriškai prisiimti kariškiai telaukė patogaus momento. Penktadienis, liepos 15-oji turėjo tapti lemiama diena. Tad kas nepavyko kariškiams?

Nesudėtingą Turkijos perversmininkų veiksmų analizę galima atlikti remiantis dar praėjusio amžiaus 8-jame dešimtmetyje Edwardo Luttwako parašyta knyga „Perversmas: praktinis vadovas“ (Coup d'État: A Practical Handbook). Knygos autorius pateikia kelis esminius punktus kuriais privalo vadovautis perversmininkai, siekiantys sėkmingai perimti valdžią. Tokie punktai, kaip parodė įvykiai Turkijoje, galioja ir šiais laikais.

Pirmoji klaida: neryžtingumas ir iniciatyvos praradimas

Iš pirmo žvilgsnio Turkijos karininkų sukurptas perversmo planas pribloškė ne tik visą šalį, bet ir nustebino užsienio valstybes vien tuo, kad buvo įvykdytas. Kaip dabar aiškėja, per programėlę „WhatsApp“ plano detales derinę karininkai nebuvo susekti iki paskutinės minutės, nors R.T. Erdogano paranoja dėl galimų perversmų pastaraisiais metais šiurpino net jo šalininkus.

Nepaisant įtarinėjimų bei aktyvios R.T. Erdoganui ištikimos žvalgybos veiklos sugebėję į orą pakelti naikintuvus, o į Ankaros ir Stambulo gatves išvesti bent kelių skirtingų dalinių karius bei techniką iš pradžių veikė žaibiškai ir ėmėsi pirmųjų taikinių. Greitis, iniciatyva ir jos išlaikymas diktuojant savo sąlygas yra vienos svarbiausių bet kokio karinio perversmo sąlygų. Ypač iš pradžių.

Jei prieš 100 metų klasikiniais, Vladimiro Lenino nurodytais taikiniais būtų tapę paštas, telegrafas ir tiltai, tai šį sykį iš minėtųjų buvo užimti tik strateginiai tiltai Stambule bei Ankaroje.

Iš kareivinių išriedėję tankai Leopard I, Leopard II bei „Sabra“ (Izraelyje modernizuoti seni amerikietiški tankai M-60) pasirodė miestų gatvėse, skubėdami prie kitų strateginių taikinių – žvalgybos, policijos ir karinės bei politinės vadovybės būstinių.

Pastarosios institucijos ne veltui laikytos ištikimybės R.T. Erdoganui bastionai – į policijos ir žvalgybos būstinę buvo atidengta ugnis iš sraigtasparnių. Žvalgybos būstinės užėmimas turėjo tapti ypač svarbiu, mat iš čia įvairiais ryšio kanalais buvo galima koordinuoti veiksmus prieš perversmininkus. Galiausiai kariškiai ėmėsi kito ryšių kanalo – žiniasklaidos.

Pirmosios žinios apie didžiuosiuose šalies miestuose pasirodžiusius kariškius, skraidančius karinius orlaivius atrodė padrikos – šalyje blokuota prieiga prie socialinių tinklų „Facebook“, „Twitter“ bei kitų. Be to, vidurnaktį kariškiai įsiveržė ir užėmė šalies radijo ir televizijos būstinę.

Iš tikrųjų veikta panašiai, kaip ir 1991 metais Vilniuje, kai sovietų kariškiai pamėgino surengti valstybės perversmą. Tais laikais, kai dar nebuvo socialinių tinklų, tarp spaudos rūmų bei radijo ir televizijos pastato ir televizijos bokšto užėmimo praėjo net kelios dienos. Kaip ir anuomet sovietų perversmininkai, taip ir šį sykį turkų kariškiai elgėsi grubiai, tačiau neryžtingai ir netgi nemokšiškai.

1991-ųjų sausį Lietuvoje dislokavę papildomų dalinių – lojalių ir gerai parengtų desantininkų diviziją bei specialiųjų pajėgų grupę „Alfa“, sovietai sugebėjo užimti numatytus objektus, tačiau praliejo kraują, o atkirsti Lietuvą nuo ryšio su pasauliu taip ir nesugebėjo. Be to, nežinodami ką daryti toliau sovietai nesiryžo šturmuoti Aukščiausiosios tarybos pastato.

Panašiai elgėsi ir Turkijos karinio perversmo organizatoriai. Užėmę kelis numatytus objektus – tiltus, televiziją, jie tiesiog laukė, kas vyks toliau, tikėdamiesi, kad karinės technikos pasirodymas gatvėse atgrasys civilius nuo bet kokio pasipriešinimo arba netgi susilauks palaikymo.

Būtent todėl virš Ankaros ir Stambulo itin žemame aukštyje skraidė naikintuvai F-16. Iš pradžių buvo matyti, kad jie yra ginkluoti tik raketomis „oras-oras“, o sausumos taikinių atakuoti neturėjo kuo. Šią funkciją atliko atakos sraigtasparniai „Cobra“, kurie Ankaroje šaudė į žvalgybos ir policijos būstines.

Turkijai bei pasauliui buvo siunčiama vienintelė žinutė – Turkijos taikos taryba įvykdė karinį perversmą ir perimą valdžią šalyje. Taryba pažadėjo laikytis visų tarptautinių įsipareigijimų bei paragino laikytis rimties, mat šalyje įvesta komendanto valanda.

Tačiau apie patį R.T. Erdoganą nebuvo nė žodžio. Toks neryžtingas perversmininkų trypčiojimas suteikė galimybę šokiruotai šalies valdžiai atsigauti po pirmojo smūgio ir perimti iniciatyvą į savo rankas.

Antroji klaida: skylėtas planas ir priešininkų neįvertinimas

Turkijos taikos tarybos prisistatymas pasauliui buvo itin prastas jau savaime. XXI amžiuje beveidė ir bevardė nežinomų karininkų taryba tiesiog išplatino pareiškimą, o pasaulis galėjo tik spėlioti su kuo turi reikalą šalyje, kurios kariuomenė – antroji pagal dydį NATO po JAV.

Savaime pučo narių prisistatymas prieš kameras nebūtinai būtų pakeitęs padėtį. Pavyzdžiui nepavykusio 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje organizatoriai prisistatė visuomenei prieš televizijos kameras.

Tačiau iš susijaudinimo drebančių, į kameras akivaizdžiai meluojančių senosios komunistų partijos gvardijos senukų, pasivadinusių SSRS Valstybinis ypatingosios padėties komiteto, geriau žinomo GKČP vardu pasisakymai ne tik nenuramino, neįtikino visuomenės, bet ir suvienijo priešininkus bei suskaldė kariuomenę. Tiesa, viena, ką, remiantis E. Luttwako analize, 1991-siais perversmininkai iš dalies sugebėjo atlikti, tai įvykdyti pagrindinę perversmo užduotį – nuversti lyderį.

Tuometinis Sovietų sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas atostogavo Kryme. Perversmininkams ėmus veikti jis buvo sulaikytas savo viloje ir jam skirtas namų areštas.

Tuo pat metu GKČP lyderiai Maskvoje susirinkusiems žurnalistams kūrė pasakas apie tai, kaip „M. Gorbačiovas labai pavargo ir jam reikia atgauti jėgas“. Izoliuotas nuo pasaulio SSRS prezidentas negalėjo vadovauti armijai, kurios dalis pakluso GKČP, o kita dalis – tuomet kylančiai naujajai politikos žvaigždei – Borisui Jelcinui ir Aukščiausiajai tarybai.

Įdomu tai, kad Turkijos perversmininkai galėjo pasinaudoti kone identiškomis aplinkybėmis – penktadienio vakarą R.T. Erdoganas atostogavo Marmaryje. Tačiau praėjus kelioms valandoms po karinių dalinių įvedimo į miestų gatves ir paskelbimo apie perversmą šalies prezidentas – pagrindinis perversmo taikinys liko laisvėje. Jį saugojo lojalūs apsaugos karininkai bei policija.

Nesugebėjęs patekti į vietos televizijas, R.T. Erdoganas dėl nežinomų priežasčių vis dėlto nebuvo sulaikytas. Būtent todėl Turkijoje iki šiol sklando sąmokslo teorija, kad visas karininkų maištas buvo paties R.T. Erdogano išprovokuota, o gal net ir inscenizuota operacija, siekiant įtvirtinti savo valdžią ir atsikratyti paskutiniųjų įtakingų priešininkų.

Galiausiai prezidentas į šalies žmones per televiziją CNN kreipėsi telefonu, pasinaudodamas programėle „FaceTime“. Pareiškęs, kad tebėra šalies lyderis ir toliau kovosiantis, R.T. Erdoganas stojo į atvirą kovą su perversmininkais, paraginęs šalies žmones sukilti prieš perversmininkus – rinktis aikštėse, oro uostuose. Ironiška,. Jog pastaraisiais metais būtent prieš paties R.T. Erdogano režimą buvo rengiami daugiatūkstantiniai protestai.

Vis dėlto perversmininkai ne tik jokiais būdais nesustabdė prezidento, bet ir, regis, buvo užklupti nepasiruošę, nors turėjo numatyti, kad R.T. Erdoganas šalyje turi ne tik priešininkų, bet ir tūkstančius rėmėjų. Nesugebėję izoliuoti ir užčiaupti prezidento perversmininkai stojo į kovą su protestuotojais, kurie kaip mat pasipylė į gatves. Vėlgi – tankų dalinių vadai, regis, neturėjo jokio aiškaus plano, kaip reaguoti į besiartinančią minią Turkijos vėliavomis mojuojančių civilių.

Kai kuriose vietose kariai supanikavo ir atidengė ugnį – Ankaroje užfiksuoti vaizdai, kaip tankai traiško žmones, o Stambule, pagrindinius tiltus užėmę kariai ėmė šaudyti ne tik virš žmonių galvų, bet ir į pačius protestuotojus. Iš kelių tankų Leopard II barikadą suformavę kariai laikėsi iki ryto ir buvo vieni paskutiniųjų, kurie pasidavė įniršusiai miniai.

Naktį greitai paaiškėjo, kad dalis perversmininkų į gatves mestų karių ir karininkų ne tik nežinojo, ką daryti, bet ir nė nemanė šaudyti į civilius. Vietoje to, dalis karių pasidavė R.T. Erdoganui lojaliems likusiems policijos pareigūnams.

Vaizdai, kai tankais šarvuočiais, kulkosvaidžiais ir kitais automatiniais ginklais ginkluoti kariai iškelia rankas ir pasiduoda keliems, vos pistoletais apsiginklavusiems policininkams ar netgi iš viso neginkluotiems, bet įniršusiems protestuotojams tapo perversmininkų stovyklą demoralizuojančiu veiksniu.

Trečioji klaida: progų neišnaudojimas ir lyderystės trūkumas

Pirmosiosmis perversmo valandomis, kai Turkija ir pasaulis buvo sutrikę, perversmininkai, regis, ne tik nesugebėjo nukenksminti priešininkų, bet ir nepasinaudojo nesyk suteiktomis progomis ištaisyti savo klaidas bei kompensuoti neryžtingumą ir atgauti iniciatyvą.

Pavyzdžiui, iš pradžių pasaulio reakcija į perversmą Turkijoje buvo atsargi – tai su kartėliu ateityje galės prisiminti ir pats R.T. Erdoganas, kuris dėl savo autoritarinio valdymo būdo yra nemėgstamas daugelyje vakarų šalių.

Antai JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry iš pradžių ne tik nepasmerkė perversmo, bet ir atsargiai bei neutraliai „vylėsi stabilumo taikos bei tęstinumo Turkijoje“.

Apie tai, kad tęstinumas turi priklausyti būtent T. R. Erdoganui nė neužsiminta. Vieninteliai aiškų susirūpinimą Turkijos prezidento likimu reiškė Irano lyderiai, per pastaruosius metus palaikantys glaudžius santykius su Ankara, nors kiek anksčiau viena strateginių Turkijos partnerių buvo Irano priešininkė – Izraelio valstybė.

Ir tik gerokai po vidurnakčio Turkijos laiku JAV prezidentui Barackui Obamai išsakius aiškią paramą R.T. Erdoganui, vienokią ar kitokią paramą Turkijos prezidentui arba susirūpinimą dėl perversmo ėmė reikšti kitų šalių lyderiai, užčiuopę perversmininkų neryžtingumą bei legitimumo trūkumą. Nors pavyzdžiui Egipte islamistus 2013 metais nuvertę kariškiai suformavo karinę chuntą – tai nesutrukdė JAV pripažinti naujos valdžios.

Beje, tai, jog perversmą Turkijoje vykdė ne aukščiausia šalies karinė vadovybė, o tik dalis karininkų bei jiems paklūstančių dalinių, rodo tam tikri skaičiai bei įvykiai. Pirmiausiai, faktas, jog žlugus perversmui sulaikyta apie 2800 karininkų, dar nereiškia, kad visi jie tiesiogiai buvo sąmokslo dalyviai.

Iš milžiniškų, 640 tūkst. aktyvios tarnybos karių turinčių karinių pajėgų į Ankaros ir Stambulo gatves išvažiavo tik keli tūkstančiai karių. Dalis aukštų generolų liko neutralūs ir stebėjo, kuo baigsis perversmas. Iš sulaikytųjų – vos 5 yra generolai, o 29 – pulkininkai.

Vis dėlto, likusi dalis liko ištikima prezidentui – tai turėtų rodyti tariamas perversmininkų sraigtasparnio numušimas. Apie tai, jog naikintuvas F-16 numušė karinį sraigtasparnį „Blackhawk“ skelbė kelios agentūros, tarp jų AFP bei BBC, tiesa, įrodymų kol kas nebuvo pateikta. Be to, internete platinama nuotrauka, kurioje esą užfiksuotos sraigtasparnio nuolaužos, išties yra datuojama 2015 metais. Ir ne Turkijoje, o Pietų Korėjoje.

Bet kokiu atveju, šeštadienio rytą tapo akivaizdu, kad dalis karinių oro pajėgų arba pakeitė puses, arba kaunasi už skirtingas stovyklas. Mat penktadienio vakarą virš Stambulo pažemiui skraidę ir civilius bauginę naikintuvai F-16 šeštadienio rytą jau buvo ginkluoti bombomis – Ankaroje naikintuvai smogė perversmininkų tankų pozicijoms netoli policijos būstinės.

Tačiau iki šios sumaišties sudarę įspūdį, jog jie kontroliuoja didžiąją dalį, jei ne visas Turkijos ginkluotąsias pajėgas, perversmininkai nesugebėjo to pademonstruoti gyvai.

Pavyzdžiui dalis užimtų tiltų liko atviri transportui bei pėstiesiems, kurių kariai galėjo tiesiog neprileisti ir nesuteikti progos įsiplieksti daugiatūkstantiniams protestams. Civilių ujami, stumdomi, spardomi arba atvirkščiai – verbuojami bei sveikinami kariai pasimetė: dalis spruko, palikdami savo pozicijas, o kiti perėjo į perversmininkų priešininkų pusę.

Be to, nesugebėję izoliuoti R.T. Erdogano Marmaryje, perversmininkai neužkirto kelio ir paties prezidento kelionei į Stambulą. R.T. Erdogano lėktuvo kelionę milijonai žmonių visame pasaulyje galėjo tiesiogiai sekti internete, tinklapyje „Flightradar24.com“, kur rodytas lėktuvo skrydžio planas. Kurį laiką buvo skleidžiama žinia, jog R.T. Erdoganas esą dvejoja ir netgi prašosi politinio prieglobsčio Vokietijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Virš Bigo miesto kurį laiką besisukiojusį lėktuvą galėjo bet kuriuo metu numušti perversmininkams lojalūs naikintuvų F-16 pilotai. Beje, vienas jų buvo pernai Rusijos orlaivį Su-24 numušęs lakūnas, nusivylęs R.T. Erdogano reakcija į incidentą.

Vis dėlto R.T. Erdogano lėktuvui leista nusileisti Stambulo oro uoste, kuriame buvo įstrigę dešimtys lietuvių. Saugomas apsaugininkų bei karius išstūmusios minios R.T. Erdoganas pergalingai atvyko į Stambulą, kuriame paryčiais užgesinti paskutiniai perversmininkų pasipriešinimo židiniai.

Taip ir oficialiai nepristatę savo lyderių, perversmui vadovavę karininkai arba pasidavė, o dalis spruko sraigtasparniu „Blackhawk“ į Graikiją ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis perversmas Turkijoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...