captcha

Jūsų klausimas priimtas

Turkijoje dirbantis ekspertas: žinomi visi, kas organizavo pučą

Turkijos prezidentas Recepas Tayipas Erdoganas nepavykusį perversmą panaudos dar labiau konsoliduodamas valdžią, mano Turkijoje gyvenantis Artimųjų Rytų ekspertas, amerikietis Matthew Bryza.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Jis teigia manantis, kad nepavykęs perversmas atskleidė du dalykus apie Turkiją: pirma, skirtingai nei Rusija, tai vis tik demokratija, kurioje savo valią pademonstravo paprasti piliečiai ir net opozicinės politinės partijos, antra, R.T. Erdoganui dabar bus dar lengviau konsoliduoti valdžią savo rankose.

Turkijoje gyvenantis ir dirbantis M. Bryza papasakojo apie politinio elito santykius su karinėmis struktūromis ir Fethullah Guleno judėjimu, kurį R.T. Erdoganas paprastai kaltina dėl visų Turkijos blogybių.

M. Bryza ilgus metus ėjo aukštas pareigas JAV diplomatinėje tarnyboje ir šiuo metu Turkijoje konsultuoja verslo įmones. Jis taip pat yra JAV „smegenų centro“ The Atlantic Council vyresnysis bendradarbis ir Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos studijų centro tarybos narys.

– Iš tos informacijos, kurią žinome, jūsų požiūriu, kas organizavo nepavykusį perversmą Turkijoje? Ir kiek pagrįstas prezidento R.T. Erdogano teiginys apie „paralelines struktūras“, kurį jis vartoja kalbėdamas apie Fethullah Guleno judėjimo prisidėjimą prie maišto?

– Kas įdomiausia, kad iš esmės visi organizavę perversmą, yra žinomi, nes jie tai darė per „WhatsApp“. Norit tikėkit, norit ne. Taigi kai buvo konfiskuoti kai kurių sąmokslininkų telefonai, juose rastas visas „WhatsApp“ grupės susirašinėjimas, buvo matyti kokie nurodymai ir kam buvo duoti: kas kur turi vykti ir ką daryti. Taigi visi sąmokslininkai yra jų vadovai yra žinomi. Aš pats nežinau, kas jie tokie, bet jie visi žinomi.

Pažiūrėkite, kas areštuota: penki generolai, apie trisdešimt pulkininkų... Jei į sąmokslą buvo įsipainioję net generolai, vadinasi, tai nėra žemo lygmens operacija, tai aukšto lygio pučas.

Ar tie karininkai buvo F. Guleno sekėjai, nėra aišku. Niekas to dar nežino. Prezidentas R.T. Erdoganas teigė, kad tai įkvėpta F. Guleno, bet jis F. Gulenui priskiria daugmaž viską, kas blogai Turkijoje. Taigi tikrai nežinau.

Kaip amerikiečiui, man visada skaudu tai girdėti, nes kai R.T. Erdoganas kalba apie F. Guleną, jis sako „Šitą ir šitą diktuoja Pensilvanija“. Taip yra dėl to, kad F. Gulenas gyvena Pensilvanijoje, bet toks teiginys atrodo, kad viskam diktuoja JAV. Dieve, bet tai paskutinis dalykas, ko JAV norėtų Turkijoje!

– Kaip manote, ar galime tikėti teiginiais, kad pučas baigtas?

– Strateginiu požiūriu, manau, baigtas, bet taktiniu – ne. Jis pasibaigė naktį, kai Stambule buvo atblokuoti tiltai ir kai pajėgos pasitraukė iš Atatiurko oro uosto. Tuo momentu pirmosios karinių pajėgų grupės vadas Stambulo karinėje apygardoje viešai pasakė: „Aš neremiu perversmo“. Tai buvo lemiama.

Nuo tos akimirkos R.T. Erdoganas žinojo, kad jis turi kariuomenės paramą Stambule, todėl jis ir išskrido į Stambulą, o ne į Ankarą, nes Ankaroje situacija nebuvo kontroliuojama.

Stambulas buvo perimtas būtent dėl generolo, vadovaujančio pirmajai karinių pajėgų grupei, apsisprendimo. Be to, Stambule į gatves išėjo žmonės, jie galėjo tai daryti, nes kariuomenė į juos nešaudė, nors keletas mirčių buvo.

Bet Ankaroje situacija buvo kur kas blogesnė ir lieka gana neaiški bei nestabili.

Ankaroje sraigtasparniu buvo atakuotas parlamentas, buvo šaudoma parlamento viduje. Parlamentas buvo atakuotas karinių sraigtasparnių! Regis, kad Ankaroje situacija vis dar įtempta. Girdėjau neseniai Europos Sąjungos ministro Ömero Celiko pareiškimą, kad prezidentas R.T. Erdoganas paprašė žmonių pasilikti gatvėse, nes dar nesulaikyti visi sąmokslininkai.

Taigi gal poveikis sustabdytas, bet žvelgiant iš režimo perspektyvos, pavojus dar egzistuoja.

– Vadinasi, paprasti žmonės apsaugojo R.T. Erdogano režimą?

– Visiškai. Mes turime dviašmenį kalaviją šiuo atveju, jei kalbėsime apie demokratiją Turkijoje. Geroji dalis ta, kad Turkijos žmonės, R.T. Erdogano rėmėjai (o jų, pagal paskutinius rinkimus, yra apie 52 proc.) išėjo į gatves. Dėl to kariniai vadai sudvejojo.

Be to, visos opozicinės politinės partijos parlamente neparėmė perversmo. Taigi šia prasme demokratija suveikė.

Bet atvirkštinis poveikis gali būti toks, jog prezidentas R.T. Erdoganas gaus visą įmanomą paramą keisti Konstituciją ar savo rankose sutelkti dar daugiau galios. Ir mes dabar pamatysime intensyvų susidorojimą su visais, susijusiais ar įtariamais sąsajomis su sąmokslininkais. Bet koks bandymas primesti žmogui, jog jis galbūt rėmė perversmą, taps galingu politiniu ginklu, kurį galima naudoti prieš bet kurį oponentą.

– Jūsų nuomone, ar šis perversmas pademonstravo R.T. Erdogano režimo silpnumą? Nes jis buvo lyginamas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir visai pagrįstai kritikuojamas dėl diktatoriškų polinkių. Bet ar mes neapsirikome? Gal jis silpnas?

– Aš visad sakiau, kad nepaisant R.T. Erdogano panašumų į V. Putiną, tarp jų yra vienas, bet labai didelis skirtumas. Rusija nėra demokratija, o Turkija yra.

V. Putinas gali nurodyti parlamentarams daryti tai, kas jam reikalinga. R.T. Erdoganas negali. Jis gali panaudoti spaudimą, bet vis tiek jis turi įtikinti.

O tai reiškia, kad šitos šalies politinė sistema nėra diktatūra, tai demokratija: taip, su trūkumais, judanti tokia linkme, kuri amerikiečius ir lietuvius verstų jaustis nepatogiai. Galų gale, kiek turkų jaučiasi nepatogiai, apie pusę šalies oponuoja R.T. Erdoganui.

Bet šiuo atveju aš vadinčiau daiktus tikraisiais vardais: demokratijos pergale arba savotiškos demokratijos formos pergale.

– Gal galite prisiminti kitus karinius perversmus Turkijoje: 1960, 1971, 1980 ir 1997 m. Ar jums šis bandymas, be to kad buvo nesėkmingas, kuo nors išskirtinis?

– Na, vyriausybė teigia, kad tai beprecedentis bandymas, bet labiausiai dėl smurto. Turiu mintyse, kad šioje šalyje niekad nebuvo perversmo, kad jo metu karinis sraigtasparnis atakuotų parlamentą arba žvalgybos pastatą. Be to, šiuo atveju oro pajėgos pašovė sąmokslininkų sraigtasparnį! Nieko panašaus nėra buvę. Nieko.

Taip, turėjome karo padėties įstatymus, žmonės šaudė vieni į kitus, bet tikrai niekas anksčiau nenaudodavo sunkiosios ginkluotės.

Be to, niekad nebuvo tokio žmonių išsiliejimo į gatves – šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves sakydami, kad jie už demokratiją. Viso šito įvykio mastas yra beprecedentis.

1960, 1971, 1980 m. perversmų vykdytojai (1997 m. perversmas buvo „švelnusis“) dažnai sako, kad kariuomenė anuomet atkūrė demokratijos balansą, nes Turkija tuomet žengė į chaosą, ekonominę suirutę, smurtą, arba argumentuoja saugoję nuo politinio islamo įtakos – esą to būtinai reikėjo sugrąžinti Turkiją į demokratijos kelią. Daug žmonių Turkijoje taip sako, sakyčiau pusė. Bet kita pusė teigia, kad tai neteisinga, nes kariniai perversmai kaip tik kenkia demokratijai.

– Jūsų nuomone, kokios pasekmės būtų regionui, jei perversmas būtų įvykęs? Ar tai būtų pakenkę JAV vadovaujamai tarptautinei koalicijai prieš „Islamo valstybę“, ar tai galėjo paskatini kurdus vėl prisiminti nepriklausomybės klausimą?

Turint mintyse didžiulę ISIS grėsmę, Sirijos ir Irako kolapsą, nestabilumas, kurį galėjo sukelti sėkmingas perversmas, galėtų turėti nepamatuojamos žalos. Kas žino, kas galėjo nutikti, bet ISIS tikrai turėtų dar vieną veikimo sceną, kurią galėtų naudoti. Aš manau, kad tai būtų galėję paskatinti dar aktyvesnį ISIS terorizmą, jį buvo labai sunku sukontroliuoti. Mes jį jau matome.

Kaip galėjo reaguoti kurdai, neaišku. Turiu mintyse, kad daug žmonių kritikuoja dabartinę vyriausybę, kuri iš naujo pradėjo karą su kurdais dėl vidinių politinių priežasčių. Iš kitos pusės, išleidus šitą džiną iš butelio galbūt kurdų teroristai irgi būtų pasinaudoję palankia situacija.

Noriu tik pasakyti, kad jeigu perversmas būtų buvęs sėkmingas, aš manau, jis potencialiai būtų turėjęs negatyvią įtaką demokratijos vystymuisi, taip pat saugumui ir tarptautinės koalicijos operacijoms. Bet to tiesiog dabar neapskaičiuosi.

– Grįžtant prie perversmo, jūsų nuomone, kaip režimas su autoritariniais polinkiais galėjo jo nesusekti ir nenumatyti?

Sakyčiau, kad gali būti keletas atsakymų. Pirma, iš esmės niekas, ką aš pažįstu, tarp jų ir aš pats, neturėjome nė minties, kad taip gali nutikti. Manau, kad iš dalies tai susiję su tuo, kad, kaip minėjau, sąmokslininkai naudojosi „WhatsApp“.

Senais laikais perversmų planuotojai turėjo pasikliauti senais komunikacijų būdais: elektroniniu paštu, dar anksčiau radijo ryšiu. Bet visa tokia komunikacija yra lengvai perimama. Bet „WhatsApp“ žinučių perimti negali, tiesiog negali, jos šifruotos. Taigi jie galėjo planuoti gana ilgą laiką ir niekas nežinojo. Technologijos, manau, čia vaidino svarbų vaidmenį.

Kita vertus, R.T. Erdoganas jau labai ilgai įtarinėja F. Guleną ir jo judėjimą, vadina jį paraleline valstybe. Iš jo perspektyvos, pats perversmo surengimas visiškai nėra stebėtinas plačiąja prasme. Vienintelis klausimas dėl pasirinkto laiko. O laikas galėjo būti pasirinktas, nes jis atostogavo. Panašiai kaip nutiko Michailui Gorbačiovui.

– Turkijos karinės pajėgos visuomet buvo stiprios politiškai, tačiau atrodė, kad po 2007 m., kai daugybė žmonių iš karinių struktūrų, buvo apkaltinta ir nuteista dėl sąmokslo rengimo prieš valdžią, karinės pajėgos susilpnėjo. Ar tai reiškia, kad toks susilpnėjimas buvo tik dūmų uždanga?

– Bendrai kalbant buvo susidaręs vaizdas, kad R.T. Erdoganas ir JAV gyvenantis dvasininkas F. Gulenas kurį laiką gana panašiai galvojo apie poreikį nušalinti karines pajėgas nuo politinių reikalų. Tai buvo daroma sukurpus bylą prieš mitinę organizaciją Ergenekon, kurioje aukšti veikėjai, tarp jų net buvę karinių pajėgų vadai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Šioje istorijoje buvo apkaltinta net mano žmona. Kitaip tariant, buvo žlugdomi žmonių gyvenimai.

Tačiau 2013 m. įvyko protestai Gezi parke. Tai viską pakeitė. Tuo momentu F. Guleno sekėjai ėmėsi veiksmų, kurie pakenkė R.T. Erdoganui ir galbūt net siekė išstumti iš valdžios, tačiau tik politiškai. Taigi R.T. Erdoganas atsiribojo nuo F. Guleno judėjimo. Dar kilo didžiulė korupcijos byla, kurioje figūravo svarbiausi R.T. Erdogano ministrai. R.T. Erdogano atsakymas į tai buvo masinis prokurorų, policininkų atleidimas ir pakeitimais naujais.

Bet esminis dalykas, kad tyrimas vedė ne tik prie politikų, bet ir prie generolų – ir tada jis pradėjo vėl prisileisti generolus, daugumą ištraukė iš kalėjimo, visa Ergenekon byla buvo baigta. Ironiška, bet praeitą savaitę kaip tik skaičiaus straipsnius, kad generolai ir kariniai vadovai susitaikė su R.T. Erdoganu bei ketina aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, bet jokiu būdų ne siekdami politinės įtakos, o karinių struktūrų prestižą. Taigi, išties atrodė, kad jie silpnesni.

Regis gali būti taip, kad karinėse struktūrose liko žmonių, labai pykstančių dėl to, kas nutiko jų kolegoms, kurie buvo suimti, arba gal kai kurie jų iš tiesų buvo susiję su F. Guleno judėjimu. Jie tikriausiai manė, kad inicijavę perversmą gaus pakankamą visuomenės paramą, bet neįvertino, kad žmonės taip stipriai remia R.T. Erdoganą.

 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis perversmas Turkijoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...